MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

MINKŠTO ORO TUNELIU

Gerai įsiminė pasakojimas apie aklą senutę, parodytą A. Stonio filme "Neregių žemė". Iš mažos trobelės ši moteris kiekvieną dieną per gūdų mišką eina prie upės pasisemti vandens. Paklausta, kaip ji, akla, neatsitrenkia į medžius, atsako: "Oras prieš medį kietas, o tarp medžių - minkštas. Aš einu, kur minkštas". Man tai vienas iš nuostabiausių neregio atsakymų, jame - viskas: ir vietos "prisijaukinimas", ir išradingumas įveikiant negalią, ir fenomenalus ryšys su visata. Regis, moters rankose - mitinis Ariadnės siūlas, padedantis išeiti iš neregystės labirinto. Reginčiajam belieka apstulbti, netekti žado, nes "minkšto oro" tuneliu gali eiti tik ypatingų, itin išlavėjusių pojūčių žmogus. Būtent šis pasakojimas privertė susimąstyti apie neregystę, kuriai J. L. Borgesas, vienas didžiausių XX amžiaus pasaulio rašytojų, beje, gyvenimo pabaigoje apakęs, oriai ištarė: "Sveika!"  

Gerai žinoma, kad Borgesas neleido aklumui savęs uždaryti į išsiurbto oro kapsulę. Priešingai, apakęs rašytojas mokėsi naujų kalbų, nesiliovė rašęs ir, vieno žurnalisto netaktiškai paklaustas apie aklumą, atsakė, kad po to, kai perskaitė dvylika tūkstančių knygų, gali išdidžiai pasveikinti neregystę, nes ji jam nebaisi. Borgesas aklumą suvokė kaip jį nuo šurmulingo pasaulio užtrenkiančius sunkius vartus - senatvėje rašytojas visam laikui įėjo į daugiausia su knygomis draugavusio intelektualo celę. Čia Borgesui nebuvo nei liūdna, nei vieniša, nei tamsu. Visą laiką skaitęs, mąstęs, meditavęs, rašęs, šis žmogus neregystę suvokė kaip savotišką pranašumą, savaimingą atsiskyrimą nuo kasdienės sumaišties, kaip puikią galimybę pajusti atminties koridoriuose šviečiant tą lobį, kurį visą gyvenimą po kruopelytę dėjo. Juokinga klausti, ar galima iš to, kas nuolat buvo su knyga, atimti šviesą. Jos, tos šviesos, dvasioje jau būna sukaupta tiek, kad, einant tolyn, negąsdina joks "kietas oras", - žmogus vis tiek lengvai pasiekia upę, tai yra tai, ko jam reikia, kad neatšiptų mintis. Apakęs Borgesas irgi pajuto, kad turi "minkšto oro" koridorių, kuris jį lengvai veda prie vandens. Ar ne todėl nuskambėjo toks neužmirštamas dėl savo neįprastumo atsakymas: "Neregyste, sveika"? Orusis Borgesas nieko neprarado - priešingai, jis tik dar labiau priartėjo prie intelektualios rimties.  

Filosofijos daktarė J. Baranova straipsnyje "Rašytojas ir tamsa" rašo, kad biblioteka visą gyvenimą Borgesui asocijavosi su rojumi, kad tapęs bibliotekos direktoriumi - beje, dar du šios bibliotekos direktoriai iki jo buvo akli - rašytojas įžvelgė "slaptą įvykio prasmę", kad bibliotekoje Borgesas rado devynis šimtus tūkstančių knygų įvairiomis kalbomis, bet sunkiai galėjo perskaityti jų pavadinimus. Taigi pats likimas atidaro Borgesui rojaus vartus, bet kažkodėl užspaudžia delnais akis. Žinomas judesys: "Užsimerk, o paskui atsimerk ir pamatysi, kaip čia gražu". Čia kitoks judesys: "Užsimerk ir eik - patekai ten, ko visada troškai." Likimas pasitiki intuicija, dvasine branda, orumu ir klausa to, kuris visą gyvenimą norėjo girdėti knygų rojaus ošimą. Toks žmogus jį girdės geriau nei atsimerkęs. Tai tik viena iš "įvykio slaptos prasmės" versijų. Ją pateikiu todėl, kad imponuoja neregystę sveikinančio žmogaus išmintis, noras visuose likimo ženkluose matyti galimybes, o ne praradimą. Tą išmintį atpažįstu ir pasaulio didžiųjų protų samprotavimuose apie aklumą. Štai anglų poetas D. Miltonas: "Apakti dar nėra didžiausia nelaimė. Nelaimė yra nesugebėjimas susitaikyti su apakimu." 

