IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS

Marina DYNDA

NEPAMIRŠTAMA KELIONĖ Į ŠVEICARIJĄ

"Pasaulis - tai knyga, ir tie, kurie nekeliauja, perskaito tik vieną jos puslapį". 

Šv. Augustinas 

Visi žmonės keliauja: vieni laimės ieškoti, kiti - tik iki parduotuvės ar darbo, na, o mes iškeliavome pasigrožėti gamtos ir žmogaus rankų stebuklais Šveicarijoje. Šią kelionę liepos 18 - 25 dienomis organizavo Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centras ir kelionių organizatorius "Kelionių laikas". 

Ankstų rytą susirinkę kelionių mėgėjai su jauduliu ir džiaugsmu laukė atvykstančio autobuso, kuris žadėjo ilgą ir įdomią kelionę į turtingiausią Europos šalį. Ne vienas buvome girdėję ir skaitę apie tokius žymius gamtos kampelius kaip Alpių kalnai, Reino kriokliai, Keturių kantonų ežeras, kurį apdainavo mūsų poetas Maironis, apie žymiuosius Šveicarijos miestus: Berną, Liucerną, Ciurichą ir, žinoma, apie Šveicarijos bankus, bet net neįsivaizdavome, koks pasakiškas, užburiantis grožis laukia mūsų šioje šalyje. 

Pirmą kelionės dieną įveikę 1300 kilometrų Lenkijos ir Čekijos teritorijos, lydimi gido Viktoro Blinovo pasakojimų apie pravažiuotų regionų ir šalių ypatumus, atvykome į Karlovy Varų kurortą, garsų mineraliniais vandenimis, trykštančiais iš 12 mineralinių šaltinių, nuostabiomis kolonadomis, vaizdingu senamiesčiu, įsikūrusiu ant Teplos upės krantų. Didžiausios, antikos architektūrą primenančios Mlynska kolonados prieglobstyje galėjome pasislėpti nuo užklupusio lietaus bei paragauti čia pat trykštančių mineralinių vandenų, kurių temperatūra svyruoja nuo 42 iki 72 C.  

Išsimaudę atvirame terminiame baseine, pasigrožėję gėlių kalendoriumi, kuris kiekvieną dieną keičia datą, įsiamžinę šalia Čarlio Čaplino ir šauniojo kareivio Šveiko skulptūrų, tęsėme savo kelionę Šveicarijos link.  

Keičiantis kraštovaizdžiui lygumų vaizdus už lango vis dažniau ėmė keisti kalvos, slėniai ir kalnai, kol trečią kelionės dieną pagaliau pasiekėme Šveicariją, kur įspūdingi vaizdai ir daugybė tunelių, besitęsiančių kartais net ne vieną kilometrą, keitė vienas kitą.  

Netoli Šafhauzeno miesto sustojome pasigrožėti įspūdingais 23 m aukščio ir 150 m pločio Reino kriokliais, kurių dėl apžvalgos aikštelių remonto nepavyko apžiūrėti iš arčiau, taigi neturėjome džiaugsmo pajusti visos šio didingo gamtos reiškinio galybės. 

Savo pažintinę kelionę pratęsėme Šveicarijos sostinėje Berne, kur galėjome apsilankyti Lietuvos ambasadoje bei pabendrauti su ambasadoriumi V. P. Plečkaičiu, kuris papasakojo apie šalies papročius, ambasados veiklą, politinę santvarką ir kitus šios mažesnės už Lietuvą, bet labai įvairialypės šalies gyvenimo aspektus bei atsakė į mums rūpimus klausimus. Sugiedoję Lietuvos himną neseniai įkurtos ambasados kiemelyje, kuris šiose patalpose pirmą kartą skambėjo gyvai, bei įteikę jos šeimininkams lietuviškos duonelės kepalą, patraukėme grožėtis didingo senovinio miesto įžymybėmis. 

