IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Juozas VALENTUKEVIČIUS

BRAILIO RAŠTO TRUMPARAŠTIS


Daugelyje pasaulio šalių plačiai vartojamas brailio rašto trumparaštis. Juo spausdinamos knygos, periodiniai bei informaciniai leidiniai ir, kaip teigia įvairių šalių brailio rašto specialistai, tekstas sutrumpėja nuo 25 iki 35 procentų. Sumažėja knygos apimtis, o, išmokus trumparaštį, pagreitėja skaitymo ir rašymo tempas. Įvairių šalių mokslininkų nuomonė yra viena: trumparaštis nepažeidžia nė vieno brailio rašto sistemos dėsnio bei rašybos taisyklių ir yra tinkamas įvairioms pasaulio kalboms.  

Šiame straipsnyje aptarsime lietuvišką trumparaštį. Tai padaryti mus skatina ir svarbi data - prieš 35 metus buvo išleistas pirmasis lietuviško trumparaščio vadovėlis, trumparaščiu išspausdinta pirmoji knygelė. Tačiau, norint geriau suprasti lietuviško trumparaščio problemas, tikslinga apžvelgti kitų pasaulio šalių patirtį. 

Viso pasaulio aklieji ir jų bičiuliai šiais metais mini aklųjų rašto kūrėjo Luji Brailio 200-ąsias gimimo metines. Ta proga prisimenama brailio rašto istorija, nelengvas šio rašto pripažinimo kelias, triumfo žygis per pasaulį. 1878 m. visuotinai pripažinus brailio raštą ir greitai pradėjus juo masiškai spausdinti knygas bei žurnalus, paaiškėjo, kad jų apimtis didelė, stori knygų tomai užima labai daug vietos. Dėl šių priežasčių buvo pradėta ieškoti įvairių brailio rašto trumpinimo būdų. Pirmieji apie trumparaštį pradėjo galvoti Vakarų Europos žmonės - dažniausiai neregiai tiflopedagogai. Nepažeidžiant įvairių kalbų gramatikos taisyklių, buvo stengiamasi vienu ženklu sujungti dažnai pasikartojančius raidžių junginius: dvibalsius, mišriuosius dvigarsius, priešdėlius, priesagas, raidžių grupes, artikelius ir pan. Taip pat buvo trumpinami ir žodžiai imant jų dalį, žodžio pradžią, fragmentą arba sujungiant tam tikru ženklu raidžių grupę. Trumparaščiui sudaryti buvo naudojamos visos 63 brailio rašto sistemos taškų kombinacijos. Įvairiose kalbose trumparaščiui naudojamas skirtingas ženklų skaičius - nuo 100 iki 200 ir daugiau ženklų. Kaip teigia patys neregiai, išmokti trumparaštį nėra sudėtinga. Pirmiausia trumparaštį imta vartoti Vokietijoje, Prancūzijoje ir Skandinavijos šalyse. Nuo 1885 m. visose šių šalių aklųjų mokyklose jau buvo mokoma brailio rašto truparaščio. Šiuo metu nemažai pasaulio šalių vartoja brailio trumparaštį: leidžia knygas ir kitus leidinius. Beje, trumparaštis nuolat tobulinamas.  

Lietuvoje pirmieji maždaug prieš aštuoniasdešimt metų su vokiečių kalbai pritaikytu mažuoju trumparaščiu susipažino Kauno aklųjų instituto moksleiviai. Pradėję mokytis vokiečių kalbos, jie turėjo išmokti ir šios kalbos trumparaštį. Kai kurie moksleiviai po Antrojo pasaulinio karo pradėjo kurti lietuvių kalba individualius trumparaščius, kad būtų patogiau konspektuoti dėstomus dalykus, žymėti užrašus. Pokario metais daug neregių studijavo įvairiose aukštosiose mokyklose. Norėdami greitai susikonspektuoti paskaitas, turėjo sugalvoti įvairiausių trumpinimų, naudoti individualius trumparaščius, kuriuos galėdavo perskaityti tik jie patys.  

Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje intelektualai neregiai pajuto, kad reikalingas vienas lietuviškas trumparaštis. Jie kreipėsi į Lietuvos aklųjų draugijos leidyklos vadovus - prašė paruošti ir išleisti lietuviško trumparaščio projektinį variantą. Draugų ir bendraminčių paskatintas, šio nelengvo darbo ėmėsi Valentinas Vytautas Toločka. Jo pastangomis 1966 m. buvo paruoštas lietuvių kalbos trumparaščio projektas, ir LAD leidykla jį išleido brailio raštu. Po svarstymų ir įvairiausių pasiūlymų buvo paruoštas patobulintas trumparaščio variantas. Oficialiai lietuvių kalbos brailio rašto trumparaštis buvo įteisintas 1974 m. vasario 27 dieną LAD centro valdybos prezidiumo nutarimu.  

