RENGINIAI

Joana JAUTAKIENĖ

MALDOS DIENA PUNSKE

Pradėjusi savo kelią 1994 metais, aklųjų Maldos diena jau apkeliavo visas Lietuvos vyskupijas, daugelį parapijų, o šiais metais net peržengė Lietuvos ribas. Birželio 12 dieną 16-osios Maldos dienos dalyvius iš Lietuvos svetingai pasitiko mūsų tautiečiai Lenkijoje, Punsko parapijoje. 

Punskiečiai mūsų laukė. Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo bažnyčios klebonas kun. Česlavas Baganas, puikiai kalbantis lietuviškai gražia dzūkiška tarme, jau kelias savaites per sekmadienio pamaldas skelbdavo savo parapijiečiams apie būsimą aklųjų Maldos dieną, ragino atvykti kartu pasimelsti ir pabendrauti su tautiečiais iš Lietuvos. Išsamų skelbimą apie Maldos dieną savo puslapiuose išspausdino Punske leidžiamas lietuvių kalba laikraštis "Aušra". Taigi Maldos dienos šventėje Punsko bažnyčia buvo pilnutėlė. Iš visos Lietuvos atvyko keliolika autobusų ir mikroautobusiukų, atvežė per puspenkto šimto maldininkų. Iš Punsko ir aplinkinių kaimų pamaldose dalyvavo dar apie pusantro šimto tikinčiųjų. 

Šv. Mišios buvo be galo iškilmingos. Jas aukojo net trys kunigai - mons. Juozapas Antanavičius, Punsko parapijos klebonas Česlavas Baganas ir vikaras Donatas Rolskis. Gražius ir jausmingus mūsų monsinjoro žodžius keitė miela dzūkų tarme skaitomos klebono arba melodinga suvalkiečių tarme vikaro D. Rolskio skaitomos maldos. Per šv.Mišias giedojo choras "Vilnius", diriguojamas prof. Povilo Gylio, jiems talkino Punsko parapijos vargonininkas Eugenijus Parakevičius. 

Punsko parapija 2007 metais minėjo savo įsteigimo 410-ąsias metines. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza 1597 metais paskyrė bažnyčios statybai 8 valakų sklypą ir nurodė, kad "kunigu turi būti lietuvis arba lietuviškai kalbantis dvasininkas". Pirmoji bažnyčia buvo medinė, ji sudegė per gaisrą kartu su kitais miestelio namais. Atstatyta antroji bažnyčia irgi buvo medinė ir taip pat sudegė 1868 metais. Dabartinė mūrinė neogotikinio stiliaus bažnyčia po devynerių metų statybos iškilmingai konsekruota 1887 metais - jai suteiktas Švč.Mergelės Marijos Dangun ėmimo vardas.  

Po šv. Mišių čia pat, bažnyčioje, visi galėjo klausytis "Vilniaus" choro koncerto, žavėjusio klausytojus melodingomis dainomis. Po bažnyčios skliautais liejosi galinga lietuviška daina. Šalia manęs sėdėjusios vietinės punskietės negalėjo atsistebėti tokia neįprasta bažnytine švente ir vis klausinėjo ir klausinėjo apie aklųjų Maldos dienos ištakas ir tradicijas, beje, ir pačios stengėsi papasakoti kuo daugiau apie save ir mūsų bendrus pažįstamus. Jos pažinojo mūsų šviesios atminties Antaną Grigutį, kilusį iš netoliese esančio Klevų kaimo, pasakojo apie Burdulius, gyvenusius Paliūnuose. Pakerėjo jų dzūkiškas nuoširdumas. Atsirado norinčių įsigyti "Vilniaus" choro koncertinių įrašų. 

