IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Juozas VALENTUKEVIČIUS

MŪSŲ PROFESORĖ 

Šiais metais labai gražų ir prasmingą jubiliejų švenčia kaunietė profesorė Emilija Daktaravičienė. Praėjusio amžiaus antroje pusėje ši viena žymiausių Lietuvos oftalmologų buvo labai artimai susijusi su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Daug žmonių, turėjusių įvairių regėjimo sutrikimų, kreipdavosi pagalbos ar konsultacijos būtent į E. Daktaravičienės vadovaujamą Kauno akių ligų kliniką. Kadangi gydytoja labai maloniai ir noriai b endrauja su mūsų bendruomenės nariais bei buvusiais pacientais, dažnai vadinama nuoširdžiai ir paprastai - mūsų profesorė. 

Šia proga prisiminkime keletą profesorės gyvenimo ir veiklos momentų. 

E. Daktaravičienė (Kublickaitė) gimė 1919 m. rugsėjo 27 d. Ruonių vienkiemyje Šiaulių apskrityje. 1926-1935 m. mokėsi Žeimelio pradžios mokykloje ir progimnazijoje. 1935 - 1940 m. mokėsi Linkuvos gimnazijoje. Po to išvyko mokytis į Kauną. 1940-1942 m. lankė gailestingųjų seserų kursus. 1944 m. pradėjo studijuoti Kauno valstybinio universiteto Medicinos fakultete. Studijas baigė 1949 metais ir pradėjo dirbti to paties fakulteto Akių ligų katedroje vyresniąja laborante. Po metų ji - Kauno medicinos instituto akių ligų katedros klinikos ordinatorė. 1953-1956 m. studijavo Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) I. Mečnikovo medicinos institute. 1957 m. apgynė disertaciją oftalmologine tema, ir E. Daktaravičienei buvo suteiktas medicinos mokslų kandidato laipsnis.  

Po studijų sugrįžusi į Kauną, gydytoja su jai būdinga energija visa širdimi pasinėrė į mokslinį, praktinį ir tiriamąjį oftalmologinį darbą. Tyrė aklumo ir silpnaregystės priežastis Lietuvoje, domėjosi sutrikusio regėjimo vaikų ir moksleivių medicinine priežiūra. Lankė vaikus lopšeliuose-darželiuose bei mokyklose, rūpinosi jų regėjimo išsaugojimu. 1958 m. Kauno medicinos instituto vadovybė ją paskyrė Akių ligų katedros vedėja. Šias pareigas ėjo net trisdešimt metų - iki 1988-ųjų. 1963-1966 m. E. Daktaravičienė - Kauno medicinos instituto doktorantė. 1969 metais Emilijai Daktaravičienei suteikiamas profesorės mokslinis laipsnis. Apie profesorės nuopelnus ir veiklą Lietuvos oftalmologijos srityje būtų galima kalbėti labai daug, tačiau šiame trumpame apžvalginiame straipsnyje to padaryti neįmanoma. Paminėsime tik tuos aspektus, kurie labai glaudžiai susiję su mūsų, neregių, bendruomene. 

Istoriškai susiklostė, kad tarp Lietuvos akių gydytojų ir neregių jau nuo 1926 metų, nuo pirmojo Lietuvos aklųjų suvažiavimo, užsimezgė draugiški ir glaudūs ryšiai. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje profesorės E. Daktaravičienės dėka jie tapo dar artimesni ir prasmingesni. Kauniečiai okulistai tuo metu mūsų šalyje buvo lyderiai, į laikinąją sostinę žmonės vykdavo gydytis iš visos Lietuvos. Sparčiai tobulėjant medicinos darbuotojų kvalifikacijai ir naujosioms technologijoms, daugeliui žmonių, turinčių regos problemų, jau buvo galima padėti. Po operacijų ir gydymo daugelio pacientų regėjimas pagerėdavo - pradėjo mažėti žmonių, kurie buvo visiškai akli. Sustiprėjusi Lietuvos aklųjų draugija pradėjo finansiškai remti oftalmologų veiklą, šių dienų terminais tariant, pradėjo vykdyti bendrus projektus. 1970 m. rugsėjo 1 dieną įsteigiama Kauno medicinos instituto Regos apsaugos žinybinė mokslinio tyrimo laboratorija. Jos vedėja paskiriama profesorė E. Daktaravičienė. Laboratorijos išlaikymą apie 20 metų finansavo Lietuvos aklųjų draugija. Čia buvo suburtas labai aktyvus mokslininkų oftalmologų kolektyvas, kuris vykdė mokslinius tiriamuosius darbus, sprendė aklumo problemas, vedė sutrikusio regėjimo žmonių įvairiapusę apskaitą, rašė straipsnius, ruošė mokslinius darbus ir disertacijas. Kitas neregių organizacijos ir okulistų gražaus ir labai prasmingo bendradarbiavimo pavyzdys - tai Kauno akių ligų klinikos pastatas. Klinika buvo pastatyta taip pat LAD lėšomis. Nuo 1976 m. pavasario po vienu stogu vyksta pedagoginis, mokslinis, tiriamasis ir gydomasis darbas. Šimtams ir tūkstančiams žmonių buvo išsaugotas ar dalinai grąžintas regėjimas. Profesorė yra parašiusi keletą knygų apie akių ligas ir jų gydymą bei apie 400 straipsnių oftalmologine tematika. 