Jau tais pačiais 1974 metais LAD leidykla brailio raštu išleido V. V. Toločkos paruoštą trumparaščio vadovėlį, pavadintą "Trumparaštis" (jo tiražas buvo 150 egz.) ir pirmąją knygelę naujuoju trumparaščiu "Čia priėjo Kindziulis". Pasirodžius šiems leidiniams, kelios dešimtys prisiekusių brailistų gana greitai pramoko lietuviško trumparaščio. Žurnalo "Mūsų žodis" redakcija, vykdydama anksčiau minėtą LAD centro valdybos nutarimą, žurnalo leidžiamame priede "LAD įvykiai" pradėjo spausdinti vieno lapo apimties tekstus patvirtintu trumparaščiu. Taip pat leidykla išleido keletą knygų šiuo trumparaščiu. Norint paskatinti jaunuosius moksleivius domėtis trumparaščiu, 1985 m. išleista knyga "Saulės duktė" (indėnų pasakos ir legendos). Šioje knygoje pateiktas pirmosios pakopos trumparaštis, jame - tik 28 trumpinimo ženklai, jie pateikiami knygelės pradžioje.  

Tikriausiai ne vienam žurnalo skaitytojui, ypač įgudusiam brailininkui, kyla klausimas, kodėl trumparaštis Lietuvoje neprigijo ir šiuo metu nevartojamas.  

Pabandysime paieškoti atsakymo. Išleidus trumparaščio vadovėlį ir keletą knygų, didžiausi šios naujovės entuziastai buvo labai patenkinti, stengėsi ją propaguoti. Pats didžiausias entuziastas, savaime aišku, buvo trumparaščio sudarytojas V. V. Toločka, jį palaikė ir kiti brailio rašto entuziastai: J. Karlikauskas, J. Kairys, S. Plepys, I. Petravičienė, V. Sušinskas. Jie ne tik skaitė, bet ir rašė lietuvišku trumparaščiu. Deja, masinio susidomėjimo nebuvo. Priežastys kelios. Kaip dažnai būna, į naujoves daug žmonių žiūri skeptiškai arba jomis nepasitiki, be to, norint išmokti ką nors nauja reikia nemažai pastangų ir laiko. Tačiau viena iš pagrindinių priežasčių buvo ta, kad Švietimo ministerija nebuvo priėmusi sprendimo dėl lietuviško brailio rašto trumparaščio tinkamumo ir taikymo neregių ir silpnaregių mokymo procese. O juk jaunoji karta imliausia įvairioms naujovėms. Dar viena priežastis, kad turtinga lietuvių kalba dėl savo žodžių formų gausos nėra labai palanki standartinėms trumparaščio kūrimo taisyklėms. O 2000 metais, patikslinus lietuvišką brailio abėcėlę, priderinus ją prie tarptautinės brailio rašto abėcėlės, trumparaščio sistema suiro.  

Tačiau rankų nuleisti nereikia, nes ir šiuo metu daug rašančiųjų brailio raštu vartoja savo sugalvotus ženklus arba perimtus iš buvusio trumparaščio, ir jiems tai yra patogu. Palinkėkime, kad atsirastų naujas aktyvus žmogus ar entuziastingų brailininkų būrelis, kad šie žmonės pratęstų socialinių mokslų daktaro V. V. Toločkos sumanytą prasmingą darbą - sukurtų naują lietuvišką brailio trumparaštį. Manau, kad čia visų pirma turėtų pasidarbuoti neregiai lituanistai. 

 

MINĖTINOS SUKAKTYS 

Rugsėjo 1 d. sukanka 50 metų, kai įsteigta (1959) LASS Klaipėdos įmonė - dabar UAB "Regseda". Pirmasis įmonės direktorius - Juozas Marcinkus. 

Rugsėjo 10 d. sukanka 60 metų, kai gimė (1949) Birutė Abromaitienė (Kalvaitytė), tiflopedagogė.  

Rugsėjo 14 d. sukanka 85 metai, kai gimė (1924) Vanda Kazlauskienė (Kulytė), pedagogė, viena pirmųjų Lietuvos aklųjų draugijos organizacijos kūrėjų. 

Rugsėjo 16 d. sukanka 50 metų, kai 1959 m. LAD Kauno įmonėje pradėjo veikti "Radijo mazgas" (vietinė radijo stotis) - pirmasis Lietuvos aklųjų draugijoje. Po pusmečio (1960) vietinės radijo stotelės buvo įrengtos ir LAD Vilniaus įmonėje, dar vėliau - Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos įmonėse. 

Rugsėjo 27 d. - Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Minima nuo 2004 m. 

Rugsėjo 27 d. sukanka 90 metų, kai gimė (1919) Emilija Daktaravičienė (Kublickaitė), gydytoja oftalmologė, habilituota medicinos mokslų daktarė, profesorė, Lietuvos aklųjų bičiulė. 

Rugsėjo 30 d. sukanka 80 metų, kai gimė (1929-2008) Adolfas Venckevičius, žurnalistas, literatas, ilgametis (1963-1996) žurnalo "Mūsų žodis" vyriausiasis redaktorius. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]