Punsko lietuvių kultūros namų direktorė Asta Pečiulienė dar gerokai prieš Maldos dieną pasirūpino, kad galėtume pabendrauti su žymiais vietiniais lietuviais šviesuoliais, kad jie papasakotų mums apie Lenkijos lietuvių gyvenimą, kad būtų mūsų gidai ekskursijoje po Punsko apylinkes, Seinus ir Vygrius. Būsimų mūsų gidų nuoširdumas ir geranoriškumas pranoko visus lūkesčius. Mūsų, vos tik atvykusių į Punską, prie bažnyčios jau laukė ilgametis Punsko lietuvių licėjaus direktorius Juozas Sigitas Paransevičius, jo brolis, to paties licėjaus mokytojas Jurgis Paransevičius, "Aušros" laikraščio redakcijos darbuotojas Petras Vitkauskas, kiek vėliau prisijungė Seinų vicestarosta Romas Vitkauskas. Po pamaldų jie pakvietė mus į Punsko lietuvių kultūros namus, kur erdvioje salėje klausėmės A. Pečiulienės patriotinių pasakojimų apie Lenkijos lietuvių gyvenimą, švietimą ir kultūrinę veiklą. Sužinojome, kad Punske ir jo apylinkėse net 80 procentų gyventojų yra lietuviai, kad nemažai mišrių šeimų. Po to - nuostabūs J. S.Paransevičiaus pasakojimai apie Punsko ir Seinų istorijos vingius, apie Vygrius ir kamaldulių vienuolyną. Klausėmės sužavėti. Tai buvo nepamirštama Lietuvos istorijos pamoka. Iš salės išėjome dvasiškai praturtėję. 

Čia pat, kultūros namuose, aplankėme mokytojo Juozo Vainos įkurtą etnografinį muziejų, kuriame sukaupta pavydėtinai daug lietuvių kultūros ir buities eksponatų. 

Pakeliui į Seinus gidai, pasiskirstę po atskirus autobusus, mums rodė pakelės kaimus, pasakojo jų istorijas. Seinuose aplankėme Švč. Mergelės Marijos bažnyčią, uždegėme žvakeles ir pasimeldėm prie stebuklingosios Dievo Motinos statulos, pastovėjome prie vyskupo Antano Baranausko laidojimo kriptos. 

Seinų ir Punsko apylinkės prieš tūkstantmetį priklausė jotvingiams, buvo apaugusios tankiais miškais, kur buvo gausybė žvėrių. Išnykus jotvingiams, šie miškai ilgą laiką priklausė karališkajam dvarui. Čia ne kartą medžiojo Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai su būriais didikų. Tik 1522 metais Žygimantas Senasis šiose apylinkėse skyrė žemių Jonui Višniaveckiui, kuris prie Seinos upės įsteigė dvarą. Apie dvarą kūrėsi Seinų gyvenvietė. 1593 metais Seinų dvarą nupirko Jurgis Grudzinskas. Jis pastatė Seinuose medinę bažnyčią, parsivežė iš prūsų Dievo Motinos statulą - ji iki šiol garsėja savo stebuklingu veikimu. J. Grudzinskas vaikų neturėjo, todėl prieš mirtį (mirė 1603 m.) dvarą padovanojo Vilniaus vienuoliams dominikonams. Vienuoliai išvystė plačią ūkinę veiklą, įrengė didelio pajėgumo plytinę ir iš plytų prekybos sukaupė didelius turtus. 1619 metais jie baigė statyti dabartinę mūrinę Renesanso stiliaus bažnyčią, į kurią 1632 metais iš senosios medinės bažnyčios iškilmingai buvo perkelta stebuklingoji Dievo Motinos statula, o pačiai Seinų bažnyčiai buvo suteikti Švč. Mergelės Marijos, Šv. Jurgio ir Šv. Jackaus vardai.  

Bėgant šimtmečiams, 1760 metais bažnyčios koliatorė Rožė Pliaterytė-Strutinskienė Seinų bažnyčiai pristatė gražius bokštus. Tais laikais Seinų bažnyčios bokštai buvo laikomi gražiausiais Vidurio Europoje. Vienuoliai dominikonai prie bažnyčios pastatė didelį vienuolyną, 1768 metais prie vienuolyno įsteigė mokyklą, o 1826 metais atidarė Seinų kunigų seminariją. XIX amžiuje ši seminarija buvo tikras lietuvybės centras. Po Pirmojo pasaulinio karo Seinų kunigų seminarija buvo iškelta ir po ilgų klajonių 1930 metais įsikūrė Vilkaviškyje. 

1897-1902 metais Seinų vyskupas buvo lietuvių poetas Antanas Baranauskas. Jo palaikai ilsisi Seinų bažnyčios šoninėje koplyčioje, o 1999 metais šalia bažnyčios vyskupui A. Baranauskui buvo atidengtas paminklas (skulptorius Gediminas Jokūbonis). 

