LASS LITERATŲ KŪRYBA

Valentinas Vytautas TOLOČKA

* * * 

Aš girdžiu, kaip tyloje šios kamarėlės 

Tiksi tūkstantis mažyčių laikrodėlių 

Saulei kaitinant rąstus senosios sienos, - 

Dirba trandys... Byra laiko pjuvenėlės. 

* * * 

Krinta žemėn kriaušės. Gardžios jos labai. 

Sklinda daržo, nurautų linų kvapai. 

Riešutų lazdynas į maišus pripylė. - 

Gaila, kad rugsėjis vieši taip trumpai! 

* * * 

Suskirdę nutupia jie ant obels šakų: 

Kiek alaso, kiek nepabaigiamų šnekų!.. 

Tai tavo nelabieji žodžiai, žvirbliais virtę, 

Tuštybių prikalbėti juk nėra sunku. 

* * * 

Pabudo karklas. Jo kačiukai švelnūs švelnūs. 

Juos atsargiai paglostau savo kietu delnu. 

Mieloji, jie tarytum tavo bučiniai, 

Tarytum lauktojo pavasarėlio dvelksmas. 

* * * 

Įsiveržė širdin pirmosios meilės monai 

Tarsi pavasario audra į tuščią klonį. 

Nušvito klonis, sužaliavo - ir pražydo ... 

Nelieski, šalna, laimės žiedo ir šio klonio! 

* * * 

Aš gyvenu po amžinuoju dangumi, 

Gėrėjaus žvaigždėmis, gėlėm ir tavimi. 

Iš nebūties atėjęs, nebūtin išeisiu, 

Pajutęs šio pasaulio grožį širdimi. 

* * * 

Išdžiūvo mintys, liko galvoje dykra, 

Lyg būtų jas išdeginus baisi kaitra. 

Atbėkit, debesėliai, su žaibais melsvais - 

Minčių šaknelės gal dar gyvos tebėra. 

* * * 

O mano laikas vis trumpėja ir trumpėja - 

Šioj žemėje visų kelių apeit nespėjau. 

Žiedai nudžiūvo, tolumoj nutilo dainos, 

Girdžiu tik pjaunantį lentas karstų dirbėją. 

* * * 

Įgriuvo tyliai tirštos sutemos pro langą... 

Matai, žvaigždutės, krisdamos suraižo dangų 

Lyg širdį jautrią netesėti pažadai - 

Ir iš toli ataidi ilgesingas tango... 

* * * 

Buvai tu man žvaigždė vis geidžiama, skaisti, 

Aš skriejau prie tavęs, norėjau būt arti, 

Bet tu, kai tąnakt užgesai dangaus platybėj, 

Dažnai į mano sapną ateini pati. 

* * * 

Įpilk, drauguž, taurėn saldaus raudono vyno, 

Kurs kelia drąsą, ūpą, troškulį malšina, 

Nuo jo te žemės ir dangaus džiaugsmai nušvinta, 

Te ilgesio prislėgtą širdį atgaivina. 

* * * 

Po mano langu liepą volungė pamėgo 

Ir giesmele kas rytą žadino iš miego; 

Lig vakaro ant žydinčios šakos giedojo. - 

Už giesmę jos gražesnio negirdėjau nieko! 

* * * 

Kelionėn išvykstu. Ar grįšiu - nežinia. 

Aukštyn taures, te nerimas išnyks vyne. 

Sudie! Linkėjimai sėkmės kelionėj mano, 

Ir jūsų rankų šiluma paliks delne. 

* * * 

Sapnuoju traukinius, vis dundančius į naktį. 

Ir reikia man į stotį kažkurią nukakti... 

Išnyksta miestų žiburiai ir semaforai. 

Kurioj stoty tu lauki, kaip tave surasti? 

* * * 

Akordeone, čia raudi, čia jau kvatoji, 

O dienai merkiantis, tu su manim svajoji, 

Tu pasakoji man apie žvaigždes ir laimę, 

Žarstai kerus, kad džiaugtųs mano mylimoji. 

* * * 

Fleita garsu geltonu patraukli kaip reta, 

Maloniai groja ir rytais, ir vėlų metą. 

Švelni ji ausiai. Klausomės susižavėję. 

Ji savo burtais suvedžioja net klarnetą. 

* * * 

Išskleidus žiedą ryškų, nematyto grožio, 

Tenai, palaukėje, pražydo erškėtrožė - 

Ir piemenėlio širdį pakerėjo ji - 

Neskins jos, tegu žydi, te palaukę puošia! 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]