RENGINIAI

Pranas ŽIOGAS

KIBIRAS IR LAŠELIS ŠVENTĖS

Pasipūtęs vėjelis gainiojo po dangaus platybes lengvatikius debesėlius, tačiau skaisčiai besišypsanti saulė nė neketino žaisti slėpynių ir plačiai nušvietė kelią liepos 10 dieną iš aplinkinių rajonų vykstantiems į bendrą pagyvenusių žmonių, neįgaliųjų ir jaunimo šventę Švenčionėliuose "Būkime kartu".  

Ne tik puikus oras kėlė besirenkančių teatrų kolektyvų narių nuotaiką. Juk šiuo nelengvu laikotarpiu šventės neįgaliems ar pagyvenusiems žmonėms yra toks pats retas reiškinys kaip ir gera žinia iš televizoriaus ekrano ar radijo imtuvo. Senjorai atvyko pademonstruoti savo sunkiai į galvą betelpančios išminties ir dešimtmečiais kauptos patirties, neįgalieji pasišokinėdami sveikąja koja veržėsi į sceną įrodyti, kad jie dar kai ką sugeba. Jaunimas įtikinamu balsu saujomis žėrė savo teises (galėjo paminėti nors vieną kitą pareigą), energiją kibirkščiuojančiomis akimis žvelgdami į "pavytusios" išvaizdos žmogeliukus, tvirtai tikėdami, kad jie niekada neturės tokių raukšlėtų veidų, kad jiems nereikės lėtinti žingsnių ar atsisakyti aptemptų drabužių. Žmonės susirinko pasmalsauti, kuo jų amžiaus ar likimo draugai kituose rajonuose užsiima, kai nėra ką veikti, ko galima iš jų pasimokyti, be to, ir patys degė noru pademonstruoti savo repeticijų vaisius. 

Pažiūrėti ir pasiklausyti tikrai buvo ką. Susirinkusieji žodžiu, daina ir šokiu bandė išreikšti, kas jaudina, skaudina, džiugina ar kitaip veikia smegenų ir širdies plotus. 

Kupiškėnai dalyvavo šiame renginyje tik "bėgdami pro šalį" iš vieno koncerto į kitą, todėl pasirodė pirmieji ir iš karto padvelkė gera nuotaika. Jie paskelbė gerą žinią: nors sunkmetis, galo dar, ko gero, nebus, o jei ir bus, tai tas galas tęsis be galo ir tam galui nebus galo, todėl to galo gal visai ir nebus.  

Kai iš zarasiškių lūpų išvinguriavo daina apie jų gimtąjį miestą, tapo aišku, kad ir šią šventę galima priskirti prie Lietuvos tūkstantmečio minėjimo renginių. Daina graži, skambi, melodinga, žadinanti patriotinius jausmus. Gaila, kad nemokėjome jos dainuoti, bet žiopčiojome tai tikrai iš visų jėgų, o kad būtų dar linksmiau, darėme tai susikabinę rankomis ir siūbuodami. Kaip ir ežerų krašto gyventojai, taip ir širvintiškiai, atvežė į šventę gražią puokštę verčiančių širdis spurdėti dainų. Pasmailintais liežuviais savo teatrinius sugebėjimus demonstravo "atominiai" Ignalinos rajono meno mėgėjai. Į gvildenamą krizės temą jie žvelgė iš "linksmo kampo" ir liūdnų minčių žiūrovų galvose nepasėjo. O štai ukmergiškiai bandė įtikinti liaudį, kad turint tik vieną vištą, kurios vaidmenį atliko nušauta, o gal juodesnių už ją pačią gyvenimo sunkumų neatlaikiusi ir pati nusišovusi varna, galima ne tik prasimaitinti iki bulviakasio, bet ir, naudojant snapą, plunksnas, kaulus ir kitas kūno dalis bei galūnes, nudirbti įvairius ūkio darbus, apsirengti ir net pasipuošti. Šeimininkai į sceną išrideno autobusą, pilną kasdieninių rūpestėlių, linksmai liūdnų nutikimų ir šiuolaikiniam kaimui būdingų vaizdelių. Visus žiūrovus jie pakerėjo savo miela, tam kraštui būdinga šnekta, pilna kelių tautų žodelių "mišrainės". Artistai vienas per kitą stebėjosi:  

- Lietuvoj gyvena, o lietuviškai "neuturoja"!  

Šiandienos tėvų ir vaikų santykius labai tiksliai apibūdino sakinys:  

- Kokia tu motina, jei savo vaikų negali išmaitinti iki pensijos! 

Molėtiškiams Švenčionėliuose atstovavo du aklųjų ir silpnaregių organizacijos kolektyvai. Satyros ir humoro grupė "Molėtuvka" bandė pusiau rimtai ir pusiau juokais iškvosti į "forumą" pakviestą "seimūną" Gūzą Pilvūzą, kaip valdžios ruošiasi gelbėti žmones nuo sunkių krizės padarinių. Kaip ir gyvenime, taip ir teatro scenoje, valdžios atstovo atsakymai žiūrovus ir juokino, ir glumino, ir piktino. Į klausimą, "kada mes pagaliau išbrisime iš tos duobės ir gyvenimas pagerės", pasigirdo dainos žodžiai: 

- Tu vėjo paklausk - tau vėjas atsakys. 

LASS Molėtų rajono filialo kaimiškos muzikos kapela linksmino šventės dalyvius ir vertė krutėti vėliau vykusios vakaronės metu.  

Į bendravimo vakaronę visi atvykę kolektyvai privalėjo atvežti po kokį būdingą tai vietovei patiekalą.  

Šeimininkai pavaišino atvykusius svečius kažkokiu vietinės gamybos stebuklingu eliksyru, nuo kurio visos moterys darosi mažiausiai 5 balais gražesnės, 10 metų jaunesnės, o vyrai drąsesni, ryžtingesni ir labiau savimi pasitikintys, ir tai nepriklauso nuo amžiaus, ūgio, svorio, socialinės padėties bei odos spalvos ar atspalvio. Buvo pristatomi ir ragaujami sūriai, pyragai ir kitokie skanėstai. Organizatoriai pasirūpino, kad kiekvienas svečias gautų ne tik dvasinio, bet ir fizinio peno. 

Ir aš ten buvau, viską savo ausimis girdėjau, per barzdą varvėjo, bet ir burnoje užteko. Gera ir smagu vienminčių būryje buvo, tik kad vairuotojai vis dažniau į kalendorių, atsiprašau, į laikrodį, ėmė žvilgčioti, tad teko "vynioti meškeres" ir traukti namolio. O įspūdžius susikroviau į bagažinę, tad kiek neišbarsčiau riedėdamas vingiuotais ir kalnuotais Aukštaitijos keliukais, tiek ir jums perdaviau. O ką išbarsčiau, nueikite į artimiausią šventę ir patys rasite... 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]