LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

IŠ SĄSIUVINIO "MIESTO KIEMŲ PAVEIKSLĖLIAI"

Ratas 

Moteriškė išneria iš laiptinės, nukaukši šaligatvėliu. Ant peties rankinės dirželis, saujoj - maišelis. Oras pats tas: nei per karšta, nei per šalta. Dangus aukštas, šviesiai žydras. Dėl didesnio gražumo šen ten pamėtyta lengvų pūkinių debesėlių. Moters mintys irgi lengvos kaip tie debesėliai, širdy - šviesu... Eina parduotuvėn: vaišėms parsineš dar šio to. Kad ir kuklučių, bet tų vaišių būtinai reikia. Argi ne šventė namuos - dukra priimta universitetan. Pasivaišins, pabus su pačiais artimiausiais draugais ir draugėm, pačiauškės, pašoks. Giedrių Stasiukė su broliu gražių dzūkiškų dainų padainuos... 

Dukros sėkme net švytinti mama staiga kažką išgirsta, krypt galvą asfaltuoto keliuko pusėn ir mato: du vaikūzėliai, pasiragindami vienas kitą, ridena automobilio padangą. Ridena, tai ridentų sau, ne naujiena. Vaikams neužginsi vis ką nors prasimanyt. Tam jie ir vaikai... Betgi kas čia dabar?.. Padangon įgrūstas trilinkai surangytas trečias vaikūzėlis. Nei pėdų, nei plaštakų - nė padujų. Galva, įsispraudusi tarp kelių, čia vykst žemyn, čia - aukštyn, čia vėl žemyn... Užkamuos nevidonai tą nabagėlį, toks žaidimas - nebe žaidimas. O jeigu padanga ims ir nušvilps pakalnėn, kai pasibaigs keliuko lyguma, kas atsitiks tada... Užmuštų vaiką, negyvai užmuštų... Pakalnė gi - kaip nuo stogo... O apačioj - mašina prie mašinos... Voverės šuoliu moteriškė liuokt nuo šaligatvėlio ir stojos padangai skersai kelio. Griebiančias rankas protektorius tiesiog nusvilina ir dar skaudžiai atsimuša į koją. Bet šit guma neberieda, sustabdyta, tie paskaudėjimai - bala jų. Pirmų pirmiausia moteriškė imas vaduot suraitytąjį. Pamokslėlis neklaužadoms - paskui. Šiaip taip išlupa, pastato ant kojų, pasmaukia žemyn marškinėlius, sukiša į kelnaites. Žiojas išgelbėtąjį užjaust, paguost, ridentojus pagąsdint tėvais, kai staiga regi - ištrauktasis lyg ir nelabai laimingas, žvelgia kaži kaip atžariai, veidelis vėlgi... Per keletą mirksnių vyrutis pavirsta grynai pasipūtusiu kurkinioku. O vietoj padėkos pasigirsta: 

- Gal man smagu šitaip pasivažinėti? Kas prašė?! 

Gelbėtoja netekusi amo. Neranda žodžių. Šiaip taip liežuvis atsiriša: 

- Aš tau parodysiu "patinka". Kai palįsi po mašina, bus per vėlu saugotis. O jums, - pasisuka į kitus, - čiupras nurausiu už tokius cirkus!.. Pas tėvus nutempsiu, kad dar pridėtų. Norit rident tą gumą- ridenkit sau, tik be jokių ten keleivių. 

Po to moteriškė apsižvalgo, pamato, kur guli nutėkšta rankinė, kur maišelis, pasiima ir nueina. Tik pirmesnio šviesumo širdy tarytum apmažėja.  

Baisuolis 

Išdundėjo Petriukas kieman smagių smagiausias, net pasišokinėdamas, pasitralialiuodamas. Gal nepraslinkus nė penkioms minutėms, grįžta. Smarkiai uždusęs ir visas nei šioks, nei toks. Nusispyręs sandaliukus, pro atšovusią duris senelę taikės sprukt kambarin. 

- Palauk, - užstojo kelią toji, - ko taip greit, kas atsitiko?  

Vaikas atsišlieja nugara į koridoriuko sieną, nudūręs akis tyli. 

- Na, netylėk, sakyk, matau gi... Kiba šunybę kokią iškrėtei?.. 

- Neiškrėčiau nė kokios šunybės, baisuolis Darius vėl atsigrūdo kieman... 

- Tai ką padarė dabar? Vėl benzinką graibė, pliką rodyt liepė ar su trintuku ešerį skuto? 

- Negraibė, neskuto, o liepė mums su Stasiuku muštis. Mėtėmės Stasiuko sviedinėliu, tai prišoko, atėmė ir liepė muštis... Katras nugalės, sakė, tai sviedinukas bus to, nesvarbu, katro dabar. Mes muštis vis tiek nenorėjom. 

