LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vaclovas AREIMA

REFORMA


Kol esi jaunas ir stiprus, visi tavęs daugiau ar mažiau prisibijo. Gyvenimo saulutei krypstant vakarop, jėgos senka. Priešų aplink tave ima daugėti. Jie laukia tos akimirkos, kada, kaip rašė "didysis" Leninas "Revoliucijos pamokose", galės lemiamu momentu lemiamoj vietoj smogti lemiamą smūgį. Jūs galite paklausti, kas gi tie seno žmogaus priešai? Tikriausiai jau supratote, kad tai ligos. Nemanykite, kad senas žmogus džiaugsmingai laukia paskutinės savo nuotakos, su kuria visam laikui turės atsigulti į medinę lovą, vadinamą grabu. Anaiptol ne. Jis visomis sveikomis galūnėmis įsikabinęs laikosi gyvybės siūlo, kad kuo ilgiau išlaikytų šioje žemėje negalių apsėstą kūną. Čia jam į pagalbą ateina gydytojai. Katras dar šiek tiek kruta, pats pas juos nušliaužia. Tarp jų ir aš kol kas esu. 

Poliklinikoje iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė kaip anksčiau. Tik, kai pastovėjęs ilgokoje šurmulingoje eilėje pasiekiau registratorę, pajutau naujų vėjų dvelksmą. Reikėjo parodyti visus dokumentus, kuriuos buvo pataręs pasiimti kaimynas. Atsakiau į registratorės klausimus ir nukėblinęs atsisėdau prie savo šeimos gydytojo (anksčiau vadinto vidaus ligų) kabineto. Sulaukęs savo eilės įėjau. Po valandėlės supratau, kad naujovių čia esama kur kas daugiau, nei jų pastebėjau registratūroje. Pirmieji gydytojo žodžiai buvo įprasti: "Kuo skundžiatės?" Juokaudamas atsakiau, kad mano amžiuje lengviau išvardinti, kuo nesiskundžiu, ir pridūriau, kad daugiausia ligų šiuo metu susimetė galvon, nes ją dažniausiai skauda. 

- Nusirenkit iki pusės, - kaip visada paliepė gydytojas. 

Tačiau tai buvo paskutiniai žodžiai, kurie priminė seną įprastą procedūrą. Pakabinęs ant kėdės atlošo švarką, ėmiau sagstytis marškinius. 

- Stop! - sulaikė pradėtą nusirengimo procedūrą įsakmus gydytojo balsas. - Iš karto matosi, kad neskaitote laikraščių ir nieko nežinote apie medicinos pertvarkymus. Dabar iki pusės nusirengiama iš kito galo. Taigi, maukitės kelnes. Dabar pacientų apžiūrą pradedame nuo apačios. Prieš reformą, kalbant statybininkų terminais, mes pirmiausia apžiūrėdavome "sienas", o pamatus pamiršdavome ir dažnai nesuprasdavome, kodėl iš pažiūros sveikas žmogus nei iš šio, nei iš to padėdavo šaukštą. Pasirodo, jo pamatai sutrūniję buvo. 

Kai gydytojas, pridėjęs prie kirkšnio statoskopą, išklausė, kaip dirba mano širdis, neiškentęs paklausiau: 

- Kaip jūs, daktare, tupinėdamas apie apatinę kūno dalį nustatysite, kas dedasi mano galvoje? 

- O, mano mielas! Jūs tikriausiai nesate skaitęs senovės indų medicinos mokslų šedevro, kuris vadinasi "Ajurveda". Ten aiškiai yra pasakyta, kad kai kurios viršutinės kūno dalys turi atitikmenis apačioje. Pavyzdžiui, jūsų liežuvį atitinka varpa, nosį - išangė ir pan. Turėdami šitai galvoje reformatoriai ir pasiūlė naująjį pacientų apžiūros būdą. 

Labai jau knietėjo gydytojo paklausti, kas gi atitinka akis, bet susilaikiau, nes staiga ėmiau justi neaiškią pulsaciją apačioje, kai jau nežinau kelintą kartą pažvairavau į jauną sesutę. 

