GYVENIMO AKTUALIJOS

Alvydas VALENTA

NUSKENDUSIOS "REGOVITUS" PĖDSAKAIS


LASS Panevėžio įmonės (UAB "Regovitus") vardas antri metai nenyksta iš LASS spaudos puslapių ir mūsų organizacijos gyvenimo. Praėjusiais metais "Regovitus" veikla buvo sustabdyta, o šių metų kovą įmonę galutinai nutarta uždaryti. Kovo mėnesį Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Seimo darbo ir socialinių reikalų komitetui bei LASS revizijos komisijai adresuojamas 48 panevėžiečių pasirašytas raštas, kuriame reiškiamas susirūpinimas tiek dėl įmonės uždarymo, tiek dėl organizacijoje susidariusios situacijos apskritai. Panevėžiečiai yra bene didžiausi LASS centro tarybos, jos vadovų ir jų darbo stiliaus kritikai. Daugelis jų įsitikinę, kad UAB "Regovitus" buvo žlugdoma sistemingai ir sąmoningai, ir sakosi šį savo įsitikinimą galį paremti daugybe prielaidų ar net akivaizdžių faktų. Bėda ta, kad tų prielaidų ar faktų niekas iki šiol nesiteikė išklausyti: LASS vadovai vis nesurasdavo laiko, o LASS revizijos komisija nuvykti į Panevėžį irgi neturėjo galimybių. UAB "Regovitus" vardas ne kartą skambėjo ir iš LASS XX suvažiavimo tribūnos. LASS Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro direktorius Aloyzas Vilimas revizijos komisijos, centro tarybos narius pakvietė apsilankyti Panevėžyje ir patiems įsitikinti, kas yra tiesa, o kas - pramanai. Taigi, atrodo, visų - tiek buvusių UAB "Regovitus" darbuotojų, tiek jų kritikuojamų valdininkų - nuomonės bent šį kartą sutapo. 

LASS centro tarybai skyrus automobilį galimybė nuvykti į Panevėžį atsirado birželio 17 dieną. Į Panevėžį vyko LASS revizijos komisijos atstovas, o kadangi mašinoje dar buvo laisvos vietos, pakvietė prisijungti ir šių eilučių autorių. Panevėžyje susitikome su Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro direktoriumi A. Vilimu, apžiūrėjome LASS turimas ir parduotas (šias - jau tik iš išorės) patalpas, išklausėme buvusių "Regovitus" darbuotojų nuomones ir mintis. Iškart reikia pasakyti, kad situacija nedžiuginanti ir visiems būtų buvę naudingiau, jeigu tokia kelionė būtų įvykusi bent jau prieš metus, o gal ir dar anksčiau. Visi buvome labai svarbios personos, dirbome labai svarbius darbus, o juos dirbdami nepastebėjome kitų, dar svarbesnių dalykų. Dabar jau vargu ar galima ką nors iš esmės pakeisti - nebent tik gera pamoka kitiems. Bet neprimeskime vienokios ar kitokios nuomonės iš anksto, būkime nuoseklūs ir, kiek išeis, objektyvūs. 

 

Patalpos  

Pirmasis, kurį "užpuolame" vos atvykę į Panevėžį, - regionų centro direktorius A. Vilimas. Po to, kai perėmė savo žinion dalį buvusios UAB "Regovitus" patalpų, dabar jam (tiksliau - jo įstaigai) priklauso beveik 5900 kv. m nekilnojamojo turto. Nemažą dalį šio turto regionų centras nuomoja. A. Vilimas pasakoja, kam ir už kiek nuomoja, traukia nuomos sutartis, kitus prašomus dokumentus. Apskritai, susidaro įspūdis, kad dokumentai, ypač finansiniai, šioje įstaigoje tvarkomi neblogai. 

Žinoma, norėdami, tikriausiai, rastume ir pažeidimų, ir spragų, tačiau iš karto turėtume susitarti: ieškome smulkmenų ar bandome apčiuopti svarbiausią problemą. Yra tokia liaudies patarlė: pro medžius dažnai miško nesimato. Tad manytume, kad šiuo atveju svarbiausia - "miškas", o ne "atskiri medžiai", tad kelio ar takelio į tą "mišką" ir bandykime paieškoti.  