Berno senamiestis, kuris 1983 metais buvo įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, pilnas gėlių, fontanų, vaizduojančių pagrindinius istorinius Šveicarijos įvykius, o gatvelėmis, kurias dengia įspūdingos arkados, galima apkeliauti visą senamiestį net nesušlapus po rudens liūtimis. Čia galima pamatyti didingą Berno laikrodžio bokštą "Zytglogge", kurį sudaro du ciferblatai ir varpinė, Šv. Vincento katedrą, pastatytą XV a., kur virš pagrindinio įėjimo pavaizduota paskutiniojo teismo diena, o šalia bažnyčios stovi Mozės, skelbiančio dešimt Dievo įsakymų, skulptūra. Nuo terasų ir tiltų atsiveria nuostabūs panoraminiai vaizdai į Arės upę, juosiančią senamiestį, kalvose įsikūrusį miestą bei snieguotas Alpių kalnų viršūnes. 

Ketvirtos kelionės dienos rytą visus miegus išblaškė ir viską, išskyrus susižavėjimą, iššlavė iš galvos atsivėrę Ženevos ežero vaizdai: tai nuostabus melsvos ir violetinės spalvos žaismas, gaubiantis ežero paviršių ir kalnus, į kuriuos žvelgdamas jautiesi lyg patekęs į pasaką. Šio grožio neįmanoma pamiršti kaip ir ežero krante įsikūrusių Veve ir Montre kurortinių miestelių vaizdų, dvelkiančių šiluma ir ramybe. Fredis Merkuris, kuris mėgo čia lankytis, apie Montre rašė: "Jei norite atgauti jėgas ir sielos ramybę, atvažiuokite į Montre". Ir jis buvo teisus. Čia pastatytas paminklas šiam žymiam dainininkui, o pakrantę juosia keli kilometrai įspūdingų gėlynų ir fontanų, masinančių pasivaikščioti užburiančia ramybės ir grožio oaze.  

Ne veltui Savojos kunigaikščiai piliai statyti pasirinko Ženevos ežero pakrantę. Pilis buvo kitas mūsų kelionės tikslas: Šiljono pilis, pastatyta XIII - XVI amžiais, dvelkia viduramžių dvasia ir romantizmu. Įveikę ne vieną šimtą laiptelių, koridorių, apžiūrėjome viduramžių baldus, buities reikmenis, šarvus, didžiulius židinius ir įvairios paskirties kambarius, kurie buvo gynybinė tvirtovė, iždo saugojimo ir gyvenamoji vieta, tarnavusi ne vienai šaliai (priklausė nuo to, kas tas žemes valdė skirtingais laikotarpiais). 

Pasigrožėję pilimi, ėmėme kilti į kalnus vienu vaizdingiausių Šveicarijos kelių. Prieš mus atsivėrė nuostabūs Alpių kalnų vaizdai: žalios pievos, vynuogynai, jaukūs nedidukai mediniai nameliai su įvairiaspalvėmis langinėmis ir gėlėmis languose, sraunios kalnų upės, laisvai besiganančios karvės, avys ir ožkos su skambaliukais ant kaklų, kurių skambesys lydėjo mus visą kelionę. Tai neapsakomo grožio vaizdai, pripildantys širdį tyro džiugesio ir susižavėjimo, kai negali atitraukti akių nuo lango, kai pamiršti viską pasaulyje ir nori, kad kelionė tęstųsi kone amžinai. 

Pakeliui į Interlakeną, kuriame turėjome apsistoti dviem nakvynėms, aplankėme vieną vaizdingiausių Alpių miestelių - Gshtaadą. Interlakenas - vienas populiariausių kurortinių miestelių, įsikūręs tarp dviejų vaizdingų ežerų Tuno ir Brenzo bei apsuptas kalnų.  

Pernakvoję Brenzo ežero pakrantėje įsikūrusiame jaunimo viešbutyje, pasirengėme kelionei į Jungfraujoch viršukalnę (3475 m), kur įrengta aukščiausiai esanti Europos geležinkelio stotis. Kylant į kalnus netrukus vietoje žaliuojančių pievų pamatome vis labiau artėjančias snieguotas viršukalnes. Pagaliau pasiekiame paskutinę traukinio stotelę, kur kvėpuoti kur kas sunkiau, ir pasineriame į ledo rūmų labirintą: keista ir įdomu keliauti ledyno viduje, kur ir virš galvos, ir šonuose, ir po kojomis vien tiktai ledas. Čia įrengta nedidelė ledo skulptūrų galerija. Palikę ledo rūmus einame vidurvasarį baltu sniegu, aikštelę supa snieguoti kalnai, o kažkur žemai žemai po kojomis driekiasi žalios Alpių pievos. Tai neįtikėtina patirtis, kai per trumpą valandėlę visiškai pasikeičia klimatas ir net nežinai, kaip čia elgtis, vasarą patekus į žiemą. Bet tuo mūsų kelionė sniegynuose dar nesibaigia - kylame į Sfinkso terasą, esančią 3571 m aukštyje, esančią prie pat Jungfrau kalno viršūnės, kur siaučia vėjas ir snyguriuoja, o aplinkui atsiveria nuostabūs sniegynų ir žaliuojančių pievų vaizdai.  

