MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

AKLOS BŪTIES KEVALE

Pedro Almodovaras - vienas iš įdomiausių šių dienų Europos menininkų. Be jokios abejonės, įsiminė anksčiau matyti Almodovaro filmai "Aukšti kulniukai", "Viskas apie mano mamą", "Sugrįžimas". Juose pulsuoja temperamentingoji Ispanija, skleidžiasi daug ryškesnės, nei įprasta lietuvio akiai, spalvos, įsimena filmą lydinčios dainos, stebina drąsa ir vaizduotė leidžiantis į žmogaus sielos pragarą arba kylant iš jo. Kino kritikai šio menininko kūryboje įžvelgia ir bergmaniškų, ir feliniškų, ir hičkokiškų potėpių - ir visa tai Almodovaro kiną leidžia apibūdinti kaip itin gerą. Naujausiame, septynioliktame, režisieriaus filme "Šalti apkabinimai", kuris neseniai buvo rodomas ir Lietuvos kino teatruose, pagrindinis veikėjas Mateo Blanko (aktorius - L. Homaras) po autoavarijos apanka. Kokių minčių sukelia Blanko istorija? 

Visų pirma reikėtų pasakyti, kad šį filmą režisierius rekomenduoja pažiūrėti keletą kartų, - matyt, yra patyręs, kad tikrai ne iš karto pamatoma tai, kas esminga. Vienų kritikų filmas apibūdinamas kaip "šaltas", "neišvengęs kartojimosi", kupinas "senstančio žmogaus liūdesio", kitiems - tai dar vienas spalvingas Almodovaro kino puslapis. Turint omenyje tai, kad Almodovaras šių metų rugsėjį atšventė šešiasdešimtmetį, kad mintis sukurti aklą personažą atėjo kenčiant nuolatinius migrenos skausmus, kuriuos geriausia būdavo ištverti visiškai tamsiame kambaryje, nenuostabu, kad naujas filmas kai kuriuos žiūrovus nuvylė, - tai kūrinys tiems, kurie suvokia: vieną dieną gyvenimo upė atplukdo ir vėsą.  

Kai dar kartą peržiūrėjau kelis ankstesnius Almodovaro filmus ir palyginau su "Šaltais apkabinimais", pajutau: aklas Almodovaro personažas - tai kine įkūnyta "temstančio gyvenimo" idėja. Ateina toks egzistencinis etapas, kai žmogus - nori to ar ne - patenka tarsi į rūką: viskas, kas buvo apčiuopiama, stipru, ryšku, su laiko tėkme ima slysti iš rankų: vieni pasitraukia, kad neini su jais koja kojon, kiti - kad ėmei matyti gyvenimo pakalnę ir dvelkti baime nuriedėti prarajon. Apsiniaukusio gyvenimo horizontas greičiau atbaido nei vilioja. Kaip gyventi? 

Toks klausimas, netekus regėjimo, iškyla ir Mateo. Ne veltui po avarijos Blanko pasivadina slapyvardžiu - dabar šis vyras gyvena kaip Haris Keinas. Vardo ir pavardės nuorodų, anot kino kritikų, reikėtų ieškoti filmuose "Pilietis Keinas" ir "Trečiasis žmogus", kurio personažas - Haris. Almodovaras mėgsta menines mistifikacijas - ir ne tik vardų. Anksčiau Mateo šiuo mistiniu vardu pasirašinėjo savo scenarijus, dabar, praradęs regėjimą, pats tampa Hariu Keinu - išsigalvotu personažu, ir šitaip tarsi atskiria šviesoje kunkuliavusį gyvenimą ir tą, kuris privertė sliūkinti į tamsą. Taigi šis vardų keitimasis liudija ir žmogaus tapatybės keitimąsi, lemtingą gyvenimo posūkį - ankstesnis "aš" negrįžtamai žuvo, išėjo. Betgi ar maža pasaulyje per vieną mirksnį apvirstančių gyvenimų? Almodovaras drąsiai atveria duris į tamsiuosius žmogaus egzistencijos kambarius - į tuos, kur pats ką tik gyveno su migrenos šmėkla, nes apakinti gali ir liga, ir nemeilė, ir begalinio apleistumo jausmas, neatsietinas nuo senatvės. Taigi aklumas Almodovaro kine - visų pirma juodųjų gyvenimo juostos kadrų įprasminimas, teigimas, kad gyvenimas visoks. Tai bandymas apčiuopti tamsoje kvėpuojančio žmogaus pulsą, išgirsti jo alsavimą. 

