PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

ŠVIESOS IR ŠEŠĖLIŲ KELIU

Nepaliesiu dangaus, 

nepaliesiu žvaigždės - 

pilkas gruodas įkalino kelią. 

Prie šviesos suklupau, 

prie tamsos pravirkau, 

tik laikau balto paukščio 

juodąją plunksną. 

("Ten, kur briedžiai baltą miglą neša") 

Ką tik baigėsi Kauno aklųjų ir silpnaregių centro mėgėjų teatro "Aira" repeticija. Visos išsiskirstė. Likome dviese su Kazimiera Venckuviene. Literatė, skaitovė, svajotoja. Tiek metų pažįstu šią moterį, o kiek mažai apie ją žinau. Nujaučiu, kokia ji jautri, lengvai pažeidžiama, kartais sunkiai nuspėjama. Provokuoju pasikalbėti atviriau. Kazimieros pasakojimas labai poetiškas ir jausmingas. 

"Gimiau ir augau Jurbarko rajone Mosteikių kaime. Ten, kur geležinkelis kertasi su vieškeliu, o jų sankirtoje - nedidelis slėpiningas miškelis. Jis neužstoja erdvės: kiek akys mato, atsiveria platumos ir daug dangaus. Pro šalį lekiantys traukiniai, iš Kauno į Palangą skrendantys lėktuvai žadino norą keliauti kažkur toli, toli ir įminti kažkokią neįmenamą paslaptį. Aš - tada maža mergaitė - mojuodavau ir pralekiantiems traukiniams, ir praskrendantiems lėktuvams. Turbūt nieks į tai nekreipė dėmesio, o aš vis laukiau, kad ir man pamojuos. Gimiau ten, "kur briedžiai baltą miglą neša". Vaizdinys iš vaikystės: ankstų rytą balta miglos juosta - virš jos tik didžiuliai briedžio ragai ir vos žemę liečiančios tvirtos kojos. Kūno tarsi nėra. Esu tikras gamtos vaikas ir tai, kas slypi joje, - amžina paslaptis. Mano vaikystės, o gal ir viso gyvenimo kelias - į saulę, į paslaptį. 

Šiandien mano gimtasis kaimas - dievų ir žmonių užmirštas plotas. Melioracijos nuniokota sodyba, "kur žydi vyšnia išrauta", tuščia ir nyku. Aplankiusi ją suradau tik slenksčio akmenį. Ir tą - perskeltą perpus. "Po tuo akmeniu mano namai". 

Aplankiau ir antruosius namus, į kuriuos įsikėlėm po melioracijos vajaus. Sodyba išlikusi, bet ten šeimininkauja laikas... Tebežydi bijūnai, sulaukėjusios išvešėjusios alyvos, besistiebiančios prie lango, lyg norėtų žvilgtelėti vidun. Likimo ironija: nykstantys kaimai, kurie buvo patys mieliausi, ir širdį stingdantys prisiminimai, veriantis skausmas, stabtelėjus prie mamos rankomis statyto tiltuko". 

Prašau Kazimierą papasakoti apie šeimą, apie tai, kokių dvasinių lobių iš jos išsinešė. 

"Kaip ir daugelis mano kartos žmonių, augau gausioje šeimoje. Mūsų buvo vienuolika "meilės žiedų"- keturi berniokai ir septynios panelės. Nebuvo netekčių - užaugome visi. Tiesą pasakius, auginome vieni kitus - taip mus mokė mama - dainininkė, šmaikštuolė. Nematėme jos piktos, įniršusios - rūpestingumo ir kantrybės įsikūnijimas. Kaip kaimynai sakydavo: "Ir prie svečio, ir prie pečiaus". Gera buvo prie jos priglusti, pasiguosti, jei kas nuskriaudė. Vyresniųjų išaugtus drabužėlius nešiojo mažieji. Niekam ir į galvą nešovė pykti dėl to, priekaištauti tėvams. Biednystė lipo ant kulnų ir negalėjai nuo jos pabėgti. 

Nevalstietiškai jautrus tėtis (aš turbūt į jį atsigimiau), nepriteklių genamas, sukosi kaip išmanydamas, kad išmaitintų trylika burnų. Namuose - griežtas ir reiklus. Kai eibių prikrėsdavome, kliūdavo ir diržų. Bet nujaučiau, kad, ne kartą kur nors nuo visų akių pasislėpęs, pats nuvarvindavo ne vieną ašarą.  

Ir dar vaikystės gluosnis kiemo pakrašty. Tiesa, nukirstas, belikęs platus kelmas ir aplink daug atžalų. Ten mes, vaikai, slėpdavomės ir jautėmės saugūs bei laimingi. Tėvai išmokė pažinti gyvenimą, atskirti pelus nuo grūdų. 

