MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

NEREGINČIŲ AKIŲ AIŠKIAREGYSTĖ

Būtent ji, ta aklo žmogaus ori ir išmintinga aiškiaregystė, visą laiką, kiek bendravau, darė man patį didžiausią įspūdį. Kalbu apie Adolfą Venckevičių - ilgametį "Mūsų žodžio" redaktorių, vadovavusį šiam žurnalui trisdešimt trejus metus. Šįmet pačiam A. Venckevičiui būtų sukakę aštuoniasdešimt. 

Kažkodėl ryškiausiai jį prisimenu, kai kabinetą, kuriame dirbome, užlieja ryto saulė. Į didelę spindulių vonią akimirksniu panyra stalas, kėdės, žodynai, ilga saulės ranka vaškuoja grindis, ant sienų piešia skeltalūpius zuikučius. Redaktorius atsargiai atbrisdavo spindulių upe prie savo kėdės, atsisėsdavo kitapus stalo priešais mane, ir jo veidas, atgręžtas į plūstančią pro langą šviesą, valandėlę sustingdavo. Saulė toliau išdykaudavo po mudviejų redaguojamą tekstą, stingdydavo savo karštame vaške išbraukytus netaisyklingus sakinius ir raides, karaliaudavo visame kabinete kaip vienintelė tikra šeimininkė. Kažkodėl tokiais rytais atrodydavo: aklo žmogaus patiriama saulėtų rytų palaima šimteriopai didesnė nei mano, o pačiai visatai - stebuklas apskritai. 

Žodis redaktoriaus rankose buvo panašus į saugiai šilumos gobiamą paukštį. Labai anksti ėmiau justi, kad esu "lituanistė su ietimi", to paukščio plunksnų pešiotoja, uoli kalbos švarintoja, dezinfekuotoja, - žodžiu, tobula visokiausių kreivašakių genėtoja. Jei Venckevičius savęs klausdavo, ar ta didžiulio kalbos medžio šaka dar gyva, ar galima ją palikti, tai aš žiūrėdavau, ar galima nukirsti. Kad saugojimas, globojimas, pasitikėjimas pačios gyvybės - nesvarbu, žodžio ar žmogaus, - galia yra natūrali gyvenimo filosofija, iš redaktoriaus lūpų niekada neišgirdau. Išgirdau, kai šito kantriai ėmė prašyti visas tolesnis mano gyvenimas: daugiau neišduok, nepalik, neatstumk, o jei atstūmei - atsigręžk dar kartą. Viskas aplink mus prašo saugumo, ramybės, harmonijos. Per greitai nugenėję, sugriovę, neatsigręžę, nebūname laimingesni. Manau, tai buvo vienas iš nereginčių akių orios aiškiaregystės man tyliai kuždamų principų. Nežinau, kada tai aiškiai suvokiau, bet vieną dieną ir kreivose gyvenimo ir žodžių šakose išgirdau čiurlenant gyvybę. 

Kitas aiškiaregiškos išminties principas - jį itin anksti supratau stebėdama redaktorių, kalbėdamasi su juo, - nereikia būti kitų apgailimam. Gyvenimas-našta, gyvenimas-auka, gyvenimas-dejonė - visi tokie gyvenimai yra aklavietė, dykra. Jaustis saugiam pačiomis nesaugiausiomis gyvenimo akimirkomis - vadinasi, pasitikėti pačia egzistencija, jos visur - pumpure, kūdikio šypsenoje, kylančioje bangoje - įrašomu prigimtiniu noru tiesiog būti. Buvimas nenori būti smerkiamas, gąsdinamas, mūsų esatis išmintingesnė už mus. Ji prašo tik vieno - nekliudyti jai. Įsikurti, ramiai tarsi įsaulyje išlikti toje vietoje, kur esi, nepabūgti net didžiausios vėtros - vadinasi, neprovokuoti chaoso, nepadėti tiems, kurie ateina griauti. Lyg į akmeninę statulą atsitrenkusiai liūčiai telieka viena išeitis - trauktis. Tas, kuris nėra auka, niekada netampa taikiniu, grobiu. Pirmiausia sėlinama prie silpnų, silpnybė siunčia signalus į kosmosą - ir juos tykantis šaulys išgirsta, įtempia strėlę, nusitaiko. Nemažai metų gyvenau apsaugota aklų akių aiškiaregiškos ramybės, kuri kuždėjo dar vieną tiesą: iš būties žmogui apskritai nėra kur išeiti, nes ji nedaloma, o tikėjimas esant ją tokią daro žmogaus gyvenimą išmintingą ir ramų. 

Ne kartą redaktoriui esu sakiusi, kad aklieji "arčiau dangaus" - tai dar vienas jų aiškiariagystės bruožas. Kai visa, kas matoma, tampa nematoma, tai yra siela ir protas nėra pavergti vizualumo, kuris gali būti visoks - ir erzinantis, ir malonus, panyrama į dvasios gelmę, atsiranda savaiminga filosofinė rimtis. Žmogus išsilaisvina iš daiktų spąstų, jį ima košti minčių, nuojautų, sapnų vėjas. Pasaulis ima aidėti, vilioti kvapu, bet kaip vizuali sunkenybė, žemės keleivio kupra, masalas, ringas tampa tik kevalu, plonytį šviesos ruoželį įsileidžiančiu lukštu arba visiškos tamsos cele. Materija traukiasi, dvasingumas didėja, į sielą įsiklausoma vis atidžiau, intensyvėja protas, gilėja jausmai, stiprėja intuicija. Dvasia ima dominuoti. Galbūt todėl taip lengva su neregiu kalbėtis apie dvasinius dalykus - čia jo mintys sklando lengvos ir grakščios kaip paukščiai. Beveik visada pradėję kalbėtis apie skaitomas knygas ar orą atsidurdavome "arčiau dangaus" - pokalbis pats savaime atsigręždavo į būtį-nebūtį, pasąmonę, nuojautą, kūrybą. Taigi užmerktomis akimis - į savo sielą. Kas tai? Gal lemtis, gal gyvenimo būdas, neišvengiamybė. Buvau šalia, mačiau tai, žavėjausi. Užtemus vienai šviesai, aklasis išeina į kitą - mano manymu, galingesnę. 

O pabaigoje - girdėta, bet šįkart tikrai paskutiniam akcentui tinkanti mintis: turbūt praradęs visada ir atranda. Buvau aklo žmogaus išmintingos ir orios aiškiaregystės liudininkė. Kažkada ištremtas į tamsą jis kiekvieną rytą spindulių upe brido visiškai priešinga kryptimi. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]