Susipažinę su dokumentais, gavę reikalingas kopijas, su A. Vilimu išeiname apžiūrėti turimų ir turėtų patalpų. "Regovitus" kieme - tylu. Tik vienur kitur kažkas kažką kala, kažkas ūžia, į kiemą įvažiuoja ir išvažiuoja viena kita mašina. A. Vilimas aprodo regionų centrui priklausančias ir dar neseniai UAB "Regovitus" priklausiusias patalpas. Pardavinėdama patalpas "Regovitus", atrodo, neturėjo nei aiškios strategijos, nei kokio nors plano: pardavinėjo tai, ką tuo metu reikėjo ar buvo galima parduoti. Štai šalia kartonažo cecho parduotas sandėlis, toliau - vėl savos patalpos. Nereikia būti ypatingu verslininku, kad suprastum, jog nėra gerai, kada į tavo turimas patalpas lyg koks svetimkūnis įsiterpia svetimos. Iš LASS revizijos komisijos 2009 m. liepos 7 d. rašto: "Kai kurie "Regovitus" vykdyti patalpų pardavimai sunkiai suprantami ir paaiškinami. Jaučiama strateginio mąstymo stoka. Beveik visuose korpusuose šalia LASS priklausančių patalpų yra ir naujųjų savininkų patalpos. Ateityje dėl to gali kilti įvairių problemų."  

Į akis krinta ir kitas dalykas: patalpas dažniausiai įsigydavo buvę nuomininkai, jokie aukcionai nebuvo rengiami. A. Vilimas pasakoja, kad dažnai pirkėją surasti turimoms patalpoms būna sunku, todėl apie kokius nors aukcionus kalbėti tiesiog neįmanoma. Tam tikra prasme A. Vilimui galima pritarti: kiekvienoje didelėje įmonėje tikrai atsiras patalpų, kurių ir norėdamas per jokį aukcioną neparduosi. Tačiau ar tikrai visos UAB "Regovitus" parduotos patalpos buvo tokios blogos, kad jas panoro įsigyti tik ankstesni nuomininkai?.. Klausimas kol kas lieka be atsakymo. Deja, atrodo, kad klausimų "Regovitus" istorijoje daugiau nei atsakymų. Bet apie viską iš eilės. 

A. Vilimas toliau vedžioja po savo ūkį. Rodo, kuriuos kabinetus nuomoja saviems, kuriuos - svetimiems. Susidaro įspūdis, kad regėjimo negalią turintys žmonės nėra nustumti į šalį ar ignoruojami. Patalpos jiems nuomojamos kelis kartus mažesnėmis nei rinkos kainomis, yra patalpos sporto klubui, koplyčiai. "Sporto klubas apsimoka komunalines paslaugas, - pasakoja A. Vilimas, - koplyčios plotas 45 kv. m. Tačiau ši patalpa pašventinta, todėl jokios kitos veiklos, nesusijusios su jos paskirtimi, čia nevyksta."  

Apžiūrinėjant patalpas ir klausantis direktoriaus pasakojimo kyla klausimų, kurie galėtų būti atskiro straipsnio tema, pavyzdžiui: ar apskritai įmanoma turimomis jėgomis efektyviai administruoti beveik 6 tūkst. kv. m nekilnojamąjį turtą ir kartu taip pat efektyviai rūpintis tau patikėtais žmonėmis, spręsti jų problemas, dalyvauti formuojant viešąją nuomonę apie akluosius ir pan.? Bet, kaip jau sakiau, tai atskiras klausimas ir palikime jį ateičiai.  

 

 LASS Panevėžio įmonės pastatai

Liaudies balsas 

Apžiūrėję patalpas, išklausę direktoriaus komentarus, susitinkame su buvusiais UAB "Regovitus" darbininkais. Iškart reikia pasakyti, kad reikalai čia daug liūdnesni. Ir net tuomet, jeigu darysime prielaidą, kad darbininkai nėra visu šimtu procentų teisūs, akivaizdu, kad šioje įmonėje problemos kaupėsi ne metus ir ne dvejus. Pateikiame šio susitikimo santrauką.  