Persikėlus į kitus namus, užaugus vaikams, sulaukėme geresnių laikų - vyresnieji jau duoną sau užsidirbdavo. Prašviesėjo mamos veidas. Gražu buvo žiūrėti, kaip mūsų mama skoningai puošiasi, derina spalvas, kokia išranki drabužiams. Mokėmės iš jos. Į žmones eidama ypač dailiai pasidabindavo. Bet mums nepiršo savo nuomonės, leisdavo spręsti patiems. Mokėjo ramiai išklausyti, kai reikia pabarti ar patarti. Stebino jos savikritiškumas - suklydusi mokėjo atsiprašyti, nesvarbu, ar vaikas tu, ar suaugęs. 

Visada jaukūs ir šilti namai. Menu, lepindavo mus ir suaugusius, trumpai sugrįžusius į namus. Tylutėliai atsikels ankstyvą rytą, paruoš pusryčius, tiesiog į lovą atneš garuojančios arbatos puodelį". 

Kelio vingiais 

"Kelias vedė iš namų - puskilometris į Mosteikių aštuonmetę mokyklą, po to - septyni kilometrai pėsčiomis arba autobusu į Nemakščių vidurinę. Didysis pažinimo šaltinis - knygos. Jos man kvepėjo ne tik dažais, bet ir paslaptimi, žadino norą tapti bibliotekininke arba mokytoja. Likimo ironija - kelias pasuko į priešingą pusę. Pati nesuvokiu, kodėl. Gal giminės ir draugai įkalbėjo, kad knygų sotus nebūsi, kad norint geriau gyventi reikia praktiškesnės specialybės. Įstojau į Vilniaus kooperacijos technikumą, gavau prekių žinovės diplomą. Esu laiminga, nes ten teko pažinti dėstytoją poetą Henriką Čigriejų. Tuos metus prisimenu kaip laimingą laiko atkarpą.  

Baigusi mokslus atsidūriau Tauragėje, ištekėjau. Kelias nuvedė į Jurbarką. Nelauktai netikėtai, tarsi piktai burtininkei lazdele mostelėjus, iškrito juodoji gyvenimo korta - skaudi avarija, viena po kitos kelios sunkios operacijos, beveik prarastas regėjimas. Po širdimi spurdėjo nauja gyvybė. Gimė dukra, kurią pavadinau tautišku Linos vardu. Prasidėjo naujų išbandymų metas - tarsi iš naujo laikyčiau egzaminą. Iš duženų po gabalėlį reikėjo dėlioti kitokio gyvenimo mozaiką. Tai, ką teko išgyventi, norėčiau pamiršti: ėjau, klupau, kėliausi ir vėl ėjau, kol kelias atvedė į LAD Kauno GM kombinatą". 

"Mane saugo vilčių angelai" 

"Nudžiugau iš bendradarbių išgirdusi, kad prie Lietuvos aklųjų bibliotekos Kauno filialo veikia literatų būrelis. Nebuvau drąsi ir pasitikinti savimi, bet pagunda buvo didelė. Nuėjau ir pasilikau. Iki tol rašiau sau, į popierių liejau savo išgyvenimus, viltį ir lūkesčius. Viena auginau dukrelę, nes vyras žuvo. Pagalbos ranką ištiesė mano tėvai ir uošviai. Su meile ir dėkingumu prisimenu tėvus, tiek daug man padėjusius."  

Klausiu Kazimieros, ką jos gyvenime reiškia poezija, kada ji, kaip poetė, patikėjo savimi, kada prasidėjo kūryba. 

"Bibliotekos vedėja Vida Briedytė, perskaičiusi mano pirmąsias miniatiūras, pasakė, kad jos labai poetiškos, ir pasiūlė išbandyti jėgas poezijoje. Pabandžiau. Bet ilgai nedrįsau niekam rodyti, kompleksavau. Maniau, kad nedera rodyti savo jausmų ar minčių proveržių. Lyg visiems apsinuogintum. Ilgai svarsčiusi apsisprendžiau - tebūnie, kaip bus. Pirmieji mano posmus išgirdo bičiuliai literatai, kurie ne iš karto patikėjo, kad tai mano kūryba. Be galo jaudinausi, trūko tvirtesnio tikėjimo savo jėgomis. Padrąsino ir įtikino literatų būrelio konsultantas, rašytojas Petras Venclovas, kuris ir kritikavo, ir gyrė, ir skatino rašyti. Daug ginčijomės: aš įrodinėjau savo tiesą, vadovas - savo. Petras Venclovas man - didelis autoritetas. Bandžiau klasikinį eiliavimą, ieškojau rimų. Nemėgstu skaičiuoti skiemenų, nenoriu būti įsprausta į griežtus rėmus. Esu daugiau linkusi prie vadinamų baltųjų eilių - čia daugiau poetinės erdvės, daugiau vietos mintims. 

Parengiau eilėraščių rinkinį "Vėjo takas", du kartus dalyvavau Lietuvos aklųjų bibliotekos skelbtame neregių literatų kūrybos konkurse, deja, palaiminimo išleisti knygą negavau. Anot kritikės Janinos Riškutės, mano poezija per daug asmeniška, tinkama skaityti artimiesiems. 

