LUJI BRAILIUI - 200

LUJI BRAILIS: TAMSOS VAIKAS

(Tęsinys) 

7 skyrius.
Sunkumai 

Luji pakluso gydytojui. Ilgai miegodavo ir valgydavo visa, ką jam patiekdavo. Vos pasijutęs kiek geriau, ilgai vaikščiodavo gryname ore. Pamažiukais atgavo jėgas ir vėl galėjo grįžti pas savo mokinius. 

Ėjo dienos. Luji buvo laimingas, ir buvo dėl ko: jis vėl mokytojauja, muzikuoja, bendrauja su draugais. Tik jo abėcėlės reikalai nė truputėlio nepasistūmė į priekį. 

Bet Luji nebuvo vienišas kovos lauke. Visad pasirengęs padėti instituto direktorius pasirodė esąs ištikimas jo sąjungininkas. 

Taupydamas pinigus, daktaras Pinjė sukaupė jų pakankamai išspausdinti knygai apie Luji abėcėlę. Abu triūsė prie jos ir troško, kad knyga išeitų kuo puikesnė. 

Baigęs knygą, Luji be galo tuo džiaugėsi bei didžiavosi ir ją pavadino taip: "Žodžių, muzikos ir bažnytinio giedojimo užrašymas taškais, skirtas akliesiems ir jų poreikiams." Toks rimtas pavadinimas turėtų neabejotinai pasiekti abėcėle suinteresuotus asmenis. 

Daktaras Pinjė išsiuntinėjo knygas daugeliui svarbių asmenų. Bet bėgo mėnesiai, o Luji nesulaukė jokio atsako, tik mandagios padėkos, kokios siunčiamos gavus dovaną. 

Vieną dieną Luji keliavo diližanu į Kuvrė aplankyti savo tėvų. Šalia jo atsisėdo jauna neregė. Luji visą kelią jai aiškino savo rašto metodą ir pamokė skaityti. Mergina netvėrė džiaugsmu. 

- Pamokykite ir kitus, - paprašė Luji. 

Ji pažadėjo būtinai tai padarysianti. Bet ar iš tikrųjų tai padarė? Luji niekad to taip ir nesužinojo. 

Paprastai Luji nemėgo kalbinti nepažįstamų žmonių. Bet tais metais jis bendravo su daugybe jų. Stengdavosi kreiptis į kiekvieną, kuris parodydavo jautrumą ir norą jam padėti. Naktimis, kai užpuldavo nemiga, jam iš atminties išplaukdavo atsakymai: 

- Jūs labai jaunas, pone Braili... 

- Viskam reikia laiko, pone Braili... 

- Supraskite, pone Braili... 

- Kantrybės, pone Braili... 

Kantrybės! Luji norėdavosi šaukti išgirdus šitą žodį. Jis jau neturėjo kantrybės. Jam neseniai buvo sukakę trisdešimt metų, bet jis sirgo džiova ir kasmet ėjo vis silpnyn. Kiek dar metų liko gyventi? 

1841 metais atsitiko tai, kas blogiausia. Luji buvo patyręs daug kartėlio, bet karštai tikėjo, kad daktaro Pinjė draugiškumo dėka abėcėlė institute vis vien bus priimta. 

Bet šis buvo priverstas palikti institutą. Naujasis direktorius daktaras Diufo visai ne toks. Jis buvo griežtas ir abejingas, nemėgo eksperimentuoti. Nepasitikėjo viskuo, kas nauja ir neįprasta, taigi Luji abėcėlės jis neapkentė. Tačiau bent jau iš pradžių leido mokiniams ir toliau naudotis tais "idiotiškais taškiūkščiais", kaip mėgdavo sakyti. 

Luji vėl atgulė. Jau nesikėlė, tik be perstojo kosėjo. Vis dėl tos Paryžiaus žiemos, tokios šaltos ir persunktos drėgme. 

Gydytojas tiesiai šviesiai pareiškė: 

- Jei liksite čia, pone Braili, po kelių savaičių mirsite. 

Tuo neteko abejoti. Gerai, jis grįš į Kuvrė - ne, ne atostogauti, bet bandyti išlikti gyvam. 

- Greitai grįšiu, - tarė kiek įstengdamas linksmiau. 

Bet jo draugai vargiai sulaikė ašaras įsitikinę, kad veikiausiai jiems nebus lemta pasimatyti. 