Nenoriai paliekame šią amžinos žiemos karalystę ir, kiek apšilę, sugrįžtame į vasaros prieglobstį, gėrimės didingais ledynų vaizdais, atsiveriančiais nuo plikų uolų, - jomis kopia drąsiausieji kalnų žygeiviai. 

Iš snieguotų kalnų nusileidžiame į vaizdingą Lautenbruneno slėnį, kuriame net 72 kriokliai. Keliaujame tarp dviejų kalnų, stūksančių abipus slėnio, palei nenusakomos spalvos kalnų upę, kur, regis, susimaišė smėlis ir pienas, dažantys vandenį rudai balta spalva. Čia, kalnų prieglobstyje, įsikūrę jaukūs šveicarų namukai, poilsiavietės ir kempingai, o ramybė ir grožis tiesiog užliūliuoja. Gėrėdamiesi šiais nuostabiais vaizdais, pasiekiame Trumelbacho krioklį, esantį oloje. Krioklys, maitinamas tirpstančio ledyno vandens, šėlsta olos viduje,- lieka kone pragariško triukšmo įspūdis. Įvairiame aukštyje įrengtos apžvalgos aikštelės, nuo kurių galima stebėti, kaip ši galinga gamtos stichija graužias kelią olos viduje, kaip kunkuliuodamas vanduo krenta kaskadomis žemyn ir išsilieja į sraunią kalnų upę. Čia patirtos emocijos, kai viskas aplinkui dreba nuo vandens šėlsmo, liks neužmirštos dar ilgai. 

Šešta kelionės diena prasidėjo vaizdingame Arės upės kanjone. Gėrėdamiesi įspūdingais sūkuriuojančios upės bei uolienų vaizdais, mediniais tiltais, galerijomis ir tuneliais keliavome 200 m gylio perėja, palikusia didžiulį įspūdį. Noromis nenoromis pagalvoji apie vandens jėgą, kuri perskiria net kalnus, tarp kurių einame, ir sukuria tokį nepakartojamą laukinį grožį. 

Po tokių vaizdų ne itin noriai skyrėmės su gamta ir keliavome į "Šveicarijos perlą" - Liucerną. Miestas įsikūręs ant Keturių Kantonų ežero, apie kurį sklinda legendos ir kuriamos eilės, kranto. Čia galime apžiūrėti miesto simbolius - garsiuosius dengtus medinius tiltus Koplyčios ir Malūnų, su bokštais ir tapytais paveikslais palubėje, vaizduojančiais Šveicarijos istoriją, gražų senamiestį su namų tapytomis sienomis, gynybinę sieną su apžvalgos bokštais bei mirštančio Liūto skulptūrą, skirtą žuvusiems Šveicarijos kariams pagerbti. 

Apžiūrėję šį didingą miestą bei paplaukioję Keturių Kantonų ežeru, iškeliaujame į Ciurichą - Šveicarijos finansinį centrą. Šis miestas taip pat pasižymi didinga, tačiau nuosaikia architektūra, kurioje nėra itin krentančių į akis detalių ir spalvų kaip ir kituose aplankytuose miestuose, bet pagrindinėse gatvėse - spalvingi tapyti vazonai, kuriuose auga įvairūs dekoratyviniai medeliai. Visa tai itin pagyvina ir paįvairina miesto vaizdą. Čia galima rasti ne vieno žymaus menininko darbų (vitražų, pastatų ir kt.) bei didžiausią Europoje laikrodį, kurio skersmuo - 8 metrai. 

Po trumpos ekskursijos po Ciurichą iškeliaujame į Lietuvą, kupini nuostabių nepamirštamų įspūdžių, svajodami apie naujas keliones ir šiek tiek abejodami, ar kas nors galės pranokti Šveicarijos grožį. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]