IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Juozas VALENTUKEVIČIUS

PIRMASIS ŽURNALAS APIE AKLUOSIUS


Šiais metais minime gražų ir prasmingą Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos žurnalo "Mūsų žodis" penkiasdešimtmetį. Džiugu, kad šis mėnraštis, įveikęs visus sunkmečius ir įvairius išbandymus, kas mėnesį lanko skaitytojus. Tačiau gal ne visi skaitytojai žino, kad būta ir žurnalo pirmtako. Kalbu apie pirmąjį žurnalą, skirtą aklųjų problematikai Lietuvoje, pasirodžiusį prieš aštuoniasdešimt metų - 1929-aisiais. Šį žurnalą išleido Lietuvos aklųjų sąjungos (LAS) centro valdyba ir pavadino "Mūsų aklieji". Kadangi minimas leidinys jau yra tapęs bibliografine retenybe, tad jį pasklaidysime kiek įdėmiau. 

Pradėję vartyti nuo laiko pageltusius lapus, pastebime, kad straipsniai labai įvairios tematikos: tai Lietuvos aklųjų sąjungos veiklos kryptys, aklųjų švietimo aktualijos, globos ir darbo klausimai, aklųjų švietimo istorijos apžvalga. Žurnalas iliustruotas nuotraukomis. Spausdinamos visų tuometinės LAS centro valdybos narių nuotraukos. Net aštuoniose nuotraukose vaizduojamas moksleivių gyvenimas Kauno aklųjų institute.  

Jau pirmame žurnalo straipsnyje "Kas yra aklasis" stengiamasi supažindinti visuomenę su šia žmonių grupe. Straipsnio autorius kelia pažangias, humaniškas ir labai aktualias to meto mintis: "Svarbiausia, duoti aklajam tos šviesos, kuri daugeliui ir reginčiųjų padeda praregėti, - tai raštas". "Tik darbas gali padaryti aklą kiek laimingesnį. Prie darbo aklas užmiršta visa tai, kas jį slegia. Laikas, kuris jam yra be galo ilgas ir nuobodus, pasidaro tarsi trumpesnis. Jame atsiranda asmenybės bei savigarbos jausmas, kai jis pajunta galįs savo jėgomis, be kitų malonės, užsidirbti sau duonos. Tenka taip pat pastebėti, kad aklieji turi ypatingą patraukimą prie muzikos ir kartais parodo didelių muzikalinių gabumų" (kalba netaisyta). Šios mintys, išsakytos prieš aštuoniasdešimt metų, yra aktualios ir šiandien.  

Ne mažiau svarbią problemą straipsnyje "Šis tas apie aklųjų švietimo reikšmę" kelia Kauno aklųjų instituto vedėjas Jeronimas Ignatavičius. Jo nuomone, dar daug šalies gyventojų - gaila, bet ir dalis įvairaus lygio valdininkų - ne visiškai supranta aklųjų švietimo svarbą ir naudą. Noras numatyti, pažvelgti į ateitį yra vienas didžiausių mūsų žmonijos troškimų, bet, deja, ne kiekvienas šiandien dar tai sugeba suprasti. Drįstu tvirtinti, kad tokių sugebėjimų ir aiškių įžvalgų turėjo straipsnio autorius. Jis, norėdamas argumentuotai parodyti aklųjų švietimo naudą, skaitytojus supažindina su pačių moksleivių troškimais. Apibendrindamas visų dvidešimt penkių auklėtinių parašytas mintis brailio raštu, jis teigia: "Tuo klausimu aš ir kreipiausi į visus akluosius, kurie mokosi mūsų institute, kad parašytų savo norus. Visi nuoširdžiai parašė tą, ką patys jaučia ir ko nori pramokti, kad galėtų įgyti nors truputį savarankiškumo. Pasirodo, jog bendras visų aklųjų noras mokytis muzikos ir, tapus muzikantais, iš jos sau duoną pelnytis. Du, dar mažučiai, pasisakė norį aklųjų mokytojais būti, o vienas iš suaugusiųjų - net mokslininku".  