Aklumas tampa Borgesui kitokia suvokimo laime, kitokių pojūčių teikiamu džiaugsmu, taigi kitaip pasaulį atveriančia galimybe. Štai vienoje iš rašytojo miniatiūrų "Viešbutis Esja, Reikjavikas", kurioje akivaizdi "gyvenimo kaip dovanos" samprata, pasakojama, kokią palaimą aklajam suteikia daikto - tai apvali didelė viešbučio kolona - apčiuopimas, atpažinimas: "Kelis akimirksnius manyje plastėjo keista laimė, kurią žmogui suteikia daiktai, veik primenantys archetipą. Tą akimirką atgaivinau tą pirmykštį džiaugsmą, kurį pajutau, kai man atsivėrė grynosios Euklido geometrijos formos: ritinys, kubas, rutulys, piramidė." Argi tai vėl ne to paties pralaidaus "minkšto oro", kuris lengvai veda neregį ten, kur reikia, - šį kartą kūrybon - srovė, kuri neblokuoja kelio, leidžia nueiti ten, kur nori?  

Gyvenimo, gyvybės šviesa plūsta ir iš Borgeso "Liaupsės tamsai": 

Gyvenu tarp vaiduoklių - ryškių, apsimiglojusių,  

tačiau jokiu būdu ne tamsoj. 

Ž. Derida yra teigęs: "Kad apšviestų vidaus dvasinį dangų, dieviškoji šviesa sukuria tamsą žemiškajame danguje, išorėje." Tai ataidi ir Borgeso "Liaupsėje tamsai." Tamsa tampa ne kliūtimi, o impulsu skleistis dar ryškesnei dvasios šviesai. Itin didelį dvasingumą, intelektą ir kūrybingumą aklumas tik paryškina, išlaisvina, padaro adekvatų pačiam sau. Ar ne tai nori pasakyti Borgesas "Liaupsės tamsai" pabaigoje: 

Aš einu savojo lizdo link, 

į galutinę formulę, raktą ir veidrodį, 

greit patirsiu, kas aš esu. 

Puikaus E. Canetti romano "Apakimas" veikėjas profesorius Kynas, kuriam "viskas, kas atitraukia nuo darbo, yra išdavystė", kartą, prausdamasis prie dubens, užsimerkęs išgyvena palaimą, pajunta, kad aplink viešpatauja "puiki, tyli tuštuma", nėra nė vieno "išdavikiško objekto." Kynas, nors gerai mato, greitai įgunda vaikščioti po biblioteką aklomis, išmoksta netgi lipti kopėčiomis, susirasti reikalingą knygą. "Pagrindinis kosmoso principas yra aklumas. Kas, pavyzdžiui, yra ilgametė spora, jeigu ne gyvybės forma, laikinai apsigaubusi aklumu?" - samprotaujama romane.  

Visose šiose pastangose, samprotavimuose atpažįstu protą, jaučiantį, kiek daug gyvybės pulsuoja už tamsos uždangos, atpažįstu "minkšto oro" ilgesį, įsitikinimą, kad einantis dvasios šviesoje iš tikrųjų eina pačiu tiesiausiu keliu "savojo lizdo link." 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]