Ir vėl Luji visus apstulbino. Jis atsigavo. Sirgęs pusę metų, Luji grįžo į Paryžių nekantraudamas pasimatyti su senais savo bičiuliais, mokiniais ir vėl sėsti prie savo darbo. Netrukus Luji pajuto, kad kažkas ne taip. Jo draugai pasirodė stebėtinai nekalbūs. O jo mokiniai čiauškėjo apie viską, išskyrus viena. 

- Kas čia dedasi? - paklausė Luji. 

Pasirodo, Luji išvykus, daktaras Diufo ėmėsi veiklos. 

Pirmiausia uždraudė mokiniams naudoti jo abėcėlę mokykloje. Paskui ją uždraudė visur. 

- Net miegamajame, - tyliai ištarė vienas vaikas. 

Teliko paklausti: 

- Kas atsitiko su mano knygomis? 

Visi suprato, kad mokytojas kalba apie knygas, kurias jis buvo kantriai perrašęs ir atidavęs mokyklos bibliotekai. Stojo ilga tyla. 

- Jis jas sudegino. 

- Visas? 

- Visas. 

Luji krūptelėjo. 

- Tai visos mano knygos sunaikintos. 

Ir apčiuopomis nuslinko šalin. 

Ėjo dienos, pačios sunkiausios Luji gyvenime. Jis vedė pamokas. Valgė. Miegojo. Bet visa darė kaip per sapną - košmarišką sapną. 

Jo kūnas išseko. Protas - taip pat. Jis suvokė, kad tolesnė kova - neįmanoma. 

Laimei, mokiniai puikiai laikėsi. Abėcėlė buvo uždrausta, bet jie vis vien ją naudojo. Daktaras Diufo konfiskavo visa, ką radęs, - storą popierių, grifelius. Bet mokiniai rado pakaitalus - mezgimo virbalus, net vinis - ir sėkmingai taikė Luji raidyną. 

Senbuviai naktimis miegamuosiuose mokydavo naujokus Brailio rašto. Visi rašė dienoraščius ir siuntinėdavo vieni kitiems raštelius. Mokiniai žinojo, kad bus nubausti, jei tik juos sučiups. Juos palikdavo be pietų. Pliekdavo liniuote per pirštus. Bet mokiniai vis vien nenusileido. 

Daugelis reginčių pedagogų pritarė daktarui Diufo. Jie taip pat negalėjo pakęsti Luji abėcėlės. Dažniausiai dėl grynos tinginystės. Jie mokėjo skaityti ir neturėjo jokio noro mokytis dar vieno rašto. Daugelis jų net baiminosi. O jeigu šis raidynas ims ir paplis? Jei tokiu raštu bus išspausdinta daugybė knygų? Tada šiai ir kitoms tos pačios paskirties mokykloms galėtų vadovauti akli pedagogai. O kas tada bus su jais? 

Laimei, vienas mokytojas manė kitaip. Daktaras Žozefas Godė buvo naujai paskirtas pedagogas. Jis tapo direktoriaus ir mokinių konflikto liudininku, ir juo geriau įsigilino į visa tai, tuo labiau pamėgo šią abėcėlę. 

- Jūs galite uždrausti tiems berniukams ja naudotis, - tarė jis daktarui Diufo, - bet neabejoju, kad ateis diena, kai Luji Brailio abėcėle naudosis visi aklieji. 

Daktaras Diufo išklausė jo žodžių. Jam jau įgriso ši kova, kuri, jam ėmė regėtis, niekad nesibaigs pergale. 

- O jei abėcėlė įsigalės, - kalbėjo toliau Godė, - ar nemalonu būtų tapti tuo žmogumi, kuris stovėjo prie jos ištakų? 

Tai skambėjo taip gundomai! Daktaras Diufo pasižymėjo ambicingumu - jis mėgo atsidurti nugalėtojų pusėje. Beje, direktorius susiprotėjo, nors jis sudegintų knygas ir uždraustų metodo taikymą, vis vien nepajėgtų uždrausti mokiniams mąstyti. Arba priversti užmiršti tai, ką jie taip troško įsiminti. 

Štai kaip daktaras Diufo visiškai pakeitė nuomonę. Mokiniai vėl galėjo nevaržomai naudotis tuo Brailio raštu. Visur. Bet kada. 

Ir tai dar buvo ne viskas. 

8 skyrius.
Abėcėlės demonstravimas 

Senasis mokyklos pastatas buvo išties pasibjaurėtinas ir bebaigiąs griūti. Jau ne vienerius metus grėsė pavojus jam virsti griuvėsių krūva. Bet galop buvo rasta pinigų ir pastatytas naujas namas, kur institutas ir persikėlė. 

