REDAKTORIAUS ŽODIS

 

O KĄ MES?


Gyvenant tame pačiame mieste ar kaime, dirbant tą patį darbą, bendraujant su tais pačiais žmonėmis atrodo, kad gyvenimas nesikeičia: darbas - namai, namai - darbas. Darbo neturinčiam žmogui tiktų variantas: namai - parduotuvė, parduotuvė - namai. Nauji tik rodosi žiniasklaidos pučiami skandalai, na, dar viena kita gyvenimo smulkmena.  

Tačiau tas pats gyvenimas, ta pati aplinka visai kitaip pradeda atrodyti, kai į viską pažiūrime per laiko prizmę.  

Šių metų kovą Lietuva į save žvelgia prisimindama, kad ji - jau dvidešimt metų nepriklausoma valstybė. Valstybės gyvenime tai akimirka. Žmogui, jei jis lietuvis, - beveik trečdalis gyvenimo. Statistinis japonas gyvena gerokai ilgiau, todėl jam - ketvirtadalis ar net penktadalis. Bet ne tos dalys svarbiausia. Šiaip ar taip, tai netrumpas laikas.  

Netikėtai užklaustas ne vienas turėtume gerai pagalvoti, ką darėme prieš dvidešimt metų, - kovo 11 dieną? Pagalvoję, aišku, prisimintume. Tačiau to meto gyvenimą tiksliai prisiminti jau sunkiau: televizijos kanalai buvo du ar trys, mobilieji telefonai jau buvo ar dar ne, komunistų partija buvo viena ar jau dvi? Klausimų galima užduoti daug. Svarbiausia, kad tuo laiku susiklostė aplinkybės taip, kad turėjome drąsos sau ir visam pasauliui pasakyti: Lietuva yra laisva ir nepriklausoma valstybė. Laisva ir nepriklausoma mums ir mūsų vaikams. Tomis dienomis gimusiems jau dvidešimt. Išaugo pirmoji atgimusios Lietuvos laisvų žmonių karta.  

Prieš dvidešimt metų, kad esame laisvi laisvos šalies piliečiai, pasakėme ir mes - Lietuvos aklieji ir silpnaregiai. Kartu ir sau, ir visuomenei prisipažinome, kad nenorime gyventi taip, kaip gyvenome. Kaip gyvensime - dar nežinojome, bet senoviškai gyventi negalėjome, o gal ir nenorėjome. Su visais Lietuvos žmonėmis tikėjome, kad bus geriau.  

Mūsų planus ir ateities siekius išreiškė 1989 metų lapkričio 16-18 dieną įvykęs Lietuvos aklųjų draugijos XI suvažiavimas. Tuo metu daug ir gražiai kalbėjo visa Lietuva. Panašiai kalbėjome ir mes savo suvažiavime. Kalbėjome ne tam, kad kalbėtume, o tam, kad būtų geriau, kad neregių gyvenimas būtų šviesesnis ir lengvesnis. Apie tai liudija ir suvažiavime priimti dokumentai. Vienas jų - "Lietuvos aklųjų draugijos XI suvažiavimo kreipimasis į visuomenę".  

Norintis būti mylimas žmogus konstatuoja, kad šiuo metu jo niekas nemyli. Trokštantis pinigų prisipažįsta šiuo metu esąs neturtingas. O ko mes tais 1989 metais, kreipdamiesi į visuomenę, norėjome, ko iš tos visuomenės troškome? Tai primins citata iš jau paminėto dokumento:  

"Lietuvos aklųjų draugijos XI suvažiavimas yra įsitikinęs, jog rūpintis aklaisiais ir silpnaregiais yra valstybės ir visuomenės pareiga, o ne vien pačių aklųjų reikalas, kaip iki šiol buvo. Suvažiavimo delegatai kreipiasi į visuomenę:  

1. Kiekvieną akląjį ir silpnaregį laikyti tokiu žmogumi, kaip ir visi, tik dėl nelaimės ar ligos netekusiu regėjimo.  

2. Specializuoti aklųjų ir silpnaregių vaikų mokymą ir, pasinaudojant pasauline aklųjų švietimo patirtimi, pradėti mokyti akluosius vaikus kartu su reginčiaisiais.  

3. Neišstumti iš darbo regėjimo netekusio žmogaus, o padėti jam reabilituotis ir prisitaikyti dirbti naujomis sąlygomis; tą kiekvienas darbo kolektyvas padaryti gali.  

4. Pasirūpinti negalinčiais dirbti aklaisiais ir silpnaregiais, o ne atiduoti juos Aklųjų draugijai, kuri dėl šių žmonių privalo naudoti aklųjų darbu sukurtą pelną.  

5. Padėti jauniems akliesiems ir silpnaregiams įgyti specialybę ar profesiją ir sudaryti sąlygas jiems dirbti tarp reginčiųjų.  

6. Kuo greičiau įgyvendinti ekonomines priemones, skatinančias susivienijimus, įmones, įstaigas bei organizacijas įdarbinti akluosius bei silpnaregius.  

7. Atsigręžti į akląjį ir silpnaregį, jo neidealizuoti ir nemistifikuoti, suvokti jo poreikius, žinoti, jog visi aklieji yra skirtingi žmonės, su skirtingais gabumais ir polinkiais. 

XI suvažiavimo delegatai tikisi, jog bus teisingai suprasti. Toks supratimas būtų pati didžiausia pagalba Lietuvos akliesiems ir silpnaregiams šiandien."  

Praėjo dvidešimt metų. Ar gavome tą pagalbą? Ką patys nuveikėme, kad ją gautume? Ar jau yra taip, kaip tikėjomės prieš dvidešimt metų?  

Tai anoje santvarkoje buvo viena partija ir viena nuomonė, viena tiesa. Dabar į šiuos klausimus kiekvienas atsako savaip. Kiek žmonių, tiek ir atsakymų. Svarbu, kad tie atsakymai skatintų nesudėti rankų ir eiti pirmyn, kurti, daryti, kad mums visiems būtų tik geriau.  

Su atkurtos nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečiu jus visus! 

 

Vytautas GENDVILAS 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]