Aplankę Seinus, patraukėme į legendinius Vygrius. Vygriai savo vardą gavo nuo to paties pavadinimo ežero. Tai labai gražios pietinės Sūduvos vietos, senovėje garsėjusios tankiais miškais, kurie priklausė karaliaus dvarui. Čia medžiodavo Jogaila ir Vytautas Didysis, čia lankėsi Žygimantas Augustas ir jo motina karalienė Bona. Vygrių ežero saloje buvo pastatyti net karališkieji medžioklės rūmai.  

1667 metais karalius Jonas Kazimieras Vygrių salą padovanojo kamaldulių vienuoliams. Kamalduliai, kitaip dar vadinami kamenduliais, - tai katalikų vienuolių ordinas, benediktinų ordino šaka, įkurta 1012 metais Italijoje Camaldoli mieste. Vienuoliai laikosi labai griežtų taisyklių. Jie vilki ilgą baltą tuniką, dėvi apsiaustą su gobtuvu, nešioja ilgas barzdas, duoda skaistybės ir tylėjimo įžadus, visą gyvenimą aukoja Dievui ir fiziniam darbui. Vienuoliai gyvena po vieną atskiruose nameliuose eremuose, kiekvienas turi savo darželį daržovėms auginti, o visi kartu susitinka tik bažnyčioje ir valgomajame. Jie nevalgo mėsos, vengia vyno, kalbėti gali tik ypatingais atvejais trumpai ir labai tyliai. Prie įvažiavimo į Vygrių vienuolyną matėme keistoką, apie 2 metrų aukščio cilindro formos mūrinį statinį. Legenda pasakoja, kad šioje vietoje buvo užmūrytas gyvas vienas Vygrių kamaldulis, - tai buvo bausmė už tai, kad išplepėjo pašaliečiui vienuolyno paslaptis.  

Apsigyvenę Vygrių ežero saloje, vienuoliai sujungė salą su krantu - supylė į ežerą milijonus tonų žemių, o žemoje ir gana klampioje saloje supylė aukštą kalną. Kalno šlaitus sutvirtino masyvia ir labai aukšta mūrine siena, o ant kalno pastatė bažnyčią, įrengė vienuoliams eremus, įveisė sodą. Dabar, kai ežeras gerokai nusekęs, žemės juosta, jungianti salą su krantu, - apie 500 metrų pločio. Čia nutiestas asfaltuotas kelias, turistams įrengta mašinų stovėjimo aikštelė. 

Į Vygrių kalną kopėme akmeniniais laiptais. Viršuje atsivėrė visas Vygrių ežero ir apylinkių grožis. Vandenyje, prie kranto, plūduriavo nedidelė jachta, kuria yra plaukiojęs pats popiežius Jonas Paulius II. Turistai gali už nedidelį mokestį šia jachta paplaukioti po ežerą. 

Vienuolyno ansamblis atrodo labai tvarkingai. Nedideli nameliai eremai išrikiuoti dviem eilėmis, prie kiekvieno iš jų - nedidelis darželis. Ansamblio centre - bažnyčia, o už jos - pastatai, kuriuose buvo apsistojęs popiežius Jonas Paulius II. Vis dėlto vienuolyno pastatai nėra autentiški. Po paskutinio 1795 metų Lietuvos-Lenkijos padalijimo Vygrių vienuolyną labai nuniokojo prūsai, vėliau atsikėlėliai iš carinės Rusijos. Pastatai ėmė griūti. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia buvo visiškai sugriauta. Pokario laikotarpiu lenkai atstatė visą vienuolyno ansamblį, kruopščiai prisilaikydami XVIII amžiaus plano. Bažnyčioje galėjome apžiūrėti rūsius, kur prieš šimtmečius buvo laidojami vienuoliai. Tai savotiškas vienuolyno kolumbariumas. Buvo galima apžiūrėti porą atidengtų kriptų su vienuolių skeletų likučiais.  

Sugrįžome į autobusus gerokai pavargę, tačiau praturtėję dvasiškai. Atsisveikindami su intelektualiais gidais, žinojome, kad iš Punsko ir Seinų krašto lietuvių mums tikrai verta pasimokyti patriotizmo. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]