Senelė tuoj virtuvėn, prie lango. Mato - ties gyvatvore strapalioja jau pažįstamas bernėnas iš gretimo kiemo, tasai pats Darius. Su juo dar vienas - ne iš saviškių. Kažką vienas kitam aiškindami, pamosuodami rankom, gyvatvorę abu palieka, nukurna prie nediduko raudono automobilio. Pačiupinėdami tai tokią vietą, tai anokią, eina aplinkui ir vis veidais - prie langų, prie langų!.. Jau bais smalsu, kaip ten kas viduj. Gal reikėtų šūktelt, nupuidyt, tik kad nieko tokio blogo nedaro, ko šūkausi. Žinia, vyriškai padermei bet kokia technika net kvepia... 

Petriukas irgi atslinkęs virtuvėn, irgi žvalgos kieman. Jau daug ramesnis, atvirtęs į save. Paglosčiusi jo galvą, senelė pasisuka dirbt savo darbo. Dideliu mediniu šaukštu maišo ant dujinės marmaliuojantį puodą. Pamaišiusi, kiek reikia, prataria: 

- Tai sakai, liepė muštis? 

- Aha. 

- O jūs atsisakėt? 

- Aha. Ai, ne, sakyt tai nieko jam nesakėm, tik neklausėm, nesimušėm. 

- O ką tasai? 

- Pagąsdino, kad nesimušę neišsisuksim. Už nepaklausymą, sakė, nurėš nuo kiekvienos galvos po saują plaukų. Parodė ir peilį, su kuriuo rėš. Tada pradėjo skaičiuot iki trijų. Mes su Stasiuku vis tiek nepradėjom. Tada peilį atsilenkė, subaltakiavo, iki trijų skaičiuot pradėjo iš naujo. Kai pro šalį ėjo žmogus, peilį paslėpė už nugaros, net kiek šonan pasitraukė. Kol žmogus dar buvo netoli, tai dėjom į kojas... 

- Ak tu, varge, vargeli, - sudūsavo senelė, - jo tėvams pasakyt reiktų ar ką. 

- Nereikia sakyt, nereikia. Už apskundimą dar papjaus... Nieko nedarai, ir tai kabinasi, o jau tada... 

- Tai gal savo kiemo berniokai, suėję krūvon, galėtumėt jam įkrėst, ne kaži koks ten galiūnas atrodo, gal tada liautųsi, bijotų... 

- Kaip įkrėsi, kad visi jo bijom. 

Generolas  

Nebuvo nebuvo, o šit sykį, vieną gražią dieną, taip sakant, mūsų kieme ėmė ir atsirado kariuomenė. Rikiuotė petys prie peties, gražūs pasisukimai ant vienos kojos, pagarbos mostai tiesiais delnais prie smilkinių, stuktelėjimai kulnais... 

Viskam komandavo pasitempęs vadas, reikalaujantis, kad ir visi būtų pasitempę, drausmingi. 

Tiek jau to, pasakysiu išsyk - jokios kariuomenės, tos tikrosios, nebuvo. Ją žaidė kiemo vaikai. Anuo metu iš šimtabučio namo kieman jų pribyrėdavo gan daug. Šlaistės, išdykavo, kaip katras išmanė, sykeliais, žinoma, susipešdavo, liežuvius vieni kitiems parodydavo, tėčiu, mama pagrasindavo... Kaip be viso šito, niekaip. Kiemas be vaikiškų susidūrimų - tai nelyginant sriuba be druskos... Bet ėmė vienas žmogus ir sumanė šitokią nusistovėjusią tvarką paįvairint. Išėjo, susišaukė berniokus krūvon (mergaitės ir toliau tesižino pačios), o susišaukęs pasiūlė tikrai vyrišką žaidimą. Berniokai degte juo užsidegė: 

- Gerai, norim, norim, - sklido iš visų pusių.  

Tada ir prasidėjo. Pratybų dienos iš anksto nenusistatė, susitarė rinktis, kada išeis, kada vadas turės laiko. 

Vos tik išėjęs pro duris, jisai garsiai sušukdavo: 

- Rikiuot! 

Vaikai, nieko nelaukdami, tapu tapu rinkimosi vieton, ir jau rikiuotė - tiesi linija pagal ūgį. 

Prasidėjus pratyboms, "kareivių", žiūrėk, atrūkdavo ir daugiau, iš namų išpuldavo tie, kurie tąsyk mamos buvo valgydinami ar šiaip ką nors veikė. Tekdavo mikliai kaitaliotis vietom, nes gi tas ūgis, ūgis... 

