"MŪSŲ ŽODŽIUI" - 50

IŠTIKIMIAUSIAS SKAITYTOJAS

Šiemet žurnalas "Mūsų žodis" švenčia ilgai nenutrūkusios draugystės su savo skaitytojais penkiasdešimtmetį. O ta draugystė buvo tikrai pastovi - per pusę šimto metų žurnalas ir jo priedai sulaukė nemažo būrio ištikimų skaitytojų. Nors per tokį ilgą žurnalo leidimo laiką jau pasikeitė kelios skaitytojų kartos, laimei, dar yra keli žmonės, kurie "Mūsų žodį" skaito nuo pirmojo numerio iki šiol. Vienas iš tokių ištikimiausių skaitytojų yra socialinių mokslų daktaras Valentinas Vytautas Toločka. Jis prisidėjo ir prie pirmojo žurnalo numerio brailio raštu leidybos. V. Toločka sutiko atsakyti į keletą "Mūsų žodžio" klausimų. 

"M.Ž." Jūs esate vienas ištikimiausių žurnalo "Mūsų žodis" skaitytojų, skaitėte pirmąsias žurnalo ir ne tik jo korektūras. Kaip pradėjote dirbti šį darbą? 

V. T. 1958 metais prie pedagoginės literatūros leidyklos buvo įsteigta knygų akliesiems redakcija. Ji rūpinosi vadovėlių leidyba. Būtinai reikėjo atkurti spaustuvę tuometiniame Kauno kombinate. Spaustuvė veikė dar prieš karą aklųjų institute. Buvo surasta ir restauruota teksto rinkimo skardoje mašina. Ją suremontavo mechanikas Enrikas Sabaliauskas. Vadovėliams, vėliau periodinei spaudai dauginti metalo lauže surandamas rankinis presas. Tik po kelerių metų rankinį presą pakeitė mechaninis. Jonas Boreika sukūrė rotacinę spausdinimo mašiną. Tuo metu buvo skardų deficitas, todėl reikėjo ieškoti kito spausdinimo būdo. Naudojant pigesnę spausdinimo technologiją tekstai brailio raštu buvo renkami ne skardose, o surenkami iš atskirų raidžių. Surinktas tekstas buvo spausdinamas. Prieš tiražuojant perskaitomas lapas. Gramatinės klaidos, nereikalingos raidės buvo pašalinamos. Tada aš jau dirbau kombinate, šepečių ceche. Dirbdamas mokiausi neakivaizdiniame Vilniaus universiteto studijų skyriuje. Tuometinis Kauno aklųjų kombinato direktorius Mykolas Poznanskas, pasikvietęs mane, pranešė, kad esu kviečiamas į spaustuvę skaityti korektūrų. Ten aš ir įsidarbinau. Iš pradžių rinkome ir spausdinome vadovėlius, vieną kitą grožinės literatūros darbą. 

"M.Ž." Na, o kaip ten su pirmuoju "Mūsų žodžio" numeriu?  

V. T. 1959 metų vasarį gavome pirmąjį "Mūsų žodžio" rankraštį, skirtą spausdinti brailio raštu. Naujojo žurnalo redaktoriumi buvo paskirtas Antanas Baltramiejūnas. "Mūsų žodžio" redakcija įsikūrė Kauno aklųjų mokyklos patalpose. Mūsų spaustuvė taip pat buvo mokykloje. Joje turėjome tik vieną kambarį. Pirmąjį numerį rinkome "Boreikos" mašina. Ja žurnalą spausdinome dvejus metus. Raidžių rinkimas - nepaprastas reikalas. Žurnalo tekstą rinkome keturiolika darbo dienų. Raides rinkome ir dėliojome rankomis. Dirbo visa brigada - septyni žmonės: Saulius Adomėnas, Irena Sakalaitė-Petravičienė, Henrikas Rimkus, Vaclovas Šabūnas, Zina Juodkutė ir aš. Kiekvienas darbininkas buvo atsakingas už tam tikrą operaciją. Buvo diktuotojai, raidžių rinkėjai, raidžių "barstytojai", raidžių spausdintojas, mechanikas, korektorius. Skubėjome, kiek įmanydami. Degėme nekantrumu, laukdami pirmojo lietuviško periodinio leidinio, skirto neregiams ir silpnaregiams. "Mūsų žodžio" pirmasis numeris brailio raštu skaitytojus pasiekė 1959 m. kovo mėnesį. Buvo išspausdinta 200 egzempliorių. Po pirmo numerio buvo antrasis, trečiasis. Reikėjo skubėti, neatsilikti. Norėjome, kad skaitytojai žurnalą gautų tą patį mėnesį. Jau 1959 metų "Mūsų žodžio" gegužės numeris skaitytojus pasiekė laiku. Tiražuojant žurnalą man teko skaityti kas dvidešimtą lapą, nes raidės buvo polistirolinės arba kaproninės. Tekstas buvo renkamas po vieną raidę loveliuose. Vienas lovelis - viena brailio eilutė. Iš viso buvo 64 ženklai. Kai lapas būdavo užpildomas, spaudėjas lovelius su raidėmis sudėdavo į spausdinimo mašiną ir užrakindavo. Raidės buvo minkštos, nuo spausdinimo subliūkšdavo. Reikėdavo jas keisti. 