Audronė Karpavičiūtė: "Buvusi darbininkų sąjunga nuolat kėlė klausimą: kodėl pardavinėjant patalpas nerengiami aukcionai, kodėl nėra nepriklausomų ekspertų išvadų, bet niekada į šiuos klausimus negaudavome atsakymo. Darbuotojams būdavo nuolat tvirtinama: "Jeigu jūs dabar nepritarsite direktoriui, teks užkabinti ant durų spynas ir visi išeisime lauk". Psichologinė atmosfera buvo tokia: "Direktorius yra vos ne ponas Dievas ir jūs neturite abejoti jo žodžiais". Apie nelogiškus pardavimus. Dėl jų žmonės buvo ypač pasipiktinę, bet visi prisimena, kad cechuose vykdavo susirinkimai po tris kartus, kol administracija gaudavo darbininkų pritarimą. (Tuo metu, kad parduotų patalpas, įmonės administracija turėjo gauti darbininkų pritarimą. Nuo 2006 metų šio reikalavimo LASS įstatuose neliko - red. past.). Sandėlio prie kartonažo cecho pardavimas galėtų būti vienas iš tokių pavyzdžių. Ponas Vilimai, visuose šituose balsavimuose jūs dalyvavote ir niekada nepasakėte, kad mes turime savo nuomonę, kad mes galime ją išreikšti. Nuolat buvo tvirtinama: reikia parduoti, gelbėti įmonę. Gelbėjote ir išgelbėjote, dabar visi sėdime namuose be darbo."  

Juozas Valentukevičius: "Ar iš tiesų buvo toks spaudimas, kad administracija pritarimą gaudavo tik iš trečio karto?"  

Salėje esantys žmonės: "Taip! Taip! A. Vilimas dažnai rodydavo vos ne didesnį suinteresuotumą parduoti patalpas nei pats A. Kudaras (įmonės direktorius - red. past.)."  

A. Vilimas: "To negalėjo būti, nes įmonei vadovavau ne aš." 

Vytautas Merkys: "Gamyboje nedirbu, bet norėčiau pakomentuoti vieną faktą. Buvo parduotas įmonei priklausantis septynaukštis administracinis korpusas. (Korpusas parduotas 2001 m. Plotas - daugiau nei 1500 kv. m, sandorio kaina - 360 tūkst. Lt. Juridiškai sandoris atliktas tvarkingai, visi reikalingi leidimai gauti - red. past.). Norėdamas gauti darbininkų pritarimą direktorius teigė, kad pastatas yra blogos būklės, gali net sugriūti: stogas praleidžia vandenį, šlampa sienos, jeigu teks patiems nugriauti, patirsime didesnių nuostolių. Šeštame aukšte tada turėjau trumpųjų bangų radijo stotį. Virš manęs septintame aukšte patalpas nuomavosi taksi firma, ten buvo jos dispečerinė. Ir aš pas juos tankiai užeidavau, ir jie pas mane. Būdavo įdomu, ką aš čia vakarais ir net naktimis veikiu. Jokio vandens nutekėjimo, jokio bėgimo per stogą nebuvo ir niekas nesiskundė."  

A. Karpavičiūtė: "Tuomet įmonėje dirbo toks stalius, visų galų meistras (redakcijai pavardė žinoma). Nors nebūdamas LASS narys, per susirinkimą jis labai karštai aiškino, kaip tame septynaukštyje viskas blogai ir kaip viskas ten byra ir griūva. Nei iš įmonės administracijos, nei iš tuometinės apskričių tarybos niekas neatsistojo ir nepasakė savo nuomonės. Darbininkai sakė, bet jų niekas neklausė. Ilgą laiką tame pastate, septintame aukšte, buvo darbininkų sąjungos kabinetas - niekas ten negriuvo ir niekas nebyrėjo."  

Vytautas Vitartas: "Kaip jis galėjo griūti, kad buvo pastatytas 1987 ar 1988 metais?"  

Juozas Bartkus: "Atsakyme, kurį gavome iš LASS centro tarybos, neatsispindi joks septynaukščio pardavimas. Paminėta tik tai, kad už parduotas patalpas buvo gauta 570 tūkst. Lt ir kad visi tie pinigai buvo skirti darbo vietoms išsaugoti ir įmonės egzistavimui užtikrinti. Visi tie pardavimai ir prasidėjo tada, kai įmonei pradėjo vadovauti A. Kudaras."  

