ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Ilona ŠNARIENĖ

PASAULĮ GALIMA PAŽINTI RANKOMIS


Užgesus akims žmogui prireikia daug atkaklumo ir ryžto, kad galėtų pasaulį pažinti kitokiais pojūčiais. Kiekvienas daug ką sugebame - vadinasi, kiekvienas esame reikalingas, tik reikia atrasti sau tinkamą užsiėmimą: galbūt akimis tapusios rankos minkys molį, darys naudingus ir gražius daiktus sau bei regintiesiems ar švelniai glostys trapų gėlės žiedą. "Daug lengviau iš naujo atrasti save likimo draugų būryje, nes tuomet šviesios mintys greičiau gožia niūrias, atveria plačias galimybes įgyvendinti iš pirmo žvilgsnio sunkiai realizuojamas idėjas", - sako šiauliečių neregių ir silpnaregių klubo "Pabūkime kartu" moterys. 

 

Pirštai - langas į pasaulį 

"Jau tarsi tradicija tapusius keletą metų kiekvieną trečiadienį vykusius mūsų susitikimus sumanėme įprasminti, tad įkūrėme klubą "Pabūkime kartu", kurio veikloje mielai dalyvauja ir regėjimo sutrikimais nesiskundžiančios aklųjų bei silpnaregių palydovės, - sako Šiaulių kultūros centro aklųjų ir silpnaregių skyriaus vedėja Inta Skeivienė. - Kasmet vykdome vis kitokią projektinę veiklą, tai yra susipažįstame su įvairiomis rankdarbių technikomis. Išmokę ir savo rankomis pagaminę ką naujo, organizuojame parodas, o akiratį plečiame lankydamiesi miesto parodose, muziejuose. Turintys regėjimo negalią žmonės pasaulį mato liesdami jį savo itin jautriais pirštais, tad lankydamiesi parodose ar muziejuose, džiaugiamės turėdami galimybę eksponatus liesti. Deja, ne visus meno kūrinius leidžiama apčiuopti, todėl neregiui yra labai reikšmingas išsamus bei įdomus gido pasakojimas, padedantis vaizduotėje susikurti bendrą eksponato vaizdą".  

Grįždamos namo, moterys dar ilgai dalijasi emocijomis, fiziniais jutimais, kurių, anot pašnekovių, ypač daug patyrė, kai lankėsi Šiaulių geležinkelio muziejuje. Nors muziejus nėra didelis, tačiau klausydamos vaizdžių gidės pasakojimų, moterys nė nepajuto, kai jame praleido ne vieną valandą. Daugelis klubo "Pabūkime kartu" moterų Šiauliuose gimė ir užaugo, tačiau, anot pašnekovių, jos visiškai neseniai "atrado" Dviračių, Radijo ir televizijos muziejus, susipažino ne tik su mūsų miesto įžymybėmis bei įdomybėmis, bet ir apsilankė Panevėžio muzikiniame bei J. Miltinio dramos teatruose.  

 

Talkindamos kitiems, padeda sau 

Janina Rimeikienė, Bronė Kievienė ir Marytė Černiauskienė regėjimu nesiskundžia, tačiau su malonumu kiekvieną trečiadienį ateina į aklųjų ir silpnaregių kultūros centrą. Išėjusios į pensiją, moterys rado daugiau laisvo laiko, kuriuo mielai dalijasi su kaimynystėje gyvenančiomis silpnai matančiomis ar visiškai saulės šviesos nereginčiomis moterimis. Aistringiausia muziejų bei parodų lankytoja Janina Glušakovienė sako, jog ypač dėkinga matančioms draugėms, kurios kantriai ją lydi visose kelionėse. Janiną nuo pat mažens domino viskas, kas yra aplink ją, pasaulis, o jeigu dar galima visa tai ir apčiuopti, ar gali būti dar kas įdomiau? Labiausiai ji nemėgstanti megzti. "Aš verkdavau, kai mane mama mokydavo kojinę megzti, - prisimena pašnekovė. - Tai matydamas tėvukas sakydavo, kad geriau mane prie technikos leistų - tokie nemieli man tie virbalai atrodė. Su vąšeliu nerti lyg ir smagiau buvo, bet neilgai ir su juo draugystė truko. Tokiems darbams reikia turėti pašaukimą, o jei jo nėra, jokia prievarta nepadės pamilti širdžiai ir rankoms nemielo darbo".  

 

Nuo molio iki floristikos 

Ištisus metus menininkas Voldemaras Barakauskas susidomėjusioms keramika moterims pasakojo ir rodė, kaip iš paprasto molio gabalo gimsta nuostabūs keramikos dirbiniai. Moterys lipdė, kuri ką sugalvojo, - fantazijai ribų nėra. Anot pašnekovių, tai truputį panašu į kulinariją - kiekvienos šeimininkės rankose molio gabalas vis kitokiu daiktu pavirsta. Lipdymas itin padeda atsipalaiduoti, todėl šis užsiėmimas ypač tinka tada, kai už lango šėlsta vėjas ar pliaupia lietus.  