Aklo Hario Keino gyvenimas, nors ir įprasmintas kuriant, - tai vis dėlto būtis, kurioje akivaizdus erdvės stygius ir laiko perteklius. Tai vieno iš žmogaus egzistavimo etapų - pavyzdžiui, senatvės ar negalios kamuojamo individo gyvenimo - metafora. Filme leidžiama stebėti ir kartu su aklu Hariu išgyventi jo praeitį ir dabartį. Praeitis - tai akių šviesa, aistra, meilė, kūryba, tai laisvas judėjimas erdvėje. Tiesa, būta ten ir pavydo, ir kaltės jausmo išgyvenimo. Bet viskas buvo apčiuopiamybė be tamsos šydo. Už tamsos šydo gyvenimas kitoks - atsargus, panašus į melancholišką įspūdingiausių gyvenimo kadrų dėlionę, prisiminimų ambrozijos siurbčiojimą. Dabarties ir praeities, meno, tai yra filmų intarpų, ir realybės gretinimas išskleidžia ne tik aistringos meilės trikampį (Blanko mylimoji - Lena, kurią vaidina Penelopė Cruz), išrutulioja nestokojantį įvykių ir įtampos siužetą, bet išryškina ir tai, kas, aptemus gyvenimo scenai, aklam Hariui Keinui itin svarbu. Almodovaras tarsi teigia: o dabar pažiūrėkite, kas jums liks, kai įeisite į vėsa dvelkiančius tamsius prisiminimų kambarius, kas nutvieks jūsų aklos būties kevalą. 

Viena iš meniškiausių ir gražiausių "Šaltų apkabinimų" scenų, kuri labiausiai įstringa į atmintį, po kurios jau nesinori kitų ar kitokių filmo kadrų, viso filmo šerdis - aklo žmogaus rankomis bandomas apčiuopti nufilmuotas mylimos moters veidas. Tai Mateo ir Lenos apsikabinimas lekiančioje į mirtį mašinoje ir paskutinis jųdviejų bučinys. Graudu tai, kad tai "šalti apkabinimai", - dabar viską "apčiuopti" reikia savo sąmonėje, širdyje. Klajojančiose mylimosios veido bruožais Hario rankose - begalinis ilgesys. Realiai apčiuopiama tik tuštuma - tiek palieka viskuo viliojęs pasaulis. Užtat jokios tuštumos - sieloje, aklos būties kevale. Gyvenimas skirtas tam, kad tas kevalas nebūtų tuščias. Jei patyrei amžiniausią jausmą iš visų jausmų - meilę, tuštumos nečiuopsi. Vis dėlto be galo graudu stebėti žmogų skaudžiausios netekties akimirką: regėjimo netektis meilės netekties fone tampa bejėgiška egzistencine netektimi: viskas, kas duodama, skirta ir prarasti. Tai vienas iš "filosofiškiausių" gyvenimą, kaip netektį, įprasminusių Almodovaro filmo kadrų. Kyla dar viena mintis. Gražiausias atsisveikinimas su tais, kuriuos mylime, kuriuos bet kada galime prarasti, - mūsų skruostų, lūpų šiluma. Ypač einant bedugnės pakraščiu, o Almodovaro filmuose dažnai gyvenimas - toks, tai yra ties išnykimo riba. Juolab kad pats režisierius tiki: "Aš ne pirmas atrandu, kad "anas pasaulis" yra čia, su mumis. "Anas pasaulis" yra ir mūsų pasaulis". Taigi neišeinama niekur nei apakus, nei mirus, jei einama į meilę.  

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]