TURINT LAIKO

J. VAN LERIUS. NEREGYS PASAKOTOJAS IR TRYS MERGINOS

Devynioliktojo amžiaus belgų dailininkas Joseph van Lerius (1823-1876) tapybos mokėsi Antverpeno meno akademijoje - pradžioje pas J. Jacobsą, vėliau pas N. de Keyserį. 1865 metais Lerius pelnė Romos didįjį prizą. Šis apdovanojimas suteikė teisę trejus metus gauti stipendiją ir tobulintis Italijoje. Trejus metus dailininkas daug dėmesio skyrė Rafaelio kūrybiniam palikimui studijuoti. Šiuo laikotarpiu dailininkas sukuria Julijaus II ir Rafaelio portretus. Su pirmuoju savo mokytoju J. Jacobsu keliauja po Rytų Europos šalis, o su savo kolega bendraamžiu A. Cogelsu (1842-1884) aplanko Alžyrą, Tunisą, Ispaniją. Grįžęs į Belgiją 1869 metais domisi istorine tapyba, daug dėmesio skiria gimtojo Antverpeno katedros puošybai.  

Neregių tematika J. Van Lerius sukūrė spalvingą, romantišką paveikslą. Visa horizontali drobės erdvė - neregio pasakotojo ir trijų jaunų merginų figūros. Prie seno namo sienos, raižiniais išpuoštame didžiuliame krėsle sėdintis senyvo amžiaus neregys pasakoja - tikriausiai meilės istoriją. Juodas kostiumas, ilgas, žemėn krentantis apsiaustas, balti marškiniai ir balti kyšantys rankogaliai, kaklaraištis, šalia krėslo gulinti melsva plačiabrylė skrybėlė liudija: neregys priklauso aristokratų luomui. Ilgi gelsvi plaukai dailiai krenta ant pasakotojo pečių. Pailgas, prakaulus susikaupęs veidas, užmerktos akys ir kiek praverta burna bei pakelta kairė ranka - ženklai, liudijantys pasakojimo dinamiką ir ekspresiją. Šalia jo sėdinti, balta palaidine ir smaragdinės spalvos sarafanu vilkinti, galvą kyku papuošusi mergina net palinkusi į priekį - ji dėmesingai klausosi pasakojimo. Veido išraiška rodo: jai svarbus kiekvienas šios istorijos žodis. Tai patvirtina ir jos rankose laikomas popierius bei plunksna. Greičiausiai čia ne pasakotojas, o rašytojas, nes dešinė ranka beveik liečia merginos laikomą popierių. Šis judesys rodo, kad tai yra labai svarbu, tai būtina užrašyti. Tiek neregio, tiek rašančios merginos laikysena labai primena kai kurių dailininkų pavaizduotus siužetus, kur Homeras diktuoja savo eiles. 

Kitos dvi lieknafigūrės skaistaveidės merginos - užsisvajojusios ir nukeliavusios savais lūkesčių ir svajonių takais. Visos trys merginos - meno mylėtojos. Tai rodo didžiulė knyga ant vienos kelių, kitos merginos ranka ilsisi ant arfos. Vasariškos spalvingos suknios ir sijonai, išspirti šalia bateliai kalba apie vidurvasario karštį. Merginos sėdi saulės atokaitoje, neregys - retų medžių paunksmėje. Medžiai nedengia tirštu šešėliu pasakotojo veido ir leidžia jį gerai įžiūrėti. Už merginų nugarų - vos įžvelgiami šimtamečių medžių galingi kamienai. Prislopintos žalsvos spalvos fonas daro pirmojo plano piešinį gana įspūdingą, netgi keliantį reljefiškumo iliuziją.  

Vytautas GUDONIS 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]