SUKAKTYS

dr. Valentinas Vytautas TOLOČKA

KREPŠININKŲ VIEŠNAGĖ AKLŲJŲ INSTITUTE

Šiais, 2009 metais, Lietuvos sportininkai ir visuomenė per žiniasklaidą plačiai paminėjo prieš septynis dešimtmečius Kaune pastatytoje sporto halėje įvykusį II Europos krepšinio čempionatą, kuriame čempiono titulą apgynė Lietuvos komanda, nugalėjusi latvius. Toji mūsų krepšinio sėkmė tada sukėlė didžiulį atgarsį visuomenėje.  

Lietuvos akliesiems globoti draugijos valdybos pirmininkė Stasė Šakenienė ir Aklųjų instituto vedėjas Petras Maldeikis krepšininkų komandą pakvietė viešnagėn pas neregius moksleivius. Krepšininkai kvietimą priėmė ir netrukus po čempionato, 1939 m. gegužės 25 d., apsilankė Aklųjų institute. Tai liudija instituto garbės svečių knygoje palikti 15 krepšininkų autografai. Tą krepšininkų viešnagę prisimena du buvę instituto auklėtiniai - Angelė Deltuvaitė ir Vosylius Krupenkovas. V. Krupenkovas pasakoja: "1939 m. pavasarį institute lankėsi krepšininkų komanda. Aš tada dar truputį mačiau. Instituto vadovybės buvau pasiųstas prie vartų palaukti ir sutikti ateinančią komandą. Susirinkome į instituto salę. Svečiai papasakojo apie krepšinį, šiek tiek apie save". A. Deltuvaitė prideda: "Kai Pranas Lubinas su draugais mums papasakojo apie krepšinį, mes panorome apžiūrėti, kokio ūgio sportininkai. Pats P. Lubinas leido nematantiems mokiniams paliesti jį rankomis, įsitikinti, koks jis aukštas. Mažieji mokiniai, užsilipę ant kėdžių, galėjo paliesti jo viršugalvį - toks buvo aukštas. Apskritai buvo nuoširdus susitikimas su krepšininkais. Su jais ir nusifotografavome. Po susipažinimo įvyko bendras koncertas: svečiai pagrojo armonika, padainavo, o mes taip pat grojome ir dainavome."  

"Tais pačiais metais, - toliau pasakoja V. Krupenkovas, - kaip paprastai, vasarojome Raudondvaryje mums priklausiusiame ūkyje. Sumanėme pasikviesti Praną Lubiną į svečius. Aš ir Jurgis Zaščiurinskas nuvažiavome į Kauną, nuėjome pas jį į butą. Jis mielai sutiko pas mus atvykti. Į Raudondvarį jis atvažiavo su žmona prieš pat pietus. Ir juos pakvietėme pietų. Buvo lietuviškos dešrelės ir saldi sriuba. Svečiai, drauge pietaudami su mokiniais, gyrė gardų maistą. Pasitaikė labai karšta diena. Mokiniai pasiūlė eiti į Nevėžį maudytis, bet Lubinas paaiškino, kad po pietų turi praeiti dvi valandos, tik tada galima maudytis. Mokiniai svečiams parodė Raudondvario parką, po jį pasivaikščiojo, o paskui su svečiais nuėjo maudytis. Visiems paliko didelį įspūdį Prano Lubino nardymas upėje. Jis buvo labai geras plaukikas. Su mokiniais jis išbuvo iki vakaro."  

A. Deltuvaitė dar papildo: "Kai P. Lubinas apsilankė Raudondvaryje, su valtimi plaukiojome Nevėžyje. Kartu su mumis plaukė ir jo žmona. Prisiskynę vandens lelijų linksmi grįžome į krantą. Apskritai visi krepšininkai mums tada pasirodė labai paprasti žmonės."  

V. Krupenkovas, baigdamas savo atsiminimus, dar prideda: "1940 m. vasaros pradžioje mūsų krepšininkai dėl sovietinės okupacijos grėsmės nutarė iš Lietuvos pasitraukti. Jie traukiniu (kito būdo nebuvo) susiruošė važiuoti į Rygą, o iš ten - į laisvąjį pasaulį plaukti laivu. Mes, mokiniai( keletas buvo sporto būrelio dalyviai), sužinoję apie krepšininkų traukimąsi iš Lietuvos, nuėjome į geležinkelio stotį su jais atsisveikinti. Traukiniui pajudėjus jiems mojavome."  

Iki pirmosios sovietinės okupacijos Kauno aklųjų institutą lankė daug įvairių žmonių: Vyriausybės atstovai - net dukart pats respublikos Prezidentas Antanas Smetona, lankė rašytojai, menininkai, kariškiai, besimokantis jaunimas, spaudos darbuotojai, užsieniečiai. Lietuvos krepšininkų viešnagė institute buvo bene paskutinė, nes užgriuvo artėjančio karo ir skaudžių politinių įvykių našta."  

A. Deltuvaitės ir V. Krupenkovo atsiminimus užrašiau maždaug prieš dvidešimt penkerius metus. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]