SUVAŽIAVIMUI ARTĖJANT

Pranas PLIUŠKA

KAS BUS? KO NORIME?


Jau visai netrukus delegatai iš visų Lietuvos kampų, kampelių ir pakampių suvažiuos rinkti naują aklųjų ir silpnaregių valdžią. Kadangi visų rūšių ir visokio plauko valdžia tarnauja žmogui ir atstovauja jo interesams (bent jau taip yra rašoma ant balto kaip švari sąžinė popieriaus), tai nutariau paklausinėti paprastų silpnaregių ir neregių iš įvairių regionų, ką jie mano apie būsimą suvažiavimą.  

Pirmiausia paaiškėjo, kad daugumai mano kalbintų žmonių nelabai rūpėjo tie reikalai organizacijos aukštikalnėse. Labiausiai regėjimo neįgaliuosius šiuo metu jaudina kasdieniniai žemiški, buitiniai ir išgyvenimo rūpesčiai - kad nemažėtų neįgalumo pensijos ir išmokos, kad nedidėtų sąskaitos už elektrą, šilumą, dujas ir t.t. Ypač tai pasakytina apie vyresnio amžiaus negalios kamuojamus žmones. Realiai mąstančių nestebina tai, kad daugelį brandesnio amžiaus regėjimo neįgaliųjų kamuoja nemažas nostalgijos sopulys dėl buvusio namudinio darbo ir aklųjų kombinatų klestėjimo. Jaunimas, atvirkščiai, svajoja apie vienodas galimybes su sveikaisiais - nori įsigyti norimą ir mėgstamą specialybę ir kaip lygūs su lygiais konkuruoti darbo rinkoje. Dėl teisybės reikėtų pažymėti: toli gražu ne visi ir net ne dauguma jaunesnio amžiaus, ypač sunkesnę negalią turinčiųjų, gyvena optimistinėmis nuotaikomis dėl savo ir organizacijos ateities. O ką gali ir turi padaryti būsimoji naujai išrinkta LASS centro taryba ir jos pirmininkas? Ko žmonės tikisi, kokių permainų laukia bei koks turėtų būti tokios organizacijos, tai yra aklųjų ir silpnaregių, vadovas?  

Prieš rašydamas tikėjausi tiesiog pasiteirauti kelių atsitiktinai pasirinktų žmonių ir pateikti jų atsakymus į konkrečius klausimus. Deja, vos keli iš dešimties kalbintų galėjo apskritai ką nors pasakyti, o ir iš tų, kurie išdrįso prabilti, dauguma sakinių bei teiginių buvo kažkokie trafaretiniai, besikartojantys ir visai nedvelkiantys pavasarišku šviežumu ar naujais vėjais. Reikėjo apklausti daug daugiau regėjimo neįgaliųjų, kad galima būtų susidaryti kažkokį vaizdą apie vyraujančias nuotaikas ir lūkesčius. Tad pateiksiu tik dažniausiai pasikartojančius teiginius ir originalesnes mintis.  

Į pirmąjį klausimą "Ko laukiate iš LASS suvažiavimo?" sulaukiau tokių atsakymų: 

- Nieko gero, kad ir ką išrinktų, Vyriausybė, kaip norės, taip ir elgsis su neįgaliaisiais. Ypač dabar, kai tokia krizė.  

- Laukiu gerų žinių. Nusibodo visokios rietenos žurnalo komentaruose. Norėčiau ko nors šviesesnio, pozityvesnio. Ko konkrečiai - negaliu pasakyti. Apie tai nesusimąsčiau. Taigi tegul išrenka su geromis galvomis, kad jie ką gero sugalvotų. 

- Norėčiau mažiau pažadų, o daugiau darbų. Klausinėjo mūsų, ar norime mokytis dirbti kompiuteriu, užsienio kalbų, bet kiek kartų klausiu savo rajono pirmininką, tai atsako, kad konkrečiai neaišku, kada ir kur kas bus. O gal ir nebus. Gal nauji vadovai ką sugalvos, pabaigs, kas sugalvota. Gal trūksta lėšų, nors girdėjau per radiją - sakė, kad neįgaliųjų organizacijoms nedaug sumažino.  

- Rinks naują? Tai kodėl tas pats negali būti? Pats atsisakė?! Tai gal tada visai nereikia? Gal mes ir be jo galim išgyventi? Turim savo rajono pirmininkę. Labai gera. Vis vien tie vilniečiai pas mus beveik neatvažiuoja. 

Į kitą klausimą, koks turėtų būti naujas LASS CT vadovas, skambėjo tokie atsakymai:  

- Turi būti jaunas arba jauna. Ir dar svarbu, kad mokyti būtų. Dabar visokie ten projektai. Turi turėti gerą galvą ir susigaudyti, kas aplink darosi, kad neleistų vedžioti aklųjų už nosies. 

- Norėčiau, kad nebūtų "mandras". Atvažiuotų, kai būna koks susirinkimas, pasikalbėtų paprastai, o ne iš kokios tribūnos.  

