NEREGYS IR VISUOMENĖ

Henrikas STUKAS

ELGETAVIMAS SOVIETMEČIU

Jeigu pažvelgtume į įvairių šalių istoriją, nesunkiai atsektume vieną dėsningumą: kai valstybę ištinka įvairūs kataklizmai - dabar tai vadinama krizėmis - nukenčia mažiausiai socialiai apsaugotas valstybės gyventojų sluoksnis. Deja, šiam sluoksniui priklauso neįgalieji, tarp jų - ir neregiai. Krizės metu neįgaliesiems belikdavo ir dabar tenka pasitikėti tik savo pačių jėgomis. Ne paslaptis, kad dažnai tokių žmonių atsisakydavo jų artimieji, šeimos nariai. Neįgalusis atsidurdavo gatvėje. Badas ir įvairūs nepritekliai daugelį neregių versdavo imtis ubago lazdos. Vėliau ubagystė ir elgetavimas tapo neregių amatu. Šis verslas, pasirodo, išlikęs iki šių dienų. Netgi sovietmečiu, kada aklieji turėjo visas socialines garantijas - darbą, neįgalumo pensijas, įvairias pašalpas bei lengvatas - kai kurie vis tiek neatsisakė elgetavimo. Kodėl buvo elgetaujama? Kas skatino tai daryti? Ar elgetavimas buvo masinis reiškinys? Į šiuos ir kitus klausimus ieškoma atsakymo šiame straipsnyje. 

Turtingas tarpukario paveldas 

1935 metais Visuotinio aklųjų surašymo duomenimis, neregių elgetų buvo arti tūkstančio. Jau 1937 metais "Aklųjų dalioje" P. Maldeikis straipsnyje "Akliesiems prieinamos profesijos" rašė: "...Elgetavimas buvo beveik vienintelė aklųjų profesija. Taip, ir elgetavimas gali būti profesija, kada žmogus jį pasirenka kaip verslą. O šis "verslas" tam tikros rūšies žmonėms gali būti ir pelningas. Be to, į aklųjų elgetavimą nuo senų laikų buvo žiūrima kaip į jų sugebėjimą savarankiškai gyventi." (Citatos kalba netaisyta - red. past.) Straipsnio autorius, elgetavimą sulyginęs su profesija, buvo teisus. Nors jau veikė aklųjų institutas, kuriame neregiai buvo mokomi ne tik rašto, bet ir profesijos, neregiai neskubėjo atsisveikinti su pamėgtu įpročiu - elgetavimu. Elgetavimas neregiui užtikrindavo nesunkiai uždirbamą duonos kąsnį. Ne tik Lietuvoje aklieji neskubėdavo atsisveikinti su pamėgtu gyvenimo būdu. Štai V. Hajuji, įsteigęs savo garsųjį institutą, ne taip lengvai į jį prisiviliodavo nematančius mokinius. Vienam savo mokiniui Hajuji buvo priverstas mokėti vidutinę dienos išmaldos sumą. Kitaip buvęs elgeta, o dabar mokinys, grasino pabėgti ir sugrįžti į gatvę su ištiesta ranka. 

Ypač neregių elgetų pagausėjo Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. Tais laikais visoje Sovietų sąjungoje - miestuose, kaimuose, bažnytkaimiuose - elgetų knibždėte knibždėjo. Iš gausaus elgetų būrio išsiskyrė neregiai. Netgi aklųjų instituto mokiniai, vejami bado, buvo priversti imtis lazdų ir traukti per žmones prašydami išmaldos. 

Prieškario Lietuvoje elgetavimas buvo kontroliuojamas policijos: "Kadangi į elgetas, tiek reginčius, tiek ir į aklus, žiūrima kaip į menkos rūšies individus, teisingiau, kaip į naštą, slegiančią ir pačią visuomenę, todėl pats elgetavimas esti įstatymais apribojamas. Ypatingai tas jaučiama dideliuose miestuose, kur viešosios tvarkos prižiūrėtojai aklų elgetų gatvėse paprastai netoleruoja", - rašė P. Maldeikis. Karo metais ir pokaryje elgetavimas nebuvo kontroliuojamas.  

