SPORTAS

Andrius VAINORAS

AIKŠTELĖJE SU JUODAIS AKINIAIS

Pasitikdama spalio 15-ąją, Baltosios lazdelės dieną, Lietuvos golbolo rinktinė sumanė įdomų, kartu labai paprastą ir originalų (originalumas dažnai yra paprastumas) dalyką: savo rėmėjams, bičiuliams, gerbėjams surengti parodomąsias šio žaidimo rungtynes.  

Spalio 13 dienos vakarą "Šaltinio" klubo sporto salė, kur komanda treniruojasi, gaudė nuo žiūrovų ir būsimųjų žaidėjų balsų. Svarbiausi vakaro svečiai buvo rinktinę remiantys Vilniaus Vytauto Didžiojo LIONS klubo nariai bei įvairių žiniasklaidos priemonių (televizijos, didžiausių dienraščių) žurnalistai. Netrukus, užsidėję tamsius akinius ir pasiskirstę komandomis, jie patys stos į vartus. Trumpą praktinę pamoką, kaip žaidžiamas golbolas, duoda virtuozai: Lietuvos golbolo rinktinės žaidėjai svečiams rodo, kaip reikia gintis, pulti, žaidimo taisykles trumpai paaiškina rinktinės treneris Karolis Levickis. Tada eilė ateina svečiams. Jie pasiskirsto komandomis - "Liūtai" prieš žiniasklaidininkus. Tarp žaidėjų yra ir parolimpinio komiteto prezidentas Vytautas Kvietkauskas. Pirmąjį simbolinį smūgį į varžovų komandos vartus paleidžia vakaro garbės svečias - penkiakovininkas, daugkartinis Pasaulio, Europos čempionas ir prizininkas, Pekino olimpinių žaidynių prizininkas Edvinas Krungolcas. Apskritai simbolinėmis galima pavadinti visas tą vakarą vykusias rungtynes, o jų buvo sužaistos kelerios. Kaip ir kiekvienose, taip ir šiose rungtynėse, kažkas laimėjo, kažkas pralaimėjo, bet, matyt, mažai tesuklysime sakydami, kad ne įvarčių skaičius ir ne pergalės skonis čia buvo svarbiausia. Svarbiausia buvo nauja, kitokia patirtis! Po rungtynių paprašėme keleto jų dalyvių pasidalinti mintimis ir įspūdžiais.  

Osvaldas Markevičius, LIONS klubo prezidentas: "Suprakaitavau, kaip nubėgęs tris kilometrus, nors, atrodo, stovėjau vietoje. Nusitarkavau ranką ir praradau erdvės bei laiko pojūtį. Įspūdžiai tik sustiprino tai, ką teko matyti per Vytauto Didžiojo turnyrą, kitas varžybas, - tai yra sportas. Reikia dirbti, treniruotis, išmokti visokių "plonybių". Žaidžiama visiškai kitoje erdvėje, nei esi pripratęs, bet tai, matyt, ir yra visas įdomumas."  

Tomas Gaubys (Eltos korespondentas): "Daug metų pats rašiau apie golbolą, varžybas, sportininkų rengimąsi joms. Pačio žaidimo iki šiol nebuvau dorai matęs. Tai dar labiau mane skatino ateiti ir jį išbandyti. Žaidimas labai patiko. Iš pradžių žaidėme nedrąsiai, bet paskui vis geriau pradedi justi erdvę, girdėti kamuolį. Manau, kad pasitreniravus visai normaliai būtų galima žaisti."  

Vytautas Kvietkauskas, parolimpinio komiteto prezidentas: "Įspūdis - labai įdomu. Net nežinau, kaip šitą būseną reikėtų paaiškinti: tu nematai, bet girdi, įjungi visas galimas jusles, išskyrus regėjimą. Pirmą kartą sunkiau, bet, kai žaidėme antras rungtynes, išmokau išgirsti kamuolį, bandyti nustatyti kryptį." 

Vakaro metu svečiams buvo įteiktas dokumentinis filmas apie golbolą: jame išsamiai supažindinama su šio žaidimo taisyklėmis: istorija, dabartimi.  

Spalio 15 d. susipažinti su golbolu ir jį pažaisti buvo pakviesti Vilniaus mokyklų moksleiviai. Dalyvavo mokiniai iš keturių Vilniaus gimnazijų. Panorusių praktiškai pažinti žaidimo skonį buvo daug: teko sudaryti net šešias komandas, iš jų - dvi merginų. Golbolo rinktinės treneris K. Levickis: "Mokiniai greičiau perprato žaidimo logiką, atskirus judesius. Žiūrint iš šalies buvo mažiau juokingų situacijų nei tada, kai žaidė suaugusieji. Apskritai tarp moksleivių susidomėjimas golbolu buvo didelis, daugelis norėtų tokių renginių ir ateityje."  

Mintis pakviesti visuomenę geriau susipažinti su golbolu atėjo į galvą irgi rinktinės treneriui. "Mūsų žodžio" redakcijai jis sakė: "Jau geras dešimtmetis Lietuvos golbolas yra vienas stipriausių pasaulyje. Daugybė pačių aukščiausių apdovanojimų, gražių pergalių, bet pačioje Lietuvoje apie šį žaidimą žino labai mažai žmonių. Kai pasakau, kad dirbu su golbolo komanda, manęs paties dažnai klausia: "O koks tai žaidimas?" Todėl ir kilo mintis su šiuo žaidimu supažindinti visuomenę: pradėjome nuo rėmėjų, žurnalistų ir moksleivių. Ateityje tokios akcijos galėtų tapti tradicija. Kai visuomenė nieko ar beveik nieko apie žaidimą nėra girdėjusi, neįsivaizduoja, kaip jis žaidžiamas, sunku tikėtis jos palaikymo, paramos ir supratimo. Manau, kad panašūs renginiai padeda apskritai vieniems kitus geriau suprasti. Viena yra nematantį žmogų matyti šalia ir šiek tiek kita - pačiam užsidėti tamsius akinius ir bent trumpam juo tapti." 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]