Rašytojo Liudo Giros rašinį "Aklųjų institute" galima priskirti prie reportažinio pobūdžio straipsnių. Tai gyvi, nuoširdūs rašytojo įspūdžiai apsilankius šiame institute. Autorius džiaugiasi, kad nepaprastai geri auklėtinių ir mokytojų santykiai. Pedagogai dirba labai nuoširdžiai, vyrauja savitarpio supratimas, dėl to moksleiviai labai prisirišę prie vadovų ir mokytojų. Džiugina puikūs mokymosi rezultatai, nors moksleiviai mokosi tik vienus mokslo metus. Institute mokoma šių dalykų: skaitymo, rašymo, lietuvių kalbos, krašto mokslo, gamtos, tikybos, rankdarbių ir gimnastikos. Šiame straipsnyje yra ir daugiau įdomios faktinės medžiagos, bet nesiplėsdami pasakysime tik tiek, kad autoriui labai tikroviškai pavyko aprašyti instituto kasdienybę, o pateiktais pavyzdžiais - puikiai atskleisti neregių troškimą siekti mokslo žinių ir tapti pakankamai savarankiškais. 

Žurnalas, reikia pasakyti, išėjo tikrai tinkamu laiku - tai buvo svarbus reiškinys visos šalies mastu. XX a. pradžioje visuomenė ar, švelniai tariant, bent dalis jos apie akluosius buvo susidariusi negatyvų požiūrį. Manyta, kad neregiai daug ko nesugeba, kad jie negali būti savarankiški, negali mokytis, užsidirbti pragyvenimui ir pan. Šis žurnalas padėjo keisti visuomenės požiūrį į akluosius ir aklumą. Ne vienas to meto liudininkas prisimindavo, kad susitikę draugai ar pažįstami pasakodavo apie aklųjų institutą, brailio raštą ir neregių muzikinius gabumus, siūlydavo paskaityti žurnalą ar apsilankyti Kauno aklųjų institute.  

Po metų, 1930 m., LAS centro valdyba išleido ir antrąjį žurnalo "Mūsų aklieji" numerį. Abu šio žurnalo numeriai buvo perrašyti brailio raštu ir saugomi Kauno aklųjų instituto bibliotekėlėje. Gaila, bet nė vienas egzempliorius mūsų dienų nepasiekė. Reginčiųjų raštu keletas egzempliorių yra išlikę ir saugomi šalies didžiausiose bibliotekose, taip pat pora egzempliorių iš antikvariatų yra nupirkta ir saugoma Lietuvos aklųjų bibliotekos fonduose.  

Baigiant šio neperiodinio žurnalo apžvalgą, reikia paaiškinti skaitytojams, kodėl buvo išleisti tik du žurnalo "Mūsų aklieji" numeriai. Pagrindinės priežastys dvi. Pirmaisiais veiklos metais Lietuvos aklųjų sąjungos centro valdyba turėjo labai mažai lėšų, o turimas lėšas skirdavo aklųjų institutui išlaikyti. Žurnalas buvo leidžiamas tik iš rėmėjų lėšų, o jų surasti tuo metu nebuvo taip paprasta. Antroji priežastis - dar rimtesnė. 1930 m. rugsėjo 21 d. vyko Lietuvos aklųjų sąjungos II suvažiavimas. Jame kilo didelių nesutarimų tarp neregių ir LAS centro valdybos pirmininko P. Šestakausko dėl organizacijos tolimesnės veiklos krypčių. Suvažiavimas buvo nutrauktas, o LAS faktiškai sustabdė savo veiklą. Susidarius tokiai situacijai buvo ieškoma išeities. Tų pačių metų lapkričio 7 d. susikuria nauja organizacija - Lietuvos akliesiems globoti draugija. Jos pagrindinis tikslas - aklųjų instituto išlaikymas. Po poros metų sustiprėjusi organizacija vėl pradeda leisti neperiodinį žurnalą apie akluosius, tačiau ankstesnio žurnalo pavadinimo nepasirenka, o naująjį leidinį pavadina "Aklųjų dalia". Buvo išleisti keturi "Aklųjų dalios" numeriai, jie pasirodė 1932, 1933, 1937 ir 1939 metais. 

 

MINĖTINOS SUKAKTYS 

Balandžio 1 d. sukanka 80 metų, kai gimė (1929) Stasė Pilypienė (Valaitytė), aktyvi LASS veikėja Kaune, meno kolektyvų narė, 1946-1958 m. ranka brailio raštu perrašė daug knygų. 

Balandžio 25 d. sukanka 70 metų, kai gimė (1939 - 1997) Pranciška Budzinauskaitė, lituanistė, pedagogė, tiflologinės literatūros vertėja, ilgametė garsinių žurnalų redaktorė.  

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]