"M.Ž." Ar tiesa, kad spaustuvė, žurnalo redakcija nuolat buvo kilnojama? 

V. T. Mums teko keltis iš vienos vietos į kitą. 1959 metais baigta Kauno aklųjų kombinato pastato - valgyklos, administracijos ir vieno cecho korpuso statyba. Į naujas patalpas buvome perkelti tų pačių metų pavasarį. Gavom didelį kambarį. Darbo sąlygos pagerėjo. O į kombinato administracinio korpuso 3-ąjį aukštą persikėlė "Mūsų žodžio" redakcija. Vėliau iš kombinato redakcija persikėlė į Savanorių prospekto 204 numeriu pažymėtą namą. Ten šalia prie penktos ir šeštos laiptinių įrengtos 260 kvadratinių metrų patalpos, skirtos aklųjų bibliotekai. Du kambariai buvo paskirti "Mūsų žodžio" redakcijai. 1963 metų pavasarį įsteigiama Lietuvos aklųjų leidykla. Tais pačiais metais "Mūsų žodžio" vyriausiuoju redaktoriumi paskiriamas Adolfas Venckevičius. 1963 metų rugpjūtį redakcijai ir leidyklos darbuotojams iš Kauno teko kraustytis į Vilnių. Spaustuvė tik po metų persikėlė į sostinę.  

"M.Ž." Vien "Mūsų žodžio" skaitymu neapsiribojate, skaitote daugelį užsienyje neregiams leidžiamų žurnalų. Kokią vietą "Mūsų žodis" užima tarp analogiškų leidinių?  

V. T. Iš pradžių skaitydavau rusų kalba leidžiamus neregiams skirtus žurnalus. Vėliau užsisakiau vokišką žurnalą "Die Gegenwart". Dar mokydamasis universitete pradėjau lankyti esperantininkų kursus. Bendravau su žymiu aklu esperantininku Stefanu Černeckiu, gyvenančiu Vilniuje. Su juo skaitydavome esperanto kalba neregiams leistą periodiką. Aišku, skaičiau ir lenkų žurnalą "Pochodnia". Tad lyginti turėjau su kuo. Šie visi mano paminėti leidiniai buvo leidžiami gana seniai, taigi visų pirma turėjo jau susiformavusią žurnalo struktūrą. O mūsų periodinis leidinys žengė pirmuosius žingsnius. Reikėjo paruošti pastovias rubrikas. Sporto mėgėjams iš karto atsirado nuolatinė šachmatų rubrika. Vėliau imta nuolat spausdinti muzikinius neregių kūrinius. Bėgant metams atsirado "Kronika", "Literatūrinis puslapis". Nuo pirmo numerio buvo rubrika "Mūsų kūryba". Galutinai žurnalo struktūrą suformavo Adolfas Venckevičius. Mūsų žurnalas turėjo savitą veidą. Jį skaitydamas iš karto žinojai: tai savas, lietuviškas, žurnalas. Tiesa, buvo atiduodama duoklė ideologijai. Tais laikais tai daryti buvo būtina.  

"M.Ž." Papasakokite apie savo bendradarbiavimą mūsų žurnale. 

V. T. Dar iki žurnalo pasirodymo domėjausi kitose šalyse leidžiama neregiams skirta spauda. Skaičiau įvairiomis kalbomis. Domėjausi žymiais neregiais, gyvenančiais tiek užsienyje, tiek mūsų šalyje. Kaupiau apie juos medžiagą. Pradėjau susirašinėti su kitų šalių neregiais, taigi gaudavau ir iš ten žinių. Jas grupuodavau ir sistemindavau. Pradėjus leisti žurnalą "Mūsų žodis" nusprendžiau, kad ir kitiems Lietuvos neregiams bus įdomu sužinoti apie likimo brolius, gyvenančius svetur. Pradėjau rašyti.  

