MINTYS

Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

SIGUTĖS ACH ŠVELNUMAS

Ak, tos lietuviškos žiemos! Ir baltų pusnynų iki soties, ir spindinčio šerkšno - lyg puikiausiuose kalėdiniuose atvirukuose. Žėri, tviska krištolinis gamtos rūmas, žiemiškos saulės išpuoštas. Tokiu metu visuomet sugrįžta vaikystėje girdėtos pasakos. Tarsi girdžiu mamos balsą: "Buvo šalta šalta žiema. Vanduo nuo šalčio sustingo į ledą...". Na ir prasidėdavo lapės ir vilko nuotykiai užpustytoje girioje.  

Tačiau tame baltume, tame speige, toje snaigių tyloje, glūdi kažkoks nenusakomas, bet labai stiprus ilgėjimasis. Ko? Sunku net įvardinti. Gal pavasario, saulės, žiedų... O gal paprasto šilto žodžio. Bet visą laiką atrodo, lyg kažin ko lauktum. O kai tą tyrą baltumą užgriūva gauruotos darganos ir skaudi šlapdriba, kuri, rodos, smelkiasi į pačią širdį, kai dar prisideda įvairiausi sunkaus laiko išbandymai... O kur dar daugybė nepakenčiamų aklumo triukų ar šiaip kokių negalavimų? Na, tada visam šiam niūrumui ištverti vien pasakų nepakanka. Ir kas tuomet? Kvapni arbata, kava, vyno taurė? Žinoma, ir ji. Tik kad tie vakarietiški receptai nuotaikai pataisyti, kaip teko ne kartą patirti, kažkokie menkaverčiai. Rytų patirtis išeities ieško visai kitur - paties žmogaus sieloje. Tik tobulėdami dvasiškai, pasijusime laimingesni. Nieko nauja čia nepasakiau - juk paskutiniu metu taip madinga visur apie tai kalbėti. O aš daug nekalbėdama vis išbandau kokį nors būdą savo nerimstančiai sielai pradžiuginti. Žinoma, ne visuomet tai pavyksta, bet apie vieną pavykusį bandymą norėčiau skaitytojams papasakoti.  

Neįsivaizduoju, ką "Mūsų žodžio" skaitytojai žino apie Sigutę Ach. Aš žinojau visai nedaug - tik tiek, kad ji labai savita dailininkė. Turiu kelias jos iliustruotas knygas. Keletą pieštų atvirukų. Sužinojau, kad 2008 metais Sigutė Ach išleido savo akvarelių albumą "Mano šviesiųjų svajonių žydintys sodai". Pamaniau - dukrai bus tikras malonumas jį pasklaidyti, ir padovanojau. Tuomet blykstelėjo mintis - o gal ir man pavyktų "perskaityti" jį? "Skaityti" paveikslus patirties neturiu, bet labai viliojo ta Sigutės knyga. Buvau girdėjusi apie jos akvareles gražių atsiliepimų. Buvo nuoširdžiai džiaugiamasi jos sukurtais atvirukais. Pirmiausia nusprendžiau pasidomėti, kas rašoma apie jos kūrybą. Ir štai ką sužinojau: Kęstutis Urba: "Tiek pati Sigutė, tiek jos darbai spinduliuoja šiluma ir optimizmu. Jos akvarelės kalbina širdį aplenkdamos nuolat niurzgantį ir prie smulkmenų besikabinėjantį protą." O štai Gintarė Adomaitytė: "Nežinau, ar sugebėčiau gyventi tame pasaulyje, kurį mums sukūrė Sigutė Ach. Retsykiais - taip, retsykiais - ne. Bet man gera, kad tas pasaulis yra."  

Perskaičiusi visa tai ir dar daugiau, labai panorau paklajoti po tuos žydinčius Sigutės svajonių sodus. Mergina, pabandžiusi man perteikti žodžiu tai, kas pavaizduota piešiniuose, niekada nebuvo to dariusi ir neįsivaizdavo, kaip tokią keistą užduotį atlikti. Žiūrėdama į piešinius neabejojo, kad apibūdinti juos galima labai įvairiai. Tada pasiūliau nupasakoti tai, kas jai pačiai labiausiai tuose piešiniuose patinka. Na, ir pasinėrėme į subtilųjį spalvų švelnumyną. Ir ko tik čia nesutikau, ir ko tik nepajutau... Kvepiančios, žiedais padabintos pievos jaukiai glaudė visokiausius mielus padarėlius, išpintus iš tų pačių pievų žiedų. O štai ta gėlėta pieva jau paversta puikia mergaitės suknele. Čia daug skraidančių, ropojančių arba visai nurimusių, labai romantiškų švelnių pūkuotų padarėlių. Sigutė sako, kad visi šie herojai patys ją susirado. Iš pradžių ji piešusi tiktai sau, kad būtų jaukiau, kad suprastų save, kad prireikus galėtų sau nusipiešti Sent-Egziuperi avį... Dabar - visiems. Ir tikrai - kiek čia mielų avyčių! Įsivaizdavau jas lyg purius baltus debesėlius, turinčius akytes ir snukučius. Kartais - tarsi baltus pievos dobilėlius. Skaitome prie paveikslėlių užrašus: "Mįslingai besišypsantis katinėlis", "Nerūpestinga boružė ir jos saulėtas skridimas", "Mieganti mūza", "Tyli švelnuko begalybė", "Sraigė su paukšteliu prie širdies".  

Man jie skamba lyg eilėraščių pavadinimai, tai tarsi kažkokiu ypatingu būdu nupiešta poezija. O štai šis užrašas - tai mažutė puiki miniatiūra, jaukiai prigludusi prie paties švelniausio meškio su paukšteliu: "Melodingas švelnuko ištirpimas besiklausant volungės giesmės, - tarsi tekėtų nenutrūkstama versmė šviesos, gyvasties ir medaus iki pat tavo širdies ir giliau, į pat dangų ir augalus, - ir nebūtos svajonių šalys iš nepasiekiamų tapo čia pat ir arčiau."  

Esu įsitikinusi, kad visa tai, kas užgimė mano vaizduotėje, nėra tai, kas buvo papasakota. Taip, kaip ir nėra visai tai, kas žiūrint matoma. Kyla klausimas - o kas tada iš tikrųjų pavaizduota piešiniuose? Manau, kad tuos giluminius klodus žino tik pati dailininkė. Jei taip, tuomet matyti vien tai, kas pavaizduota, neužtenka; reikia visa suvokti, aišku, kiek tai įmanoma. Nesitikėjau, kad, negalėdama matyti Sigutės puikiųjų akvarelių, patirsiu tokį sielos džiaugsmą. Mielieji jos švelnukai glostė ir šildė širdį. O gal man pavyko kažką suvokti? Tą kažką, kas yra už regimo vaizdo. Gal pavyko išgirsti mažutę kruopelytę piešinio poezijos?  

Jei kas nors iš neregių sugalvotų leistis į šią truputį avantiūristinę kelionę, patarčiau rasti bendrakeleivį, kurio sielos muzika atitiktų jūsų sielos subtiliuosius virpesius... 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]