MENAS

Prof. Vytautas GUDONIS

NEREGĖS MOTERS PORTRETAS

Neregio paveikslas tiek vaizduojamajame mene, tiek literatūroje nėra dažnas reiškinys. Ir vienu, ir kitu atveju šie fenomenai įdomūs, nes menininkai, vaizduodami akląjį, perteikia ir tos epochos, kada buvo kurtas kūrinys, visuomenės požiūrį į neregius. Taigi aptikę negatyvių stereotipų, t.y. iškreiptų, neatitinkančių tikrovės įsitikinimų, galime juos palyginti su šiandieninės visuomenės įsitikinimais, vertinimais ar požiūriais. 

Rašytojas Edward Bulwer-Lytton (1803-1873) buvo tipiškas devynioliktojo amžiaus anglų aristokratijos atstovas, todėl jo išprusimu abejoti netenka. Labiausiai rašytoją išpopuliarino 1834 metais parašytas istorinis romanas "Paskutinės Pompėjos dienos" apie graikų gyvenimą Pompėjos mieste - iki Vezuvijaus išsiveržimo ir jam išsiveržus. Romane pateikiamas spalvingas neregės merginos gėlininkės Nidijos portretas. Ne vienas knygos skyrius skirtas jai, nes ji - viena iš pagrindinių romano veikėjų. Skaitytojas su ja supažindinamas jau antrame romano skyriuje: "Čia lengvos ir dailios šventyklos portiko šešėlyje stovėjo jauna mergaitė; ant dešiniosios rankos ji buvo užsikabinusi krepšelį gėlių, o kairėje laikė mažytį trijų stygų muzikos instrumentą ir pagal jo paprastų švelnių tonų akompanimentą dainavo kažkokią keistą, pusiau barbarišką dainelę. Kiekvieną kartą, baigusi dainelę, ji grakščiai apsukdavo krepšelį aplink, siūlydama pirkti gėlių, ir birte biro sestercijai: klausytojai reiškė padėką už dainą arba užuojautą dainininkei - mat ji buvo akla". 

Nidijos dainelėje nesunku atpažinti stereotipinį visuomenės požiūrį apie neregį slegiančią tamsą: 

... Ak, jei akys nors vieno galėtų giliai 

Įžvelgti į mano akių tamsą baugią!.. 

Šios "slegiančios tamsos" įvaizdžiu dainelėje Nidija akcentuoja savo aklumą ir graudina klausytojus: 

... Ak, jei akys nors vieno galėtų giliai 

Įžvelgti į mano akių tamsą baugią!.. 

... Lengvai gėlės palieka mane - 

Juodutėlės nakties dukrą bedalę. 

Kas gėlių grožis mergaitei aklai?.. 

Negalės demonstravimą, kai neįgalieji, prašantys išmaldos, apnuogina savo suluošintas galūnes, o neregiai nusiima tamsius akinius, teko matyti ne tik Lietuvoje, bet ir keliaujant po kitas šalis. Šiuolaikinėje visuomenėje, kaip rodo moksliniai tyrimai, neįgaliesiems pirmiausia žmonės jaučia užuojautą, o tik po to - baimę ir pan. 

Kaip ir V. Korolenkos apysakoje "Aklasis muzikantas", taip ir šiame romane, akivaizdus skaitytojui peršamas stereotipas, kad visi neregiai muzikalūs: Nidija turi gerą klausą, dainuoja, groja graikų liaudies instrumentu - kitara. 

Vienas iš įdomiausių epizodų yra Nidijos ir Jonos - merginų, įsimylėjusių tą patį vyriškį (Glauką), susitikimas: "... Aš negaliu pamatyti to, kuo visi žavisi. Leisk man prisiliesti rankomis tavo veido - tiktai taip aš galiu suvokti grožį ir paprastai nesuklystu... Nidijos ranka stabtelėjo prie surištų plaukų, lygios kaktos, nuslydo švelniais rausvais skruostais su duobutėmis, palietė lūpas, baltą kaip gulbės kaklą. - Dabar žinau, - tarė ji, - kad tu graži. - Nuo šiol aš amžinai savo tamsoje išlaikysiu tavo atvaizdą!"... 