Nuskamba komanda "ramiai!", "pirmais antrais išsiskaičiuot!", "vietoj žengte marš!" Šitai kariuomenei, kaip ir bet kuriai kitai, ne iš karto viskas glotniai sekėsi, visaip pasitaikydavo. Bet viena treniruotė, kita, ir... Trejetas nuo kariuomenės greit atsimetė, namuose aiškino: "Ai, jie ten..." Užtat būti kareivėmis norą pareiškė kai kurios mergaitės. Vadas sausai joms neatsakė. Pažadėjo, kai pralamdysiąs vyrukus, tada. Tik iš anksto įspėjo, kad būsiančios ne rikiuotės kareivėm, o gailestingosiomis seselėmis ir kad reiksią ne tik slaugyt sužeistuosius, bet dar ir nešt iš mūšio lauko. Truputį rikiuotės iš pradžių, žinoma, irgi bus... 

Ne tiktai tos norinčios kariuomenėn, ir daugiau kiemo panytėlių susižavėjusios ne sykį lydėjo akelėmis gražiai, koja kojon, karišku žingsniu marširuojančius. Ko gero, visų smagiausia joms būdavo žiūrėti į žengiantį priekyje stamantrų žilagalvį vadą. Tarpusavyje jį net generolu praminė. Tas vardas prigijo, paplito. 

Kai vyrukai ant vejos mokydavosi visokių ten apsigynimo būdų, visokiausių imtynių, tai net katučių vienas kitas iš ilgaplaukės publikos susilaukdavo. Pats "generolas" pagyrimais nelepino jokio šaunuolio. Visą laiką buvo rūpestingas, atidus, rimtų rimčiausias, šaltų šalčiausias. Klaidas taisė, patarimus davinėjo beveik rūsčiu veidu, kaip generolui ir priklauso. 

O suaugę namo žmonės?.. Šitie naujovę vertino visaip. Vieni net pasidžiaugdavo, kad vaikėzai nors sykiais pabūna suimti rankon, paragauna drausmės, kiti atsidusdavo: "Suvaikėjo seniokas. Visą amželį prasitrynęs kariuomenėj, matyt, be to nebegali..." Tačiau kad iš šito pramano nesirado jokių blogybių, tai buvo atlaidūs. Kariškų dalykų nepripažįstantieji rado prie ko kabinėtis. Tie sukiojimaisi ant kulno, tas kirtimas padais rikiuotei žygiuojant, tas voliojamasis per imtynes - tai tik apavo, drabužių plėšymas, daugiau nieko... Tačiau net ir šitų vaikai civiliškan gyveniman atšaukti nebuvo. Tegu sau ir jie kaip kitų... Iš kariuomenės per prievartą ištrauksi, tikrą karą turėsi namie... 

Bala žino, kokia ten pasitaikė proga, bet generolas kieman tądien išėjo šventiškai, dailiau apsirėdęs, naujai apsikirpęs, blizgančiais batais ir kupinas noro savo armiją pradžiugint. Kaip ir kitais sykiais, "rikiuot" vis vien šūktelėjo. O kita komanda jau buvo neįprastinė. Vietoj "ramiai" kareivėliai išgirdo "laisvai". Laisvai, tai laisvai, berniokams kas. Vadas sako, vadas žino... Toliau dėjosi šitaip. Žilagalvis generolas iš kišenės išsitraukė čežantį maišelį, pradėjo dalint saldainius. "Kareivėliai" kišo maišelin savo rankeles, ėmė, kas pasiūlyta, dėjo burnosna. Atėjo eilė Tomukui, gal visų mikliausiam ir generolo širdžiai visų mieliausiam. 

- Labai ačiū, bet banbonkių aš tai ne... Aš tik šokoladinius... 

Po šitų žodžių generolas saldainių pats nebedalino. Padavęs praimtąjį maišelį stovinčiam šalia Tomuko ir dar antrą, nepraimtą, jau su šokoladiniais, pasakęs "pasidalinkit patys", nuvilko kojas prie savo laiptinės. 

Ką vėliau pasakojo jo namiškiai? Girdi, parėjęs visai kitas žmogus, nei išėjo. Sėdęs ant sofos, bedęs akis į grindis ir tylėjęs tylėjęs... Pakalbinimų tarytum nė negirdėjęs. Tada stenėdamas pasviręs, nuvirtęs... Daktarai pripažino insultą. 

Dėl ko šitaip atsitiko, kas galėtų pasakyt... Gal bjaurybė jau ir taip beldėsi į žmogaus galvą, betrūko menkučio nieko, o gal tasai niekas nebuvo jau toksai menkutis... 

"Tyrėjai" 

Iš darželio Rūta vedasi dukrytę. Eina susikibusios už rankų, nelabai skubėdamos, nes yra pavargusios. Viena grįžta iš savojo darbo, kita - iš savojo. Tik mažylė čiauška ir čiauška, o mama kada ne kada kokį žodį ištaria, kai jau labai prisireikia, kai tam žodžiui atsiranda vietos čiauškėjimų sraute. Prieina akacijų juostą. Už jos keli berniūkščiai šūkčioja: "Ooop!.. Ooop!" Į tuos šūkčiojimus vyresnioji nekreipia jokio dėmesio (šūkčioja - tegu sau šūkčioja, kokia naujiena), o mažoji atkreipia. 

