NEREGYS IR VISUOMENĖ

Petras VENCLOVAS

PAŠAUKTAS LITERATŪROS

1978 metais buvau paprašytas pakonsultuoti Kauno akluosius literatus. Atėjęs į Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) Kauno filialą, pamačiau būrelį įvairaus amžiaus žmonių. Keletą metų su jais buvo dirbęs poetas Mykolas Karčiauskas, vėliau - satyrikas Aleksas Dabulskis. Supratau, kad čia susirinkę ne pradedantys rašyti literatai, kai kurie iš jų, be abejo, turi didelę gyvenimo patirtį, yra neblogai susipažinę su lietuvių literatūra. Paaiškėjo, kad keli vyresnio amžiaus literatai - Stanislovas Krasinskas, Marija Misevičienė, Elena Balčiūtė - rašo jau seniai, turi savo susiformavusį stilių, leksiką, požiūrį į modernistinius ieškojimus ir pan. 

Iš A. Dabulskio paveldėjau storą aplanką, prigrūstą literatų poezijos ir šiek tiek prozos. Susipažinęs su kūryba, jaučiau pareigą pareikšti, kad jos autorių nepadarysiu rašytojais, kad jiems neverta to tikėtis. Tiesą sakant, anais laikais tokiam tikslui pasiekti reikėdavo nueiti "kryžiaus kelius": išleisti bent porą knygų, būti gerai įvertintam skaitytojų, sulaukti palankių kritikos atsiliepimų spaudoje, ir tik tada galėjai tikėtis tapti Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. O Kaune prie LAB filialo susibūrę literatai džiaugdavosi galėdami paskelbti savo kūrinius brailio raštu, taip pat žurnale "Mūsų žodis", dar literatūriniame jo priede "Šaltinis". Apie knygos išleidimą net svajoti buvo nerealu. 

Po kelių mėnesių pasirodė kuklus jaunuolis. Jis ilgokai klausėsi, kaip mes susirinkę garsiai skaitome, aptariame eilėraščius ir, nusakę jų privalumus bei trūkumus, mėginame juos tobulinti. "Apšilęs kojas", atnešė ir savo kūrybos. Žinoma, poezijos. Eilėraščiai buvo kaip ir visų pradedančiųjų: naivoki, be eiliavimo pagrindų, pasiklydę tarp klasikos ir tuometinės modernėjančios poezijos. Tačiau pajutau juose esantį racionalų grūdą. Pasakiau Stasiui Babonui - tas jaunuolis ir buvo jis, kad turi literatūrinių gabumų, bet juos reikia kantriai ugdyti. 

Būdamas prozininkas, kartkartėm paragindavau konsultuojamus autorius rašyti ne tik poeziją, bet ir prozą. Nereginčiam žmogui tai kur kas sudėtingiau, nes kažkas turi užrašyti jo diktuojamą tekstą tuo metu, kai jį pagauna kūrybinis "šišas". S. Babonas buvo nevisiškai praradęs regėjimą, tad pats galėdavo ant popieriaus iškloti savo mintis ir jausmus. Po metų ar kitų Stasys į mūsų susibūrimus pradėjo atsinešti savų prozos bandymų. Tada, mano manymu, ir prasidėjo tikrasis jo literatūrinis kelias. 

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, S. Krasinskas pirmasis pasiryžo savo lėšomis išleisti poezijos knygą. Sukruto ir kiti Kauno aklieji literatai. Po kelerių metų Lietuvos aklųjų biblioteka pradėjo organizuoti neregių literatų kūrybos konkursus. Tad literatams atsivėrė galimybės ne tik skelbti kūrybą periodikoje, bet ir, surinkus didesnį savo kūrybos pluoštą, pajusti pirmosios knygos išleidimo saldumą. 

S. Babonas per tą laikotarpį subrendo, spausdino apsakymus "Mūsų žodyje", jie buvo skaitomi per Lietuvos radiją. Be abejo, pripažinimas atėjo palengva, daug dirbant, rimtai žiūrint į pasirinktą siekį. Laimėjęs neregių literatų kūrybos konkursą, prozininkas 1995 metais išleido pirmąją apsakymų ir apysakos "Ugnies pėdsakas" knygą, pavadintą "Trys sugrįžimai namo". Joje iš esmės vyrauja atminties, praėjusio laiko tema. Autorius, kaip rašė jo knygą recenzavusi Aurelija Mykolaitytė, "veda mus į buvusias dienas per klaidžius atminties labirintus, kur susipina sapnas ir realybė, pasaka ir tikrovė". 

Romaną "Klystžvakės šaukia" S. Babonas rašė keletą metų. Jis pasirodė 2003 metais. Stambios apimties kūrinyje persipina tikrovė (anuometinės Lietuvos aklųjų draugijos buitis, jos vadovų veidmainiškas ir palaidas gyvenimas) ir išradingos autoriaus fantazijos. Pagrindinis veikėjas Henrikas Bazevičius - klystantis ir ieškantis žmogus, daug patyręs, praradęs regėjimą ir šeimą, - įvairiais būdais ieško išeities iš aklavietės. Jo žmona Aurelija irgi blaškosi gyvenime, siekdama laimės, kamuojama jaunystės prisiminimų ir pan. Prozininkas išradingai rezga romano kompoziciją, jo veikėjai gyvenimiški, klystantys, tačiau trokštantys tiesos, retkarčiais atsiduodantys gaivališkiems jausmams, bet nuoširdžiai tikintys surasti gyvenimo tikslą. 