A. Karpavičiūtė: "Kudaras pradėjo nuo to, kad antrą savo darbo dieną sušaukė susirinkimą ir pareiškė, kad reikia imti 90 tūkst. Lt paskolą užstatant mechaninį cechą - atseit nedidelė paskola, greitai grąžinsime. Antras žingsnis buvo imti 300 tūkst. Lt paskolą, tais pinigais padengti ankstesnę paskolą, o kiti pinigai liktų apyvartinėms lėšoms. Norint gauti šitą paskolą, jau reikėjo užstatyti septynaukštį. Tada ponas A. Vilimas dalyvavo susirinkime ir direktoriui paprieštaravo: "Ar galėsime tą paskolą apskritai grąžinti?" Buvo gražiai paaiškinta, kad pinigai įmonei reikalingi kaip kraujas, kad labai trūksta apyvartinių lėšų ir pan. Nežinau, kas tada įvyko tarp A. Kudaro ir A. Vilimo, bet nuo to laiko A. Vilimas įmonės direktoriui niekada neprieštaraudavo."  

J. Bartkus: "Iki pat paskutinių dienų direktorius ateidavo ir aiškindavo: "Taip, sunkumų, kaip ir visi, turime, bet mes susitvarkysim". Dabar matome, kad tie tariami "sunkumai" įmonėje prasidėjo daug anksčiau. Nors turime savo LASS centro tarybos narį A. Vilimą, apie jokius sunkumus ar problemas jis niekada nepasakodavo. Gal ir LASS centro taryba jų nesvarstė? Ką reiškia tokia graži frazė kaip darbo vietų išsaugojimas, jeigu už tuos pinigus nebuvo nupirktas nė vienas įrengimas, jeigu žmonės iki pat paskutinės dienos laikiklius montuodavo skaudančiom rankom. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, kuriai LASS irgi nusiuntė vieną atsakymo kopiją, apie tuos dalykus gal niekas ir nežino."  

Stasė Kopūstinienė: "Man buvo priekaištaujama, kad UAB "Regovitus" niekada nedirbau, o atvažiavusi čia bandau daryti tvarką. Įmonėje iš tikrųjų nedirbau, bet situaciją žinau. Šioje salėje nėra Danutės Ežerskienės. Ji galėtų papasakoti, kaip "Regovitus" gamindavo popierinę tarą, skirtą maisto produktams. Rinkdavo iš šiukšlyno senas dėžes, neretai net apterštas pelių mėšlu, tas dėžes ardė ir gamino dėžutes maisto pramonei. Tada, kai mūsų paslaugų atsisakė (o ar galėjo neatsisakyti?), visiems buvo aiškinama, kad neturime užsakovų."  

Zina Kolalienė, LASS Panevėžio miesto ir rajono filialo pirmininkė: "Klausimų, priekaištų iš tikrųjų daug. Kodėl nepasikvietėte pačio A. Kudaro?"  

Balsai iš salės: "Ne mes organizavome šitą susitikimą. Iš tikrųjų, kodėl nepakvietėte pačio A. Kudaro? A. Vilimas organizavo šį susitikimą, jis ir turėjo pakviesti."  

V. Merkys: "Apie šituos dalykus galima kalbėti savaitę. Niekas dar nekalbėjo apie tai, kad priimant sprendimus dėl pardavimų viskas būdavo daroma ypač apribojant viešumą, kad tik išvengtume nepageidaujamų akių ir ausų. Norint gauti teigiamą sprendimą, vienas susirinkimas buvo sušauktas net aštuntą valandą ryto. Tada, kai redakcijose net nėra korespondentų, kad tik nebūtų galima paskambinti, ką nors pasikviesti. Būdavo užrakinami visi įėjimai ir tada kviečiamas susirinkimas, darbininkai prašomi balsuoti už administracijos sprendimą."  