Vizito pas gydytoją pabaiga kol kas baigėsi senoviškai - receptų išrašymu. Tik užtruko kiek ilgėliau. Juos reikėjo išrašyti dviem egzemplioriais ir sužymėti visų paciento turimų dokumentų numerius. Matyt, dėl to, kad kokia nors komisija galėtų suradusi patikrinti, ar teisingai vartojami medikamentai, ar nemėtomi veltui ligonių kasos pinigėliai. 

Suprakaitavęs nuo rašymo gydytojas ėmė iš eilės išrašytus receptus ir aiškino, kaip vartoti vaistus. 

- Štai jums tabletės. Prieš nurydamas sukramtysite. 

- Suprantu, daktare, bet kol kas mano uodegoje nėra dantų, - pasakiau smarkiai užkaitusiais žandais. 

Tačiau gydytojas nė kiek nesutrikęs paaiškino, kad kol atsiras pakankamai žvakučių, kai kuriuos vaistus teks vartoti senoviškai - per burną. Tikriausiai iki reformos pabaigos šis klausimas išsispręs. 

Su tais paguodos žodžiais ausyse uždariau šeimos gydytojo kabineto duris. 

Laukdamas troleibuso žiūrėjau į poliklinikos duris, pro kurias įeidavo ir išeidavo žmonės. Mintimis nuskriejau į reformos pabaigą ir išvydau iš šio pastato išeinančius žmones kojomis aukštyn. Nudžiugau pamanęs, kad pasakymas "nusirenkite iki pusės" reikš tą patį, kaip ir iki reformos, nes kojos per tą laiką bus galutinai perėmusios galvos funkcijas. 

 

Valentino AJAUSKO piešinysGRIPAS 

Gripas, gripas, baisus gripas! 

Be to žodžio - niekur, ne! 

Senas, jaunas, kvailas tipas 

Mato jį net ir sapne. 

 

Ne tik mato, bet ir girdi, 

Kiauliškai kaip kriuksi jis. 

Baimė surakina širdį,  

Mirtis spraudžias pro duris. 

 

Nebevalgome kiaulienos,  

Vištos išbrauktos seniau. 

Koks gyvūnas kitą dieną 

Užsikrės juo - nežinau. 

 

Bet labiausiai užsikrėtus, 

Tai žiniasklaidos sritis. 

Gripui ten netrūksta vietos -  

Gal net krizę jis suris. 

 

Bet didžiausią džiaugsmą kelia 

Jis farmacijos vilkams, 

Ir už pelnui šviesą žalią 

Taria ačiū jie gripams. 

 

NETIKĖLIAI 

Pro beprotnamio duris 

Žengia aklas labdarys. 

Ko ten buvo uždarytas, 

Šitos eilės parašytos. 

 

Pasakysiu aiškiai, tiesiai - 

Jis dykai dalino šviesą. 

Susišaukęs žmonių būrį, 

Siūlė tai, ko pats neturi. 

 

Nors ir aiškino tai miniai, 

Kad ta jo šviesa vidinė. 

Ji skaisčiau už saulę šviečia, 

Nes širdies gelmes paliečia. 

 

Jį paguldė į durnyną, 

Kur ir tardė, ir kankino, 

Sakė, kad negaus malonės 

Už tai, kad klaidino žmones... 

 

Daug išvargęs, iškentėjęs 

Kaip kadaise Galilėjas, 

Nutarė prisipažinti,  

Neturėjęs ką dalinti. 

 

Ėjo galvą nunarinęs, 

Per jam nepalankią minią, 

Nes beprotnamy suprato: 

Žmonės tiki tuo, ką mato. 

 

PAVASARIO IŠDAIGA 

Sveiks, pavasari pasiutęs! 

Tu, mergaite, būk sveika! - 

Man priklauso tavo rūtos,  

Ne tik rūtos - ir ranka.  

 

Sveikos gėlės margaspalvės 

Ir visi margi drugiai! - 

Jinai man apsuko galvą - 

Gal dėl to jaučiuos smagiai.  

 

Vėjai, pūskite besparniai,  

Neškit žinią per laukus,  

Kad pražuvo senas bernas,  

Kad turės tikrus namus.  

 

Sveiks, pavasari pasiutęs! 

Tu mergaitę man davei,  

Todėl tau už naują būtį 

Aš lenkiuosi mandagiai.  

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]