LASS LITERATŲ KŪRYBA

Henrikas STUKAS

SKERSTUVĖS

Už lango juodavo besikeičiančio apyaušrio vaizdai. Pamažu tamsias nakties spalvas keitė pilkšvos. Į jas įsimaišydavo melsvi brėkštančio ryto liežuviai. Ant žemės boluojantis sniegas buvo lyg veidrodis, kuriame atsispindėjo paros virsmo atšvaitai.  

Šiltuose namuose, lovoje, neramiai per miegus vartėsi berniukas. Jis vakar net gulėsi anksčiau, norėdamas šįryt kuo anksčiau atsibusti. Vaikas miegojo zuikio miegu. Nuolat žvilgčiojo į laikrodį, trumpam pasiskolintą iš mamos. O naktis tokia ilga... Matyt, rytas nesiskubino sargyboje keisti savo sesės nakties. O jo taip nekantriai laukė vaikas. Beauštantis rytas ne kasdieniškas, jis ypatingas. Jonelis pagaliau prisijungs prie tikrų vyrų būrio. Kiekvienam berniukui nėra smagesnio užsiėmimo, kaip drauge darbuotis su tikrais vyrais. Su jais nėra kada liūdėti ir smaksoti. Vyrų gretoje - darbas darbą veja ir ne tik. Anokia čia paslaptis - suaugusieji mėgsta žodžiais nugarą velėti. Jeigu esi žioplesnis ir nesugebi sumoti, kaip atsikirsti, tenka parausti ir iš apmaudo lūpą pakramsnoti. 

Joneliui sukinėtis tarp suaugusių jokia naujiena. Bet čia išvis kitas reikalas - kaimynas Antanas jau prieš kelias savaites pakvietė. Negali gi jo nuvilti. Kaimynas Antanas - labai geras. Vidutinio ūgio, kresnas, įkopęs į septintą dešimtį. Plaukai balti, kaip sniegas už lango. Ne kartą Jonelis su kaimynu remontavo ne tik savo, bet ir jo mašinas, dviračius. Antanas visuomet surasdavo laiko vaikams, nors dar dirbo ir rūpinosi ūkiu.  

Pagalvė masinte masino šiluma ir jaukiu kvapu, bet berniukas nedvejodamas nusimetė antklodę ir stryktelėjo iš lovos. Lėkte perlėkė kambarį ir nuskuodė į virtuvę, tikėdamasis rasti močiutę ar mamytę. Pravėręs duris nustebo - virtuvėje buvo tamsu ir šalta. Tuomet pasuko į močiutės kambarį. Ir ten jo laukė nusivylimas. Močiutės lova taip pat buvo tuščia. 

- Kas gi čia? Kur močiutė? 

Jonelis trypčiodamas kambaryje, susijaudinęs užsimiršo. Nejučia pirštas atsirado nosyje. Tai jam padėjo susikaupti. Prisiminė, kad močiutė išvažiavo ir žadėjo grįžti rytoj. Tuomet nieko kito neliko kaip žengti į mamytės kambarį. 

Mamytė nemiegojo. Joneliui pravėrus duris jau rengėsi, segėsi naminį sijoną, avėsi batus.  

- Mamyte, ar aš nepramigau? 

- Šiandien savaitgalis, galėtum ilgiau pamiegoti. Pagaliau, o kur tu taip skubi? - blaškydama miego likučius paklausė mama. 

- Nejaugi tu pamiršai? Šiandien esu kviestas talkon! 

- Kokion dar talkon? Ką tu čia buri? - neslėpdama nuostabos teiravosi ji. 

- Taigi kaimynas Antanas skersti paršą kvietė, po darbo žadėjo skerstuvių. 

- Vaikeli, geriau tu ten neitum. Tau dar anksti. Bijau, nepatiks, ką ten išvysi. Šis darbas - ne mažyliams. 

- Bet... Mamyte! Kai bulves kasti, runkelius rauti, malkas nešti - tai ne anksti, o paršą pjauti, tai... Pagaliau mes su kaimynu vyriškai rankomis sukirtome. 

Moteris gūžtelėjusi pečiais pakilo nuo lovos ir tylėdama nuėjo į virtuvę. Berniukas nusekė įkandin, nuolat kartodamas vienintelį žodį: 

- Leisi? 

Pamačiusi susirūpinusias ir kupinas išgąsčio akis motina neišlaikė ir trumpai patylėjusi tarė: 

- Gerai! Tik po pusryčių. 

Jonelis valgė skubėdamas, blynus rijo dideliais kąsniais, užmiršdamas netgi kramtyti. Vaikas nejuto karštų blynų, gomurį deginančios arbatos. Galvoje sukosi tik viena mintis - kad tik nepavėluotų. Nebaigęs pusryčių ir nepadėkojęs, lyg kulka šovė į prieškambarį. Greitut greitutėliai apsiavęs batus, nuo kabyklos stvėręs kailinukus, nepataikydamas į rankovę, besisegiodamas išmovė pro duris. 