Draugų ir artimųjų skatinama, jubiliejinio gimtadienio proga nusprendžiau savo lėšomis išleisti patobulintą šį rinkinį ir padovanoti brangiausiems žmonėms. Jis jau išvydo dienos šviesą. Viename iš eilėraščių rašau:  

Mane saugo vilčių angelai. 

Atrodo, kad aš esu žolė, 

Aš - lietus, 

Aš - akmuo, 

Aš - dangus ... 

Ir viskas telpa manyje.  

Aš nešu degančios meilės žariją 

Visiems ir Tau... 

Kaune yra įsikūrusi poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacija "Branduma". Įsijungiau į jos veiklą, dalyvauju kūrybos vakaruose, knygų sutiktuvėse, čia skamba ir mano sukurti posmai. Neišdildomą įspūdį paliko dalyvavimas projekte "Poezija virš miesto". Vieną žvarboką vėlyvą rudens popietę Kauno Prisikėlimo bažnyčios stogo terasoje susirinkusių žiūrovų širdis šildė kauniečių poetų, tarp kurių buvau ir aš, eilės, skambėjo akordeono ir smuiko muzika." 

Žinau, kad Kazimieros posmų išgirstame ir mūsų centro organizuojamuose renginiuose, kad ji - mėgėjų teatro "Aira" dalyvė. Klausiu, kas paskatino Kazimierą ateiti į šį ratelį. 

"Čia jau vadovės Zitos Klibavičienės nuopelnas. Ji prikalbino ir kol kas nesigailiu čia patekusi - vėl nauja patirtis. Atsirado daugiau drąsos, išlavėjo kalba. Kuo nors abejodama, nevengiu klausti, aiškintis. "Airoje" daug poezijos programų, kurios man prie širdies. Esu suvaidinusi ir charakterinį vaidmenį Aleksandro Fromo - Gužučio pjesėje "Gudri našlė". Nesuklysiu sakydama: brangus ir buvimas su bendraminčiais, jaukūs pašnekesiai apie poeziją, apie gražesnio gyvenimo ilgesį". 

Prisiglausk prie manęs 

"Mano atžalėlė Linutė jau mokyklos slenkstį buvo peržengusi, kai sutikau savo gyvenimo žmogų Vytautą. Jis man padeda apsisaugoti "nuo puolančių juodų minčių". Jam galiu atsiverti, išsipasakoti. Kartu mintimis nukeliaujame į tolimus kraštus, pailsime ūksmingų palmių pavėsyje, pasigrožime sodriomis pietų kraštų spalvomis, pabūname ten, kur, kaip ir vaikystėje, daug dangaus. Juodoji korta - praeityje. 

Retai sutiksi tokį žmogų, kokį Dievas davė man. Vytautas sugeba ne tik atjausti, bet ir sužvarbusias rankas sušildyti. Moka nustebinti. Atsikeliu rytą - ant stalo puodelis karštos kavos. Jis puikus dainininkas. Nueinam kur nors pasisvečiuoti, Vytautas paprašytas uždainuoja ir, tarsi ieškodamas atramos, nejučiomis paliečia mano ranką. 

Mes netylim - kalbam, diskutuojam iki išnaktų. Visada turim ką pasakyti vienas kitam. Namuose jaučiuosi saugi ir rami. Visas nuoskaudas ir blogą nuotaiką palieku už durų. Namai - ramybės oazė, į kurią visuomet skubu. Vėlų vakarą grįžtu iš koncerto (su "Aira" jų niekuomet nestinga) - lange šviesa. Vyras neregys - šviesa man. Kai į namus kviečia šviečiantis žiburėlis, tada žinau - esu laukiama.  

Didžiuojuosi dukra Lina. Ačiū Dievui, jai neteko nueiti tokio šviesos ir šešėlių kelio, kokį nuėjau aš. Rūpestinga ir jautri. Kai bijome susirgti, metusi šalin visus darbus, skuba pas mus. Kartais pasijuntame nejaukiai: augina du paauglius Kamilę ir Gytį, taigi rūpesčių per akis. Laimei, kol kas kartų konfliktų jų šeimoje nekyla, šeima darni, visi kuo nors užsiėmę - nėra laiko pykčiams ir barniams. Gerai jaučiuosi, kad Kamilė ir Gytis myli Vytautą kaip tikrą senelį, jo pasiilgsta, o šis savo ruožtu moka juos pamaloninti, pradžiuginti. Pasimelskim tyliai, kad taip ir būtų!"  

O baigti norėtųsi norą gyventi teigiančiomis Kazimieros eilėmis: 

Tik nesužeisk tylos ir žalsvo vėjo! 

Į širdį langą baltąjį praverk! 

Viena žinai, ką laikas pašnibždėjo, 

Tu prie tylos, prie vėjo pasimelsk! 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]