EUROPOS LINK

Vilmantas BALČIKONIS

NEĮGALIŲJŲ SAMBŪRIS STRASBŪRE

Rugsėjo 14-17 dienomis Strasbūre vyko kampanija "Freedom drive" (laisvės kelias). Ši kampanija rengiama nuo 2003 metų kas dvejus metus. Ją organizuoja ENIL - Europos savarankiško gyvenimo tinklas ir Savarankiško gyvenimo namų centras Dubline. Šįkart Strasbūre susirinko itin didelis neįgaliųjų, jų asistentų bei neįgaliųjų organizacijų atstovų būrys - net 440 žmonių iš 21 Europos Sąjungos šalies, tarp jų buvo ir Lietuvos delegacija. Parodytas siekis nebūti ignoruojamiems politinėje erdvėje buvo išreikštas šūkiu "Nieko apie mus be mūsų!" Toks šūkis būtų naudingas ir Lietuvos politinėje arenoje. 

"Freedom drive" tikslai ir reikalavimai 

Neįgalieji dažnai jaučiasi išstumti iš socialinio, politinio gyvenimo, dar svarbiau - iš neįgaliųjų politikos formavimo. Norint įveikti tokią susiklosčiusią praktiką ir organizuojami panašūs renginiai. Šiuo renginiu neįgalieji siekė prisidėti prie Europos politikos formavimo. "Freedom drive" iškėlė reikalavimus, turinčius nužymėti būsimos politikos kryptį. Pagrindiniai reikalavimai - ratifikuoti Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją (numatomas balsavimas Europos Sąjungos lygmeniu 2009-12-03). Antras svarbus reikalavimas - nepriklausomą gyvenimą padaryti esmine neįgaliųjų politikos kryptimi. Akivaizdu, kad norima visų pirma neįgaliesiems garantuoti nepriklausomą gyvenimą. Viena iš pagrindinių priemonių norint tai pasiekti - asmeninis asistentas, jo įteisinimas. Neminint kitų svarbių punktų apibendrintai galima pasakyti, kad nepriklausomą gyvenimą siekiama pripažinti kiekvieno neįgaliojo teise. Siekiama, kad nepriklausomas gyvenimas taptų lygiaverte teise - kaip žodžio laisvė ir pan. Nepriklausomas gyvenimas tuomet apimtų labai daug: tai ir aplinkos pritaikymas, ir kompensacinė technika, ir asmeninis asistentas - tai, ko reikia žmogui, kad jis galėtų gyventi laisvai. 

Čia svarbu susipažinti su dvejopa neįgalumo samprata. Vienas - medicininė. Tai reiškia, kad neįgalusis suvokiamas kaip sergantis, kurį reikia gydyti: negalia - tai liga. Toks požiūris vyrauja posovietinėse šalyse. Vakarietiškas neįgalumo traktavimas socialinis: neįgalumas ne liga, bet trūkumas, kurį galima įveikti padedant kompensacinei technikai ar teikiant tam tikras bendruomenines paslaugas. Žmogus laikomas normaliu, nesergančiu - tiesiog jam reikia pagalbos. Kalbant apie nepriklausomą gyvenimą, negalios, kaip ligos, supratimas neleidžia net galvoti apie normalesnį gyvenimą. Ligonis turi būti ligoninėje - priklausomas nuo vaistų, gydytojų ir pan. Tad kol mes, mūsų politikai neatsisakys negalios, kaip ligos, supratimo, tol teisingai nesuprasime ir nepriklausomo gyvenimo politikos. Ši politika galima, kai pripažįstama socialinė negalia, kai žmogus ne išskiriamas iš visuomenės, o laikomas normaliu - tokiu, kuriam reikia pagalbos. Žvelgiant iš šios perspektyvos darniai skamba nepriklausomo gyvenimo šūkis. Normalus žmogus, turintis tam tikrų trūkumų, sulaukiantis pagalbos, gali gyventi laisvai, nepriklausomai ir oriai.  

Šie du požiūriai į negalią neatsietini nuo dviejų sistemų. Pirmoji - institucinė. Neįgalieji susaistomi su institucijomis (mokslo, gyvenimo). Paprastai sukuriama institucija, sprendžianti dėl tam tikros negalios kylančias problemas, - neįgalusis tampa stipriai priklausomas, nelieka nei savarankiškumo, nei laisvės. Antruoju atveju kuriamos bendruomeninės paslaugos, kuriomis stengiamasi kompensuoti negalios sukeltus trūkumus, o neįgaliajam paliekama laisvo pasirinkimo, laisvo judėjimo ir panašios galimybės. Neįgalusis nesaistomas institucijų, jam teikiamos paslaugos, padedančios gyventi nepriklausomą gyvenimą. Institucinis modelis kadaise vyravo visose Vakarų šalyse, tačiau dabar propaguojant nepriklausomą gyvenimą aktyviai pereinama prie bendruomeninių paslaugų. Šis procesas vadinamas deinstitucionalizacija. Deinstitucionalizacija yra vienas iš "Freedom drive" tikslų bei siekiamybių.  