Lauke jau švito. Paprastą dieną berniukas atidžiai ištyrinėtų sniegą. Jame paliktas žmonių bei gyvulių pėdas. Pasigrožėtų baltais laukais ir iš jų lyg šukų dantys styrančiais medžių kamienais, ant šakų pūpsančiomis milžiniškomis sniego kepurėmis. Bet tik ne šiandien. Vaikas nepajuto, kaip kojos kiek įkabindamos pasileido prie netoliese stovinčio dviaukščio mūriuko. Laiptinėje vos atgaudamas kvapą siektelėjo skambučio. Laimei, duris atvėrė pats šeimininkas. Vyro veide šmėkštelėjo nuostabos šešėlis. O garsiai jis teištarė: 

- Šaunuolis, tikras vyras! Na, ko stovi, užeik! 

Kambaryje Jonelis pamatė du Antano sūnus - Luką ir Vitą. Tai buvo augaloti ir drūti vyrai. Berniukui labiau patiko Lukas, nors ir šaipūnas, savo juokeliais neretai pravirkdantis kaimo vaikus. Vaikai ilgai nepyko. Visiems patiko jo pasakojamos smagios istorijos. O Vitas buvo brolio priešingybė. Tylenis ir rūstuolis. Tikras milžinas. Jonelis, kaip ir kiti vaikai, jo privengdavo. 

Išvydęs berniuką Lukas linksmai tarstelėjo: 

- O! Turėsim kas kiaulei uodegą palaiko! Na, sveikas, vyre! Duok penkis - bus dešimt. 

Jonelis tylėdamas paspaudė ranką. Berniukas pastebėjo, kad kaimynų vyrai pasirengę eiti į tvartą. Pakilią nuotaiką mėgino sudrumsti močiutė Eleonora. Pastebėjusi mažąjį talkininką, ji ėmė barti savo vyrą: 

- Tėtuk, tu visai pablūdai! Ką tu sugalvojai, kur tavo protas? Kur matyta - vaiką kartu vestis! 

- Motin, nepyk ir nesiautėk, liaukis bambėti. Geriau pavaišink talkininką. Jonelis - tikras ūkininkas, manau, jam bus pravartu sužinoti, kaip ant pietų stalo atkeliauja mėsytė. Kiekvienas vyras privalo patirti šį krikštą. 

Eleonora nepritardama tik palingavo galva. O Antanas, pasinaudojęs tinkama minute, išskubėjo į tvartą. Iš paskos iškurnėjo sūnūs. Berniukas neatsiliko. 

Gyvenamąjį namą nuo tvarto skyrė daržai, tad teko paėjėti kelis šimtus metrų. Šįryt dėdė Antanas buvo nekalbus. Jis ėjo tylėdamas ir apie kažką įtemptai galvojo. Jonelis nesuprato, kodėl kaimynas tyli. Tik vienas Lukas drumstė ryto tylą, kalbindamas talkininką. 

Prieš įžengdamas į tvartą kaimynas pasiėmė virvę. Tuomet vienas įėjo į gardą. Sūnūs pasiliko lauke. Berniukas, netverdamas smalsumu, stebėjo Antaną, kuris meiliai kalbino didelį, baltą paršą. Šeimininkas glostė nulėpusias gyvulio ausis, kasė ir tapšnojo sprandą. Paršas patenkintas kriuksėjo, bet greitai ėmė nerimauti. Gyvulio nerimo neišsklaidė net šeimininko meilumas. Vaikas matė, kaip paršas neramiai juda ir šnipu uodžia orą. Jam buvo keista matyti šeimininką be įprasto kibiro su jovalu. Paršas dar labiau sunerimo, pamatęs ir pajutęs prie priekinės ir užpakalinės kojos rišamą virvę. Nepatenkintas neramiai sukriuksėjo ir ėmė blaškytis garde. Vyras pravėrė gardo dureles, stumdamas gyvulį švelniai tapšnojo jam per sprandą. 

Lyg nujausdamas greitą galą gyvulys užsispyrė ir sukosi vietoje, įlindęs į kampą, baikščiai glaudėsi prie sienų. Tik gavęs per nugarą virve nenoriai išbindzeno iš gardo. Užmiršęs gresiantį pavojų, godžiai uodė orą ir įsidrąsinęs pradėjo čiaumoti šiaudgalius. Ūkininkas neskubėjo. Jo akyse berniukas išvydo gailestį. O paršas, pamatęs atviras tvarto duris ir laisvą kelią, iš pradžių tik kyštelėjo galvą, o vėliau spruko laukan. Gyvulį stebino viskas: aplinka, kvapai, garsai, pagaliau balta minkšta masė, po kuria slepiasi kieta žemė. Jam tai buvo pirma ir paskutinė kelionė. Tikriausiai jis nujautė, jog negrįš, - juk ne viena sesė su broliais taip iškeliavo iš gardo ir jų daugiau nematė. 