Trečioji S. Babono prozos knyga "Apsnigta obelis", autoriaus pavadinta istorijų pyne, skaitytojus pasiekė 2005 metais. Ją sudaro keturios istorijos. Rašytojas neblogai atskleidžia vaiko pasaulėjautą, jo įdomų požiūrį į tikrovę, santykius su keistuoliu tėvu ir kitais veikėjais ("Iškeliauja baltieji žyniai"). Autoriui nesvetima ir moters psichologija: tai akivaizdu istorijoje apie M. K. Čiurlionį "Karaliaus mirtis arba legenda apie Vandos meilę". Čia S. Babonas mėgina kurti, kaip jis pats sako viename interviu, virtualią realybę, kuri, kaip teigia autorius, suteikia galimybių praplėsti meninės vaizduotės ribas. Pagrindinis istorijos veikėjas - ne M. K. Čiurlionis, o valkatėlė Vanda, be atsako įsimylėjusi genialųjį lietuvių dailininką. 

Istorijoje "Girkalnio vilkė" grįžtama į priešistorinius laikus. Regis, autorius remiasi savo gimtųjų vietų legendomis, tačiau iš esmės pateikia savo paties įsivaizdavimą apie numanomą, istorikų rekonstruotą pirmykščių žmonių gyvenimą. Akla moteris Naktikė jungia atskiras kūrinio dalis į visumą. Zita Klibavičienė, "Mūsų žodyje" rašydama apie "Apsnigtą obelį", teigia, kad S. Babono stiliaus savitumas itin ryškus būtent "Girkalnio vilkėje": "Kuriamas vaizdas artimas ramiam pasakojimui, kupinam neapibrėžtumo, kur keliama daug klausimų ir spėliojimų be apibrėžto aiškumo, tarsi įtraukiant skaitytoją į paslapčių kupiną praeitį". 

Ketvirtoje knygos istorijoje "Apsnigta obelis" prozininkas grįžta į šių dienų tikrovę: vėl pasakojama apie neišsipildžiusią meilę, pareigos ir atsakomybės vengimą ir tragišką tokio gyvenimo baigtį. 

S. Babonas yra parašęs dar vieną romaną "Žuvų gyvenimai šulinyje". Šis kūrinys kol kas netapęs knyga, reikia manyti, guli autoriaus stalčiuje ir laukia palankiai susiklostančios situacijos, kai bus išleistas. Šiuolaikinės lietuvių prozos autoritetas Juozas Aputis yra skaitęs naująjį Stasio kūrinį ir vienas iš jo vertinimų yra toks: "S. Babonas šiame romane pasirodo kaip plunksną lengvai valdantis profesionalas, jo tekstas tiesiog slyste slysta, kaleidoskopiškai keičiasi, atrodo, kad autoriui nėra jokių sunkumų surasti žodį ar prisišaukti kokių nors fantazijų". 

Kiek man žinoma, darbštus prozininkas ir dabar nesėdi sudėjęs rankų: rašo naują romaną iš XVI amžiaus LDK gyvenimo, kurio darbinis pavadinimas yra "Rakovo rožinis", planuoja kitus, gal mažesnės apimties, kūrinius. 

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad S. Babonas neblogai derina realistinį ir romantinį vizijų bei prisiminimų planus, jo kūriniai glaudžiasi prie dabartinės lietuvių psichologinės prozos pakraipos. Rašytojas geba prasiskverbti į vidinį savo veikėjų pasaulį, dažnai vaizduoja žmones, praradusius regėjimą, tačiau nepalūžusius, patekusius į dvasinę aklavietę, bet siekiančius gyventi visavertį gyvenimą. Formos srityje S. Babonas eina sudėtingesnio, modernesnio tikrovės vaizdavimo keliu, moka kurti niuansuotas nuotaikas, taiklias, laikotarpį apibūdinančias detales, išraiškingus gamtos vaizdus. Prozininkas turi išsiugdęs literatūrinę nuovoką, žino, ko siekia savo kūriniais, supranta, koks permainingas gali būti kuriančio žmogaus likimas. 

Praėjusiais metais S. Babonas dalyvavo Jurbarko bendruomenės paskelbtame Petro Cvirkos novelės konkurse. Kultūros savaitraštyje "Nemunas" paskelbęs savo apsakymą "Bulviakasis", jis pelnė laureato vardą. Turbūt šis laimėjimas prozininką paskatino "paklebenti Lietuvos rašytojų sąjungos duris". Buvau paprašytas parašyti rekomendaciją, kurioje išdėsčiau, kodėl gabų autorių reikėtų priimti į Rašytojų sąjungą. Rekomendacijas rašė ir Juozas Aputis, Rimantas Černiauskas, literatūros mokslininkas bei prozininkas Juozas Jasaitis. Neseniai mus pasiekė gera žinia: S. Babonas tapo LRS nariu. Ta proga norėčiau savo ir visų jo skaitytojų vardu pasveikinti dabar jau kolegą Stasį ir palinkėti jam ištvermės bei kantrybės nelengvame šių laikų kūrėjo kelyje. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]