Vedėja Inta rodo vieną už kitą gražesnes neregių bei silpnaregių moterų iš vilnos pluošto nuveltas pagalvėles, kilimėlius, karolius, seges ir kitas grožybes. Viskas dailiai supakuota ir į dėžes sudėta, nes šių rankdarbių paroda, pavadinta "Veltinis", greitai bus eksponuojama Joniškyje vyksiančiose Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos dienose - susitikimuose. Gudrybių, kaip reikia velti veltinį iš vilnos pluošto šlapiuoju būdu, klubo "Pabūkime kartu" moteris išmokė Šiaulių universiteto dailės fakulteto ir technologijų katedros dėstytoja Danutė Kaučikienė. Klubo narė M. Černiauskienė sako, kad ją labai sudomino šis rankų darbas, - mat tokios darbo technikos ji dar nebuvo regėjusi. Veltinis sužavėjo moteris neribotomis galimybėmis, tad minkštais, švelniais bei daugelio akį traukiančiais rankdarbiais iš vilnos jos jau spėjo papuošti savo namus. Tačiau Aldona Meškonienė tvirtina, kad veltinio vėlimas nelabai tinka neregiui, nes reikia derinti spalvas, - vadinasi, apsieiti be kito žmogaus pagalbos neįmanoma. 

Ateityje smalsios moterys svajoja išmokti floristikos meno subtilybių ir tvirtai tiki, kad joms pavyks įgyvendinti savo idėjas.  

 

Draugystės kilimas 

“Pabūkime kartu” prie draugystės kilimoPasidalinę po Šiaulių moterų "Liūtų" klubo dovanotų įvairiaspalvių siūlų kamuolėlį, moterys nusprendė nusimegzti draugystės kilimą - juk ne vieni metai praleisti kartu. Renginių organizatorė Irena Volodkienė sudomino moteris savo močiutės sena mezgimo raštų knyga. Darbščios neregių moterų rankos primezgė krūvą įmantrių raštų spalvotų kvadratų, o pagrindinį kilimo motyvą - medžio šakelę mezgė neregė A. Meškonienė. Pašnekovės atvirauja, jog joms ypač tikęs kultūros centro darbuotojo Vaclovo Petrausko duotas vyriškas patarimas, kaip geriau sujungti raštuotus kvadratus krūvon, kad spalvos gražiau derėtų. Spalio 15-ąją, Tarptautinę baltosios lazdelės dieną, šį kilimą moterys ruošiasi pristatyti visuomenei.  

 

Siūlų labirintai nebaisūs 

Anot A. Meškonienės, megzti gali kiekvienas aklasis, nes mezgant virbalais, matyti nebūtina, svarbiausia - turėti pašaukimą. Pirmoji Aldonos pažintis su virbalais prasidėjo vaikystėje. "Nežinau, kodėl, tačiau siūlai man paklusnūs nuo pat mažumės, - šypsosi mezgėja. - Mokyklon dar nėjau, kai mama mane išmokė kojines megzti. Niekada gyvenime gerai nemačiau, tad megzdama akimis nesinaudojau, kiekvieną mezginio "akį" jutau rankomis ir stengiausi viską įsiminti. Reginčiajam sunku suprasti, kaip galima megzti nematant, - mat, jei jau žmogus turi geras akis, tai jomis ir naudojasi. Kojinių mezgimas - labai jau nuobodus darbas, nors penki ar šeši virbalai man nėra kliūtis, tačiau monotoniškas veiksmas greitai pabosta. Tik ką darysi - be kojinių neapsieiname: neseniai abiems savo proanūkiams jas numezgiau. Smagiausia megzti dviem virbalais, tai daug mielesnis užsiėmimas, nei virtuvėje suktis". Atmintimi nesiskundžianti Aldona sako, kad turėjusi daug mezgimo mokytojų, tad per gausybę metų išmokusi begalę įvairiausių raštų. Žinoma, visų jų išmokti nė neįmanoma - kuo daugiau draugių, tuo didesnės galimybių pasidalyti patirtimi ir pačiai dar nematytą raštą išmokti.  

Darbščios klubo "Pabūkime kartu" moterys mezga ne tik savo malonumui. Jų skoningai numegztais megztiniais, šalikais, kepurėmis, raštuotomis pirštinėmis, pirštuotomis kojinėmis, palaidinėmis ir dar daugybe rankdarbių džiaugiasi ne tik jų artimieji, bet ir svetimi žmonės, dažnai nė neįtariantys, kad šiuos nuostabius, kantrybės bei kruopštumo reikalaujančius rankdarbius sukūrė neregių moterų rankos.  

 

Pati geriausia diena 

Moterys sako, jog kiekvieną trečiadienį į klubą ateinančios kaip į šventę. Anot Veronikos Serapinienės, toks "išėjimas į žmones", ypač negalią turintiems žmonėms, yra puiki galimybė neužsisklęsti savo vienatvėje. Likimo draugių būryje visada linksmiau, o ypač tada, kai kultūros centras nuo pat pirmosios pažinties akimirkos kiekvienai čia likimo atvestajai yra tapęs antraisiais namais. "Visokia nuotaika mus aplanko - būname piktos, irzlios, nervingos, o kartais netgi kaprizingos, - atvirauja Veronika, - tačiau kultūros centro darbuotojos labai rūpestingos, mokančios bendrauti moterys. Jos myli žmogų, jį supranta, laiku duoda patarimą ar paguodos žodį, kurio negalią turinčiam žmogui prireikia dažniau nei sveikam."  

Su drauge namie arbatą gurkšnoti ar turiningai praleisti laiką likimo draugų būryje - tai, anot Aldonos, yra visiškai skirtingi dalykai. "Susitikusi su drauge laimėmis ir nelaimėmis daliniesi, apsisukusi tuoj imi bėdavotis, kad vaikai prasižengė ar vyras ką ne taip, kaip tikėjaisi, padarė, - sako Aldona. - Į kultūros centrą atėjus nelaimių nelieka - būryje daug smagiau laikas prabėga, o galvą užplūdusios šviesios mintys neleidžia prasiveržti liūdnoms emocijoms". 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]