Daktaras Diufo rūpestingai rengėsi instituto įkurtuvių iškilmėms. Buvo prikviesta daugybė žymių žmonių, mokytojų, mokslininkų, vyriausybės narių. Aišku, bus sakoma daug kalbų. Bet įdomiausias dalykas - Brailio rašto aiškinimas. 

Luji Brailis drauge su kitais pedagogais įsikūrė ant pakylos. Atsisėdo jau prieš pat iškilmių pradžią. Girdėjo, kaip muistėsi savo krėsluose žiūrovai. 

Ir prasidėjo prakalbos. Atrodė, joms nebus nei galo, nei krašto. Nuo susirinkusiųjų pusės jau pasigirdo nekantraujančiųjų murmesys. "Kad tik greičiau baigtų jie tas savo kalbas", - pamanė Luji. 

Galop atėjo ir jo eilė. Pirmiausia Žozefas Godė paaiškino Brailio abėcėlės sistemą. Publika vis nepaliovė erzėti ir nenustygo savo kėdėse. Tada daktaras Diufo į scenos priekį atsivedė aklą mergytę. Ji buvo didžiulėmis juodomis akimis ir ilgais garbanotais plaukais. Publika nuščiuvo. Tai jau geriau nei ta visa pliurpalynė. 

Daktaras Diufo atsivertė knygą ir pradėjo skaityti. Mergytė sėdėjo toliau nuo jo ir kiekvieną padiktuotą žodį užrašė Brailio raštu. Kai daktaras Diufo baigė skaityti, davė ženklą mergytei - palietė jai petį. Jos pirštukai spėriai ėmė bėgioti iškiliaisiais taškeliais, kuriuos ką tik buvo išbadžiusi, ir žodis žodin perskaitė visa, ką ponas Diufo buvo padiktavęs. 

Publika nustėro. Žmonės atsistojo ir pradėjo ploti. Kai kurie nenorėjo savo akimis patikėti. Jiems tai atrodė neįmanoma. 

- Čia kažkoks akių dūmimas! - pasigirdo balsas iš salės. 

- Tikrai, ji mokėjo tą tekstą mintinai. 

Akių dūmimas? Plojimai iškart suskystėjo. Nelaukęs, kol jie visai užges, Luji staigiai pašoko, apgraibomis priėjo prie daktaro Diufo ir kažką jam pasakė. Šis įdėmiai jį išklausė. 

Paskui linktelėjo galvą ir atsistojo. Išskėtė rankas ir galingu balsu kreipėsi į salę. 

- Kantrybės, mano bičiuliai, truputėlį kantrybės. Luktelėkite kelias minutes ir aš jums įrodysiu, kad tai, ką jūs pamatėte, - ne apgavystė. 

Publika nutilo. 

Luji su palengvėjimu atsiduso. Dabar jie tikrai bent kiek palauks. 

Daktaras Diufo tuoj pakvietė du aklus berniukus. Vieną paprašė iš salės išeiti. Kitas liko šalia jo. 

- Dabar, - kreipėsi daktaras Diufo į publiką, - ar nesiteiktų kuris nors iš jūsų užlipti ant scenos? Visai nesvarbu, kas. 

Galop vienas vyriškis pasiryžo. Daktaras Diufo jam parodė krūvą knygų. 

- Išsirinkite iš jų vieną, na, bet kurią, - tarė jis, - ir atsiverskite bet kurį puslapį. Tada iš jo pasirinkę bet kurią vietą paskaitykite. 

Vyras ėmė skaityti, o vaikas kiekvieną žodį užrašinėjo Luji abėcėle. Tuomet direktorius pakvietė atgal į salę aną vaiką, tą, kuris buvo išsiųstas už durų. Daktaras Diufo jam padavė lapą su nauju tekstu, užrašytu iškiliaisiais Brailio taškais. 

- Prašyčiau tave perskaityti tai, kas čia parašyta, - paprašė jis. 

Berniukas linktelėjo galvą. Pirštai lengvai ėmė bėgioti popieriumi, ir vaikas guviu balsu perskaitė tekstą, jį pakartodamas žodis į žodį. Šį kartą negalėjo likti jokios abejonės! Salė pakilo ir prapliupo ovacijomis. Pagaliau! Luji vos nesuklykė iš džiaugsmo. 

Margaret Davidson "Louis Braille l'enfant de la nuit" 

Vertė Jūratė KARAZIJAITĖ 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]