Šiuo požiūriu niekas nepasikeitė ir dvidešimtajame amžiuje. Daugelis reginčiųjų manė - esu įsitikinęs, kad taip galvoja ir dabar, dvidešimt pirmajame, - kad neregiui labai svarbu, kaip atrodo mūsų veidas, kad jo vaizdinį aklieji gali susidaryti tik tą veidą liesdami. Prisimenu Valentino Zaikausko pasakojimą apie susitikimą su viena mokytoja, kuri paspaudusi jam, aklam, ranką sveikindamasi jo paties ranka perbraukė per savo veidą, tuo tarsi sakydama: "Štai taip aš atrodau"... Ne ką gudresnis jaunystėje buvau ir aš. Kadangi su neregiais dirbau nuo septyniolikos metų, labai rūpėjo (suprantama, daugiau negu akliesiems), kaip neregiai bendrauja su manimi, nematydami, kaip aš atrodau. Šis klausimas manyje kirbėjo ne vienus metus. Studijuodamas aspirantūroje tuometiniame Leningrade turėjau rusų armijos laikų draugą iš Estijos, kuris tuo metu paraleliai su manimi studijavo skulptūrą. Diplominiam darbui jis nulipdė draugo portretą, tai yra, mane, vėliau man, apsigynusiam pirmąją disertaciją, jį ir padovanojo. Kai mane aplankė mano mielas bičiulis Juozas Dzidolikas, labai apsidžiaugiau ir pamaniau - dabar pagaliau jis mane pamatys. Trumpai papasakojau istoriją, kad su draugu kartu tarnavome rusų armijoje. Jis svajojo įstoti į V. Muchinos vardo meno mokyklą, aš - į A. Gerceno institutą. Abiejų svajonės išsipildė, o mano dvigubai: su draugo pagalba tapau V. Muchinos meno mokyklos laisvuoju klausytoju ir turėjau teisę klausytis meno istorijos, meno kritikos ir kitų teorinių paskaitų. Pasakodamas labai nekantravau, nes norėjosi kuo greičiau parodyti skulptūrinį portretą, t.y. save. Paėmęs Juozo ranką uždėjau ant skulptūros galvos paviršiaus. Apsidžiaugiau. Pagalvojau - na, pagaliau tu mane pamatysi. Juozas dviem pirštais pačiupinėjęs viršugalvį, paklausė: "Keramika?" Išgirdęs teigiamą atsakymą nuleido ranką... 

Italų dailininkas Eleuterio Pagliano (1826-1903) aliejumi ant drobės tapytame paveiksle vaizduoja epizodą (tai anksčiau minėto romano įtaka), kur sėdinčios krėsle Jonos veidą rankomis studijuoja prieš ją stovinti Nidija. Matyt, dailininkams ir skulptoriams nebuvo sudėtinga pavaizduoti neregę merginą, nes E. Bulwer-Lytton detaliai aprašė jos išvaizdą: "Ji buvo su paprasta balta tunika nuo kaklo iki kulkšnių; vienoje rankoje nešė krepšelį su gėlėmis, kitoje laikė bronzinį ąsotį; atrodė suaugesnė negu jos metų mergaitės, buvo maloni, moteriška; nors ir ne gražuolė, bet iš veido gana simpatinga, kupina nepaprasto švelnumo. Liūdesys ir neviltis amžinai užgožė jos lūpų šypseną, bet neįstengė paslėpti jų žavingumo. Iš drovaus, atsargaus žingsnio, nustebusių akių nenoromis turėjai suprasti jos įgimtą nelaimę: mergaitė buvo akla. Bet jos akys atrodė visai kaip gyvos: aiškios, tyros, nors jų žvilgsnis buvo liūdnas, prislėgtas..." Tokį veido pažinimo būdą yra pavaizdavęs ir rusų dailininkas V. Perovas savo paveiksle "Studentės atvykimas pas aklą tėvą", kur parklupusios dukters veidą neregys tėvas apžiūrinėja rankomis. 

Pagal romano siužetą, nors ir išsigelbėjusi nuo Vezuvijaus išsiveržimo, Nidija dėl meilės be atsako nusiskandina - iššoka iš laivo. Glaukas, gerbdamas Nidijos atminimą, sode pastato jos skulptūrą. Savo ruožtu šis romano epizodas paskatino amerikiečių skulptorių Randolphą Rogersą (1825-1892) 1855-56 metais sukurti neregės Pompėjos gėlininkės skulptūrą. Nidiją skulptorius pavaizdavo kaip einančią, palinkusią į priekį, basakoję merginą, kurios plonus rūbus plaiksto vėjas. Kairėje rankoje mergina laiko neilgą lazdą, dešiniąja tvarkosi plaukus. Skulptoriui tikrai pavyko perteikti judesį ir vėjyje besiplaikstančius drabužius - tai padaryti marmure nėra taip paprasta. 

Taigi, šis epizodiškas ekskursas į meną, kur vaizduojamas neregys, rodo: įsitikinimai, požiūriai, nors jie neatitinka tiesos, žengia per šimtmečius, o pakeisti juos - ne vienos dienos ir vieno rašinio darbas. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]