Konferencijoje dalijantis patirtimi bei pasiektais laimėjimais deinstitucionalizacijos srityje Lietuva neturėjo kuo pasigirti. Didžioji dalis neįgaliųjų - neregiai, kurtieji, protinę negalią turintieji - vis dar yra stipriai susaistyti su stambiomis institucijomis, o kartais ir visiškai nuo jų priklausomi. Tačiau tokia padėtis yra ne tik Lietuvoje. Panaši situacija - daugelyje posovietinių šalių, o ir išsivysčiusios Vakarų šalys nevienodai žengia šia linkme. Reikia didelių pasikeitimų keičiant požiūrį - tai skatintų ir politinę valią. Nors dedamos individualios nevyriausybinių organizacijų pastangos siekiant suteikti nepriklausomam gyvenimui sąlygas, ugdant įgūdžius, kurie padeda tapti savarankiškam. 

Susitikimas su europarlamentarais 

Kad renginys nepavirstų paprasta konferencija, prasidedančia ir pasibaigiančia kalbomis, buvo organizuota reali lobistinė veikla. "Freedom drive" dalyviai turėjo progą susitikti su savos šalies europarlamentarais ir aptarti neįgaliųjų klausimus. Susitikime svarbiausias buvo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos ratifikavimo klausimas. Artėja numatomo ratifikavimo Europoje bei Lietuvoje data, tad buvo stengtasi įtikinti, kad būtų balsuojama "už" ir vieningai. Lietuvos europarlamentarai geranoriškai reagavo į šį reikalavimą, net diskusijų nekilo. Kitas laikas buvo skirtas Lietuvoje susiklosčiusiai neįgaliųjų situacijai aptarti, tinkamiems sprendimams ieškoti. 

Europarlamentarai buvo supažindinti su deinstitucionalizacija Lietuvoje, su nevyriausybinių organizacijų atliekama veikla. Nuogąstauta dėl numatomo Socialinės integracijos programos drastiško biudžeto mažinimo. Anot nevyriausybininkų, gerai žinančių neįgaliųjų situaciją, teikiamų paslaugų būtinumą, per greitas lėšų mažinimas sugriautų ilgus metus kurtą sistemą, į kurią įeina įvairių paslaugų teikimas, neįgaliųjų atstovavimas. Būtų prarastos ilgametės investicijos, žmogiškieji resursai. Sulaukta parlamentarų geranoriškumo, patarimų. Tikimasi, kad tai virs konkrečiais darbais. Pasinaudojus parlamentarų patarimu buvo akimirksniu išsiųsti raštai valstybės pareigūnams dėl grėsmingos situacijos. Planuojami tolesni veiksmai. Tad susitikimas su europarlamentarais tikrai nenuėjo veltui. Buvo stengtasi pasinaudoti visomis galimybėmis siekiant palankių sprendimų neįgaliesiems.  

Apibendrinant reikėtų akcentuoti, kad "Freedom drive" tai ne tik politikos formavimas, bet ir socialinė akcija: buvo suorganizuota neįgaliųjų eisena Strasbūro gatvėmis su plakatais, šūkiais, reikalavimais. Buvo gera proga rasti bendraminčių, plėsti tarptautinį organizacijų bendradarbiavimą. Lietuvos delegacija galėjo pajusti neįgaliųjų politikos vėjus, pučiančius iš Europos. Kai kam tai buvo gerai žinomos idėjos, kai kam - visiškai naujos mintys. Pasinaudota galimybe spręsti Lietuvos neįgaliųjų problemas. Žvelgiant į politikos kryptis, į Lietuvos neįgaliųjų situaciją, galima teigti: turint didelius tikslus būtina visų neįgaliųjų organizacijų vienybė, o jos kol kas vis dar trūksta. Norint išsaugoti ir gerinti neįgaliųjų padėtį Lietuvoje, reikia stiprinti nevyriausybinių neįgaliųjų organizacijų bendradarbiavimą, tartis dėl bendros politikos, vienyti jėgas, padedančias sulaukti atgarsio Lietuvos politinėje arenoje. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]