Po karo elgetaujančių neregių lietuvių mažėjo, nors retkarčiais į Lietuvą iš Tarybų Sąjungos atklysdavo neregių elgetų būriai ir lyg skėriai paplisdavo po šalį. Pokariu, nors Lietuvoje ir trūko maisto, bet, palyginti su kitomis TSRS respublikomis, čia buvo "rojus". Todėl frontuose regėjimo netekę kareiviai išmaldos prašyti atkeliaudavo pas mus. Šiek tiek paelgetavę keliaudavo į kitas Pabaltijo respublikas. 

Vietiniais neregiais elgetomis labai domėjosi Lietuvos aklųjų draugija (LAD). Ji ieškojo ir agitavo neregius mokytis. Atsidarius aklųjų kombinatams, elgetaujantiems buvo siūlomas darbas. Nemažai elgetų tapo darbininkais. Ypač reikšmingi buvo 1962 metai. Tais metais įvyko pirmosios LAD tarprajoninių organizacijų konferencijos. Jose atkreipiamas dėmesys į elgetaujančius neregius. Pradėtos rinkti žinios apie juos. Elgetos pradėti registruoti. LAD ėmė rengti išvykas į atlaidus. Juose būdavo daug elgetaujančių neregių. Štai ką apie tuos laikus pasakojo Valentinas Vytautas Toločka: "1966 metais mes su A. Jonynu specialiai važiavome į Šiluvoje vykusius atlaidus. Tikslas - sužinoti, kiek yra elgetaujančių neregių. Ir tikrai - atlaiduose šventoriuje sutikome grupelę elgetaujančių neregių. Maždaug penkiolika aklųjų. Jie į atlaidus suvažiavo iš visos Lietuvos. Ten sutikome ir elgetaujančių vilniečių. Neregiai dažniausiai važiuodavo elgetauti į Šiluvą, Pivašiūnus, Kalvariją. Šiuose miestuose vyko garsiausi atlaidai."  

Pokario elgetas sąlygiškai galime suskirstyti į "baltuosius" ir "juoduosius". "Baltieji" elgetos elgetavo iš būtinybės, neturėdami kitos išeities. Pasitaikius pirmai progai, jie grįždavo į normalų gyvenimą. Vieni - į aklųjų mokyklą, kiti - įsidarbindavo. Po karo, 1951 metais, daug elgetaujančių neregių įsidarbino atsigavusiuose kombinatuose. Treti buvo apgyvendinti senelių namuose. Gatvėse ubagauti liko tik "juodieji" elgetos. Kitaip tariant, tai kitokio gyvenimo būdo nepripažįstantys žmonės. Jų jokios LAD, sovietinės valdžios agitacijos, pažadai suvilioti negalėjo. "Juodieji" elgetos iki pat paskutiniųjų gyvenimo dienų liko ištikimi lazdai ir maišui. Kaune garsiausi "prisiekusieji" elgetaujantys neregiai buvo Andriuška ir Rimša. Pasak V. V. Toločkos: "Jie ir po dešimties, ir po penkiolikos metų maišė Kauno gatves bei turgus. Karo metais Andriušką policija atvedė į aklųjų institutą. Institutas jį aprengė, maitino. Andriuška institute jautėsi lyg belaisvis. Jam institutas buvo tolygus kalėjimui. Andriuška nesitaikstydamas protestuodavo. Kad ir kaip mokytojai stengėsi, šio neregio institute neišlaikė. Andriuška visam gyvenimui grįžo į bažnyčios šventorių." 

Elgetaujančių Rimšų buvo du. Vienas - "prisiekęs" elgeta. Jis šį verslą pradėjo dar A. Smetonos laikais. Už gautą išmaldą Kaune net namą pasistatė, kuris tebestovi iki šiol. 

Antrasis Rimša garsėjo savąja katarinka. Neregys eidavo per Kauną ir grodavo ja. Kartais sustodavo groti miesto aikštėse. Tie, kurie norėjo, galėjo aukoti neregiui muzikantui.  

1969 metais buvo vėl suregistruoti neregiai. Elgetaujančių rasta labai nedaug - vos kelios dešimtys. Ar šie duomenys objektyvūs, patikrinti neįmanoma. Tuometinė valdžia mėgdavo visus tyrimo rezultatus traktuoti taip, kaip jai būdavo patogiau.  