Viename interviu profesorė yra pasakiusi: "Oftalmologo profesiją pasirinkau iš gailesčio akliesiems. Kaune matydavau daug aklų žmonių, kuriems vis kažkas padėdavo, nuolat mąstydavau, kaip galima tokiems žmonėms padėti, skaitydavau žurnalus, knygas apie akių ligas. Susigyvenau su šiais žmonėmis". Ačiū, miela profesore. Už prasmingą gyvenimo kelio pasirinkimą ir sugrąžintą akių šviesą jums dėkingi šimtai ir tūkstančiai žmonių. Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas 1996 m. liepos 2 d. dekretu Valstybės dienos proga už nuopelnus Lietuvai, jos ūkiui, kultūrai, mokslui ir švietimui habilituotą daktarę, profesorę Emiliją Daktaravičienę apdovanojo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.  

Profesorė šiuo metu - emeritė, kiek leidžia jėgos, domisi LASS veikla ir bendrauja su neregiais ir silpnaregiais, iki šiol - Katalikiškojo Prano Daunio fondo tarybos narė. Mielai profesorei - mūsų profesorei - linkime ilgiausių metų... 

REDAKTORIAUS KELIAS 

Šiame straipsnyje prisiminsime žmogų, gerai pažįstamą žurnalo skaitytojams. Jis net 44 metus darbavosi žurnalo "Mūsų žodis" redakcijoje ir 33 metus buvo šio mėnraščio vyriausiuoju redaktoriumi. Taip, tai Adolfas Venckevičius, žmogus, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos veikloje. Jis priklauso mūsų organizacijos elitui, aktyvistų būriui, kurie praeito amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose darė viską, dirbo labai daug, kad neregių organizacija sustiprėtų ir suklestėtų, kad žmonės su regėjimo negalia turėtų darbo, gyvenamąjį būstą, kad dalyvautų visuomeninėje, kultūrinėje ir sportinėje veikloje. Tačiau didžiausią ir ryškiausią pėdsaką A. Venckevičius paliko LASS kultūrinėje, leidybinėje veikloje. Pakalbėti apie šį žmogų yra gera proga: rugsėjo 30 dieną jam būtų sukakę aštuoniasdešimt metų.  

A. Venckevičius gimė 1929 metais Vincentave, Plungės rajone. Vaikystėje susižeidė sprogmenimis ir neteko regėjimo. 1948-1955 m. mokėsi Kauno aklųjų internatinėje mokykloje. Buvo stropus moksleivis, labai domėjosi literatūra. Pradėjo rašyti pirmuosius grožinės literatūros kūrinius. Po mokyklos baigimo 1955-1960 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigęs studijas, kurį laiką dirbo LAD Šiaulių įmonėje darbininku. Nuo 1961 m. rugsėjo mėn. iki 1963 m. birželio mėn. dirbo LAD Šiaulių tarprajoninės valdybos pirmininku. Gavęs pasiūlymą dirbti Vilniuje, persikėlė gyventi į sostinę. 1963-1996 m. dirbo žurnalo "Mūsų žodis" vyriausiuoju redaktoriumi. 1972 m. įstojo į Žurnalistų sąjungą. Atsisakęs vyriausiojo redaktoriaus pareigų, nuo 1996 m. rugpjūčio mėnesio pradžios iki 2007 m. pabaigos dirbo šio žurnalo skyriaus redaktoriumi, kuravo neregių literatų kūrybą. 

