ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Vesta GALČIENĖ

STOVYKLA

Jau antri metai į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą Vilniuje birželio mėnesį rinkosi integruotai besimokantys silpnaregiai ir aklieji - būsimi pirmokėliai. Jų ir pernai, ir šiemet nedaug - tik trys, bet kokie jie smalsūs ir energingi. Mergaitės - pleputės, tuoj susidraugavo, o berniukas pasakė: "Aš pirmiausia čia viską apžiūrėsiu". Stovyklėlė truko tris dienas. Jos neprailgo, nes visi kartu mokėmės, žaidėmė, stebėjome gamtą, supomės sūpynėmis ir daug kitokių darbelių nuveikėme. 

Pirmą dieną susipažinome - vaikai ir tiflopedagogės pasakė savo vardus, sužinojome, kas ir iš kur atvykęs. Vaikai lipdė pirmą savo vardo raidę iš molio - ją palikome išdžiūti. Raidės viršuje padarėme skylutę raišteliui įverti, kitą dieną šias raides buvo galima pasikabinti ant kaklo kaip karolius. Vėliau visi vaikai matavosi ūgį ir darė savo medį. Mergaitės nusprendė, kad darys klevą, nes jo lapai panašūs į žmogaus delną su pirštais, o mūsų vienintelis berniukas pasirinko liepą. Medį darėme iš popieriaus, jį spalvinome ir, žinoma, ėjome į lauką ieškoti šių medžių lapų, kad galėtume priklijuoti prie mūsų pagaminto. Per priešpiečius Laima parodė, kad sūrį skaniau valgyti, kai iš jo pagamini "namuką". Po pietų Rokas mokėsi vaikščioti su baltąja lazdele ir nusprendė, kad ji gali tapti jo drauge. Tuo labai džiaugėsi ir mokytoja Jūratė - juk tai jos pats mažiausias mokinukas iš tų, kuriuos teko mokyti eiti su baltąja lazdele.  

Antrąją dieną iš plastikinių puodukų gaminome voriukus, ieškojome vabaliukų gamtoje ir mokyklos koridoriuje, kur mokytojos buvo paslėpusios 20 plastmasinių "vabalų". Taigi juos reikėjo ne tik surasti, bet ir suskaičiuoti, kad nė vienas neprapultų. Slėpti mokėsi ir vaikai. Pasirodo, vaikai gali būti labai išradingi. Vabalai staiga "dingo". Tiflopedagogė Vesta surado tik 17 vabaliukų ir pakvietė vaikus padėti jai surasti kitus. Trečią dieną darėme gėles iš popieriaus ir akmenukų - juos reikėjo nudažyti, kad būtų panašūs į gėlių viduriukus. Vaikai taip pat kūrė savo portretą-veidelį iš sūrios tešlos ir jį aplikavo. 

Kai atėjo laikas atsisveikinti, Rasa pasakė, kad ji norėtų čia apsigyventi. Tai, žinoma, didžiausias įvertinimas - akivaizdu, kad stovykla vaikams patiko. 

Naudodamasi proga, noriu padėkoti vaikų mamytėms, kurios pasirūpino ne tik vaikų, bet ir tiflopedagogių priešpiečiais.  

Mes, tiflopedagogės, tikimės, kad antrus metus organizuojama stovykla, skirta silpnaregiams ir akliems, integruotai besimokantiems būsimiems pirmokams, taps tradicija, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre ji bus organizuojama kasmet.  

P. S. Vaikų vardai šiame straipsnyje pakeisti. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]