Nors po 1969 metų elgetaujančių neregių sumažėjo, vis tiek liko nemažai šiam gyvenimo būdui arba verslui ištikimų žmonių. Kaip atrodė anksčiau ir sovietmečiu elgetaujantys neregiai? P. Maldeikis "Aklųjų dalioje" rašo: "Šventadieniais, ypatingai per atlaidus, aklieji sėdi prie šventorių ir bažnyčių ir balsiai poterius kalba. Jų atkišta kepurė laukia išmaldos bet kurioje formoje. Aklas senis skurdžiai traukia švento Antano ar kokią kitą giesmę, sena armoška nesklandžiai jai pritardamas - tai charakteringas mūsų miestelių ar bažnytkaimių vaizdas." O štai kaip sovietmečiu, 1983 metais, elgetaujantį neregį aprašė ir nufotografavo fotomenininkai broliai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai: "Šiais metais išleistame albume "Fotografija" - trys nuotraukos, kuriose nupaveiksluotas neregys, sėdintis bažnyčios šventoriuje ir prašantis išmaldos. Tai Pranas Kontrimas iš Bastūnų kaimo. Pirmoje nuotraukoje neregys sėdi šventoriuje ir groja gitara, prieš save padėjęs kepurę. Šventorius pilnas žmonių. Jie susidomėję stebi neregį. Antroje nuotraukoje senutė neregiui duoda išmaldą. Trečioje - sėdi vienišas neregys, o tolumoje, pasiramsčiuodama lazdele, susikūprinusi, palinkusi į priekį vos ne vos eina senutė. Fotomenininkai užrašė išgirstą neregio elgetos ir senutės pokalbį: 

- Praneli, ar išgeri? 

- Chi, chi, chi, degtinė tai nepatinka, o vynas - saldus, skanus. 

- Praneli, kodėl tu ne aklųjų kombinate? 

- Buvo nuvežę, bet ten tvarka: laiku valgyti, laiku miegoti, o čia aš ant savęs ponas!" 

Tiesiogiai už elgetaujančius neregius LAD nebuvo atsakingo žmogaus. Tik tuometinė centro taryba buvo nurodžiusi tarprajoninėms valdyboms rūpintis ir domėtis vietose elgetaujančiais neregiais. Nurodymas buvo stropiai vykdomas. Į šią veiklą buvo įtraukti net ir gamybinių mokymo kombinatų (GMK) direktoriai. Vienas iš jų - Juozas Dzidolikas, vadovavęs Šiaulių GMK. "Ypač elgetaujančių neregių skaičius padidėjo apie 1980 metus. Tuomet atlaidai buvo draudžiami. O tai dar labiau žmones skatino rinktis į juos. Mūsų ausis pasiekė gandas, jog atlaiduose daug ubagaujančių neregių. Nutarėme patikrinti. Kaip žinia, didžiausi atlaidai vyko Šiluvoje. Mes su palydovu išsirašėme komandiruotę ir nuvažiavome į atlaidus. Į juos pakliūti nebuvo taip paprasta. Saugumiečiai išgalvojo gyvulių nagų-kanopų, snukių epidemiją. Visi į Šiluvą keliai buvo užtverti. Teko pereiti karantiną. Vargta ne be reikalo. Atlaiduose radome elgetaujančią neregę. Ją, įsijungęs diktofoną, mėginau kalbinti. Pasirodo, tai mūsų kombinato namudininkė. Mėginau išsiaiškinti, kodėl ji elgetauja. Žmonės pamatę, jog pristojau prie elgetos, mane pradėjo koneveikti. Susirinkusiems mėginau išaiškinti, jog esu iš Aklųjų draugijos ir noriu elgetaujančiai moteriai padėti. Minia skilo į dvi dalis: vieni palaikė elgetą, kiti - mane. Neregė pasinaudojusi sumaištimi dingo. Vėliau jos elgetaujančios nesutikome," - pasakojo Juozas Dzidolikas.  

Elgetavimas tarybiniais laikais nebuvo masinis reiškinys. Neregiai išeidavo elgetauti dėl kelių priežasčių. Retas kuris ubagavo dėl to, kad kentė nepriteklių. Dažnai į gatves išeidavo protiškai nesveiki neregiai. Štai Vilniuje prie Aušros vartų elgetavo močiutė. Ji bėgdavo iš namų. Artimieji ją tenai ir surasdavo. Dar kiti prašydavo išmaldos, nes turėdavo žalingų įpročių. Kartais buvo elgetaujama iš godumo. Keli tokie neregiai dirbo, gaudavo neįgalumo pensijas, o savaitgaliais važiuodavo į atlaidus ir elgetaudavo. Jie per vieną dieną susirinkdavo mėnesio uždarbį. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]