A. Vilimas: "Kaip ir kokia suma įmonė įvertindavo parduodamas patalpas, negaliu atsakyti. Galiu pasakyti tik apie apskričių tarybos parduotą turtą. Jeigu turto vertė keldavo abejonių, visada kreipdavomės į nepriklausomus ekspertus ir gaudavome jų vertinimą. Niekam ne paslaptis, kad iš tų vertinimų mūsų nariai net pasišaipydavo. Galima prisiminti, kad ir pastato, kur įsikūręs bibliotekos filialas, ketvirto aukšto pardavimą. Įvertinta buvo 54 tūkst. Lt, žmonės patys šaipėsi iš mūsų, kad už tiek pardavinėjame. O pardavėme! Taip, pirkėjas buvo tik vienas ir pardavėme be aukciono. Kad įvyktų aukcionas, reikalingi bent du pirkėjai. O kaip galima surengti aukcioną, kai yra tik vienas pirkėjas? Aukcionas turi ir kitą trūkumą: jeigu už norimą sumą objekto niekas neperka, tai už tą pačią sumą kitą kartą pardavinėti jau negalima, reikia kainą mažinti. Skelbimus apie parduodamą nekilnojamąjį turtą nuolat spausdindavome laikraščiuose."  

A. Karpavičiūtė: "Ar davėte oficialią paraišką aukcionui, ar galite pateikti oficialius dokumentus, kad, neatsiradus kelių pirkėjų, patalpas teko parduoti ne aukciono keliu? Gal ir klystu, bet tada, kai nėra aukciono ar bent paraiškos jam surengti, tada visuomeninio turto pardavimas - dviejų žmonių tarpusavio sandėris. Visi žinome, kaip tokie sandėriai vyksta: deklaruojama suma, kurią norima deklaruoti, o visa kita - pagal susitarimą."  

 

Faktai ir spėjimai  

Darbininkų priekaištus įmonės administracijai galėtume tęsti dar ilgai. Vienas kuris faktas ar spėjimas, paimtas atskirai, nieko ar beveik nieko nesako ir neįrodo. Oponentai galėtų pasakyti: Lietuvoje bankrutavo ne tokie milžinai! Tačiau kai faktai veriami ant virvutės kaip karoliai, galima manyti visaip. Štai kad ir dar viena ištrauka iš straipsnio pradžioje minėto revizijos komisijos rašto: "Kodėl atsiskaičius su visais įmonės dirbančiaisiais ir išmokėjus jiems visas išeitines išmokas, 2008 m. lapkričio pradžioje buvo priimti ne laikinam, bet nuolatiniam darbui penki iš šešių darbuotojai, gavę išeitines išmokas? Į šį faktą atkreipė dėmesį ir UAB "Audesta" atlikusi patikrinimą UAB "Regovitus" auditorė Loreta Balčiuvienė. Neaišku, kokius darbus atliko priimti darbuotojai, kaip buvo su jais atsiskaityta.(...) Neaiškumų kelia ir tas faktas, kad su buvusiu mūsų įmonės pagrindiniu užsakovu UAB "Lietkabelis" labai greitai pavyko susitarti privačiai bendrovei gaminti tuos gaminius, kuriuos iki tol gamino neregiai tegu ir mažesnėmis apimtimis, - kartonines dėžes ir archyvines rites. UAB "Vaišės viloje" dirba buvusiose UAB "Regovitus" patalpose ir iš jos yra nusipirkusi ketverias stakles, skirtas kartonažo gaminiams. Šių klausimų išsiaiškinti nepavyko.  

Norėdami vis dėlto šį tą išsiaiškinti, paskambinome buvusiam UAB "Regovitus" direktoriui A. Kudarui. Kiek padvejojęs jis sutiko duoti interviu ir atsakyti į daugelį šiame straipsnyje keliamų klausimų. Beveik nėra abejonių, kad A. Kudaras turi savą požiūrį į tai, kas UAB "Regovitus" vyko per paskutinius 10-12 metų. "...Darbininkai dabar prisimena parduotas patalpas, bet niekas nenori prisiminti, kad man pradėjus vadovauti įmonė turėjo pusantro milijono skolos, kad tie patys darbininkai daugiau nei po pusmetį negaudavo atlyginimų."  

Deja, šioje istorijoje visi turime savo "tiesą" ar greičiau savas "tiesas". Blogiausia yra turbūt tai, kad vienos, visiems bendros ar bent priimtinos tiesos net nesivarginta ieškoti, todėl tariama ramybės siena ir griuvo. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]