Dar besimokydamas Kauno aklųjų mokykloje, įsijungė į visuomeninę veiklą, labai domėjosi aklųjų draugijos veikla, dalyvavo įvairiose komisijose ir LAD aktyvistų diskusijų klubuose. Daug metų buvo renkamas delegatu į Lietuvos aklųjų draugijos suvažiavimus (V - X suvažiavimai). 1962 - 1984 m. buvo LAD centro valdybos nariu. Tačiau jo didžiausias indėlis - žurnalistinė veikla. Parašyta šimtai straipsnių aklųjų gyvenimo aktualijomis. Jam vadovaujant išaugo ir subrendo "Mūsų žodžio" redakcijos kolektyvas, susiformavo žurnalo struktūra, atsirado pastovios rubrikos. Nuolat buvo rūpinamasi leidinio kokybe ir dizainu, žurnalas būdavo iliustruojamas nuotraukomis. Padidėjo žurnalo, leidžiamo abiem formatais, tiražas. 1989 m. žurnalo reginčiųjų raštu tiražas buvo daugiau nei 8 tūkstančiai, o brailio raštu daugelį metų - 500 egzempliorių. Suburtas gausus būrys neetatinių korespondentų. Kiekviename žurnalo numeryje būdavo gvildenamos organizacijos aktualijos: gamybinė ūkinė veikla, kultūrinis, muzikinis gyvenimas, socialiniai bei buitiniai klausimai ir kt. A. Venckevičius už ilgametį ir nuoširdų darbą buvo ne kartą apdovanotas garbės raštais ir padėkomis. 1981 m. jam paskirta LAD įsteigta tiflologinė premija. 

Kaip jau anksčiau minėjome, A. Venckevičius literatūra susidomėjo besimokydamas vidurinėje mokykloje - ten ir parašė pirmuosius apsakymus. Grožinė kūryba jo gyvenime užėmė svarbią vietą. Kaip pats autorius teigė, intensyviai kurti ir spausdinti pradėjo apie 1962 metus. Yra parašęs kelis šimtus esė, apybraižų ir apsakymų. Kūryba spausdinta "Pergalės", "Švyturio", "Jaunimo gretų" ir kt. žurnaluose, savaitraštyje "Literatūra ir menas", neregių literatų kūrybos almanache "Vaivorykštė" (t. 1-5) ir almanache "Žodžio spalvos" (2002 m.). 1978 m. sudarė straipsnių rinkinį knygai apie Lietuvos aklųjų organizaciją "Susipažink su mano gyvenimu". A. Venckevičius yra parašęs du scenarijus dokumentiniams kino filmams apie Lietuvos akluosius ir silpnaregius.  

Autorius yra išleidęs tris savo kūrybos knygas. Du kartus yra tapęs neregių literatų kūrybos konkursų laureatu. Pirmoji knyga "Gyvatė valgo ledus" pasirodė 1997 m. 1999 m. išėjo antroji novelių knyga "Anapus vaivorykštės", o 2004 m. - esė apie būtį ir buitį "Paslapties šypsenos". Ruošė spaudai ir ketvirtąją knygą, tačiau netikėta mirtis 2008 m. sausio 23 d. sugriovė planus. Kiek žinoma šių eilučių autoriui, yra išlikęs šios ketvirtosios knygos, pavadintos "Ties septynioliktuoju namu", rankraštis.  

MINĖTINOS SUKAKTYS 

Spalio 1 d. sukanka 90 metų, kai gimė (1919-2008) Vladas Černiauskas, LAD veikėjas, buvęs LAD Kauno įmonės direktorius.  

Spalio 4 d. sukanka 50 metų, kai LAD Kauno įmonė (dabar UAB "Regplasta") persikėlė į naujas (1959) gamybines patalpas - Savanorių pr. 206. 

Spalio 15 d. - Tarptautinė baltosios lazdelės (aklųjų) diena (Lietuvoje švenčiama nuo 1993). 

Spalio 19 d. sukanka 105 metai, kai gimė (1904 - 1993) Petras Maldeikis, pedagogas, trečiasis Kauno aklųjų instituto vedėjas. 

Spalio 25 d. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga priimta (1991) pilnateise nare į Europos aklųjų sąjungą.  

Spalio 26 d. sukanka 25 metai, kai įsteigta (1984) Pasaulio aklųjų sąjunga. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga į šią organizaciją priimta 1992 m. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]