- Mamyt, ką jie ten opuoja? Gal kokį naują žaidimą sugalvojo?.. 

- Gal ir sugalvojo, kas ten juos žino. 

- O gal labai įdomus, lengvas?.. Auklytė vis sako ir sako: "Ieškokit, neškit darželin. Kuo daugiau visokių žaidimų mokėsim, tuo bus įdomiau, smagiau visiems." Kai nuneščiau, tai mane dar pagirtų... Vytuką jau bent du kartus pagyrė... 

- Einam, einam, vien pasižiūrėjusi vis tiek neišmoktum. 

- Ne, neinam, pasižiūrėkim, aš labai noriu pasižiūrėti, - ryžtingai pasipriešina dukrytė ir, ištraukusi iš mamos saujos savąjį delniuką, nukurnėja prie akacijų. 

Prišoko tokion vieton, kur šakų buvo skysčiau, paskui jas dar praskleidė. 

- Mamyt, mamyt, - atsigręžia po sekundžiukės, - jie svaido tavo žieminio palto kalnierių. 

- Kokį kalnierių, ką čia prasimanai?! 

- Ateik, pati pamatysi, bėgam atsiimt... 

Smalsumo pagauta, kas gi tenai iš tikrųjų darosi, prie dukrytės sustoja ir mama. Šakos dar labiau praskleistos, kas anapus krūmų - dabar matyt labai aiškiai. O tu jejem, jejem... 

Rūta metasi į šalį, apibėga akacijas, nurūksta pievute iš tolo šaukdama: 

- Ką čia dabar darot, liaukitės! 

Iš paskos rieda mažylė. Dėl tokio staigaus ir netikėto mamos elgesio, matyt, jai pasidarę baisu, nes paleistos garsios dūdos. 

Į neprašytas viešnias berniokėliai žiūri nustebę. Vienas prispaudęs prie pilvo laiko juodą spurdantį padarėlį. 

- Paleiskit tučtuojau, ar užmušt susimanėt tą kačiuką?! 

- Nieko mes neužsimanėm, - atsikerta laikytojas, - ir niekas jo nemuša... 

- O toks svaidymas - tai jam geriau?! 

- Neee, svaidymas - tai ne mušimas... Kam mums jį mušt... Ir atėjom čia, kur minkščiau, kur žolė, o ne asfaltas... Mes tokį ikspirimentą darom... 

- Aš jums parodysiu "ikspirimentą"! Tu, šnekoriau, baik jį gniaužyt, nuleisk ant žemės tučtuojau. Kaip sakyta?!.. 

- Dar porą kartų pamėtėsim, tada paleisim, mums reikia tikrai sužinot... 

- Ką tikrai, ką sužinot, velniūkščiai jūs neraliuoti!.. Kai pašauksiu kokį vyrą, tai kaip mat sužinosit viską. 

- Oi, oi, kad jau išsigandom, net pakinkliai uždrebėjo... 

Uždrebėjo tie pakinkliai ar neuždrebėjo, bet vis dar laikiusios kačiuką rankos, matyt, kažkiek atsigniaužė, nes juodukas plumptelėjo ant žolės ir, nieko ilgai nelaukdamas, nunešė savąjį kailelį šalin. Sušukusi "Mamyt, jam skauda kojytę, jis šlubuoja, reikia pagydyt", bėgliuką nusivijo mergaitė. Nepavijo, nesugavo... 

Kai gyvūnėlis jau buvo išgelbėtas, tai Rūta pradėjo vėst. Bartis lyg ir nebebuvo reikalo. Apėmė smalsumas. 

- Na gerai, apsieisim be tų vyrų, bet pasakykit, kokius prajovus krėtėt, kas užsisuko?.. Negalima gi šitaip su gyvulėliu... Jeigu aš taip pagriebčiau kurį iš jūsų ir imčiau daryt "ikspirimentą", ar labai smagu būtų?! 

Vienas berniokėlių (ne tas, katras laikė katiniuką, o kitas) tik šypt vypt ir išdrožė: 

- Mus mėtyt jums jėgų neužtektų, ot... 

Paskui, jau šypsenėlę paslėpęs, tęsė: 

- Gal mes mokslui būtume pasitarnavę, o jūs sutrukdėt. Rūta tiesiog akis išpūtė. 

- Jūs? Mokslui?! Daužydami kačiuką? Na, žinot, vyručiai! 

- Tikrai tikrai. Visi kalba, net rašo, kad katės, iš kokio aukščio bekristų, visada nusileidžia ant kojų. Tai va, mes ir norėjom patikrint. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]