- Svarbiausia, kad būtų sąžiningas, nemeluotų, neimtų didelės algos. Man buvo labai sarmata, kai per televizorių rodė, kad aklųjų valdžia gauna didelius pinigus, o kiti dirba tik už kelis šimtus. Manau, tarp neįgaliųjų tokių dalykų negali būti, nes kitaip mūsų niekas nerems, nepadės ir negerbs. Aš pats jau daug metų nedirbu, bet, kai išgirstu apie kokią neteisybę, tai širdis užverda ir darosi gėda, kad tarp likimo nuskriaustų žmonių atsiranda norinčių būti gudresniais ir pasipelnyti nuskriaudžiant kitus. 

- Aš tai nežinau nė vieno, kuris tiktų būti pirmininku. Gal ir yra neblogų žmonių tarp mūsų, bet, kai tik nueina kas į kokią valdžią, tai pasikeičia ir sugenda. Nesuprantu, kas ten jiems pasidaro. 

- Kiekviena valdžia sprendžia savo problemas, o ne paprastų žmonių. Man asmeniškai jokio skirtumo, kas vadovaus. 

- Manau, "centrinį" pirmininką turėtų rinkti visi organizacijos nariai, o ne delegatai. Galėtume savo rajonuose balsuoti ir sąrašą perduoti į Vilnių. Taip būtų teisingiau. Prezidentą tai juk visa Lietuva renka. O juk mūsų organizacija ne tokia jau didelė. 

- Reikia, kad valdžia iš tikrųjų gintų mus, kovotų dėl lengvatų. Juk mums dabar taip sunku gyventi. Valdžia turi kviesti mus išeiti į gatves reikšti protestą, rinkti parašus dėl visokių neteisybių ir negerovių. Mes irgi turime būti aktyvūs ir eiti reikalauti. Jei tylėsime, tai nieko neišsikovosime. Organizacijai reikia tokio vadovo, kuris mokėtų visus suvienyti dėl bendro tikslo. Turi būti tvirtas ir principingas vadovas. Jei moka tik gražiai pliurpti, tai dar nieko nereiškia. 

O štai kaip atsakė apklaustieji į klausimą, ką pirmiausiai padarytų, jei patys taptų LASS pirmininku? 

- Nežinau, gal patarėjai patartų, ką reikėtų daryti. 

- Aš tikrai nenorėčiau būti pirmininku. Dabar toks laikas, kad nieko gero nepadarysi. O gal tik man taip atrodo? Bet kuriuo atveju linkiu naujam vadovui sėkmės. Jei pirmininkas bus energingas, tai ir mums bus geriau. 

- Pirmiausia pakeisčiau visus buvusius darbuotojus, kad jų nė kvapo neliktų. Per ilgai užsisėdėjo savo kabinetuose. Ar pažįstu juos asmeniškai? Nepažįstu. Buvo kažkas užpernai atvažiavęs į susirinkimą, bet pavardės neatsimenu. Gal jie ir neblogi specialistai, bet dabar, kai tokia bedarbystė, tai gal ir geresnių galima rasti. 

- Jei atvirai, tai aš naujam pirmininkui nepavydžiu. Labai jau tas laivas įsisiūbavo. O ir kranto nesimato. Juo labiau aklam. Nors man šiek tiek daugiau nei 30, bet aš tokio posto atsisakyčiau.  

- Aš tai pirmiausia susikviesčiau visų rajonų pirmininkus ir su jais aptarčiau visas bėdas, aptarčiau, kokių darbų reikia imtis skubiausiai. Tada apvažiuočiau kuo daugiau rajonų. Kalbėčiausi ir tarčiausi su žmonėmis vietoje. 

- Iš visų jėgų kovočiau, kad silpnaregiai, o ypač akli, galėtų mokytis bet kurioje mokymo įstaigoje ir turėtų kuo daugiau galimybių įsidarbinti. Tik dirbantis neįgalusis gali jaustis tikru žmogumi, visateisiu visuomenės nariu. Jei nėra darbinės veiklos, jautiesi nereikalingas ir po fizinės negalios naštos gali palūžti ir dvasiškai. 

Taigi, gerbiami skaitytojai ir klausytojai, štai tokios aklųjų ir silpnaregių mintys. Man pačiam visa ši apklausa sukėlė daugybę svarstymų ir samprotavimų, tačiau šį kartą su jais nesidalinsiu. Nenoriu niekam piršti savo nuomonės, kad kas nors nepalaikytų mano žodžių agitacija už ką nors ar prieš ką nors. Tiesa, tai ir neįmanoma, nes kol kas nežinau nė vieno kandidato, jau nekalbant apie jų programas bei planus tapus LASS vadovu ar vadove. Kiekvienas iš jūsų esate asmenybė, savita ir nepakartojama. Norėčiau, kad kiekvienas pabandytumėte atsakyti sau į tuos tris klausimus ir šitaip išsiaiškintume, ar patys žinome, ko konkrečiai norime ir ko laukiame, kaip įsivaizduojame save atnaujintoje Aklųjų ir silpnaregių sąjungoje. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]