"M.Ž." Visi žino: esate mokslininkas, besidomintis neregių istorija. Kokią įtaką padarė šiam pažinimo procesui mūsų leidinys? 

V. T. "Mūsų žodžio" puslapiuose rasdavau daug neregiui įdomių temų. Visi šie straipsniai plėtė mano, kaip žmogaus, kaip piliečio, akiratį. Mano rašytuose moksliniuose straipsniuose "Mūsų žodis" buvo vienas iš daugelio informacijos šaltinių.  

"M.Ž." Nors "Mūsų žodis" leidžiamas keliais pavidalais, liekate ištikimas brailio raštui. Ar per tuos penkiasdešimt metų žurnale atsispindėjo brailio rašto pokyčiai? 

V. T. Nuo pirmo numerio turėjome į ką lygiuotis, todėl kovojom dėl žurnalo kokybės ir brailio rašto kultūros. Man besimokant netgi buvo atskiras dalykas - brailio dailyraštis. Mokytojai reikalaudavo švariai, gražiai rašyti. Todėl mes, "seno raugo" redaktoriai, kovojom už tvarkingą ir kultūringą brailio raštą. Prie Pasaulinės aklųjų gerovės tarybos susikūrusi Brailio komisija siekė suvienodinti visų šalių papildomus brailio rašto ženklus. Šis siekis gavo Marburgo sistemos pavadinimą. Mes atsižvelgėme į komisijos siūlymus. Tai ypač svarbu maketuojant žurnalą brailio raštu. Kaip tik šiemet sukanka šiai sistemai 80 metų. 

"M.Ž." O ar viskas patinka dabartiniame žurnale? Gal turite kritinių pastabų? 

V. T. Skaitydamas rusiškus, lenkiškus, vokiškus žurnalus stebėjausi jų sklandžia kalba, puikiu redaktorių darbu. Kiek ieškodavau klaidų - nesurasdavau. Skaitydamas visuomet atkreipi dėmesį, kaip "sukonstruotas" žurnalas, kaip išdėstytas tekstas, kur ir kaip rašomas straipsnio pavadinimas.  

"Mūsų žodyje" teminiu požiūriu - viskas gerai. Žurnalas įvairus, įdomu jį skaityti. Redakcijoje dirba geri žurnalistai. Pastebiu, kad korespondentai irgi "pasitempę". Čiupinėdamas žurnalą pasigendu brailio rašto kultūros. Užkliūva techniniai dalykai. Skaitant neapleidžia mintis, kad šiuo požiūriu žurnalas šiek tiek atsilieka. Pirmiausia prasti, nevienodi taškai. Kartais raidės deformuojamos. Jos suspaudžiamos. Tokią raidę gali tik nuspėti. Popieriaus kokybė irgi abejotina. Skaitydamas surandi vieną kitą klaidą. Žodžiai keliami kaip papuola, netgi po vieną raidę. Štai žodis "suspindo". Jis perkeltas "sus-pindo". Radus tokį kėlimą telieka tik nusijuokti. Žurnale pasigendu trumparaščio. Lygiuojantis į užsienio spaudą derėtų pašalinti techninius nesklandumus. 

"M.Ž." Kaip įsivaizduojate neregių spaudos ateitį? 

V. T. Smagu, kada periodinis leidinys skaitytojus pasiekia jiems patogiu pavidalu. Tai tikrai milžiniškas pasiekimas. Nors esama skeptiškų niūrių prognozių, esu įsitikinęs - brailio raštas neišnyks, kol žemėje gyvens nors vienas neregys. Taigi išliks ir brailinis žurnalo variantas. 

"M.Ž." Ko palinkėtumėte žurnalui? 

V. T. Sulaukėme žurnalo penkiasdešimtmečio, sulaukėme 600-ojo numerio, o tai išties didelis pasiekimas. Žinoma, pasaulyje yra anksčiau pradėtų leisti žurnalų. Manau, "Mūsų žodis" ir toliau bus leidžiamas. Žurnalistams linkiu nesustabarėti ir toliau rašyti įvairius - aštrius, probleminius ir šviečiamuosius straipsnius. 

"M.Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]