Paršas patenkintas ėmė ryti sniegą. Tada broliai, į rankas paėmę virvių galus, staigiu trūktelėjimu gyvulį parvertė ant nugaros. Kaimynas nedelsė. Jo rankose blykstelėjo peilis ilga ir plačia geležte. Pasilenkęs trumpu staigiu dūriu peilį įsmeigė gyvuliui po priekine kaire koja - tiesiai į širdį. Pasigirdo garsus desperatiškas paršo žviegimas. 

Iš netikėtumo ir siaubo vaikas net suakmenėjo. Jis pajuto skausmą. Ne tokį, kokį pajunti krisdamas, bet kitą, kuriam apibūdinti nepakanka žodžių. Šis skausmas verte pervėrė. O dar šitas žviegimas! Nuo nepakeliamo garso jam norėjosi užsikimšti ausis, o dar geriau - iš čia skuosti. Deja, kojos nepanoro klausyti. Pačios akys užsimerkė. Vis tiek žviegimas nesiliovė. Jis tik pamažu silpo. Dar keli kupini skausmo krioktelėjimai ir lauke įsivyravo tyla. 

Jonelis baikščiai atsimerkė. Išvystas vaizdas jį sukrėtė. Paršas gulėjo nebegyvas. Šalia jo telkšojo didelė, tebesiplečianti kraujo bala. Berniukas ne tik matė, bet ir girdėjo, kaip iš negyvo kūno almėdama, kliuksėdama, gurgena, veržiasi kraujo srovė, nurausvindama baltą sniegą. Sniegas kraują sugerdavo kaip kempinė.  

Vitas, pamatęs berniuko išgąstingas akis, įsmeigtas į telkšantį kraują, kastuvu užmetė švaraus, nesutepto sniego. Tačiau ir per jį sunkėsi raudoni lašai. Dar vienas kitas sniego kastuvas ir kraujo neliko. 

Iš siaubo Jonelį pažadino pašaipūs Luko žodžiai: 

- Na, ką, vyre, kelnes privarei? Drebi kaip peliukas Džeris iš urvo ištrauktas. O aš maniau - tu mūsiškis. Teks dar tau pažaisti su lėlėmis. O gal ir kaspinėlių reikėtų? 

Berniukas iš apmaudo ir gėdos paraudo ir norėjo pravirkti. Sukaupęs valios likučius mėgino tvardytis, nors suaugusieji puikiai viską suprato. Lukas, būdamas geros širdies, pamėgino užglaistyti savo neatsargius žodžius:  

- Gerai, jau gerai. Dar ne viskas prarasta! Jeigu tu tikras vyras, čiupk paršui už kojos ir padėk mums jį paguldyti ant štai šitų plačių durų. 

Jonelis iš pradžių nedrįso artintis prie kraujo klane tysančio gyvulio - manė, kad paršas kiekvieną minutę gali pašokti. O tuomet... Išgelbėjo dėdė Antanas. Stverdamas paršui už kojos, pamerkė akį, kviesdamas talkon. Berniukas priėjęs čiupo už kitos. Kaimynas laisva ranka įsikibo virš Jonelio rankos. Paršas tuoj atsidūrė numatytoje vietoje. Tada vyrai duris pakėlė ant ožių. 

Paršas gulėjo lyg gyvas, ant ištiestų priekinių kojų padėjęs galvą. Atrodė - jis sėlindamas kažko laukia, o kitą akimirką atsistos ir pasileis. Kad paršas neužšoktų, berniukas kelis žingsnius pasitraukė į šoną. 

O tuo metu Antanas ruošėsi svilinti. Prie atsinešto dujų baliono prijungė ilgą žarną su antgaliu. Atsukus dujų sklendę pasigirdo šnypštimas. Kaimynui kyštelėjus degantį degtuką, šnypštimą pakeitė kitas, dar negirdėtas, garsas. Įtaiso gale pasirodė didelė liepsna, kurią sukant ratelį galima buvo mažinti ar didinti. Liepsnos liežuviai ėmė laižyti paršo šerius. Luko ir Vito rankose sužibo peiliai. Dėdė Antanas paršą svilinti pradėjo nuo sprando. Gyvulio oda palaipsniui rudo, o vėliau juodo. Broliai nedelsdami skuto. Vienas peilio brūkštelėjimas - ir ant balto sniego kuokštas šerių. Joneliui šis darbas priminė kirpyklą. Tik čia darbuojamasi peiliais, o ne žirklėmis. Tai lyg savotiškas žaidimas peiliuku, skutant medžio žievę. Jis įsidrąsinęs paprašė pamėginti. Lukas neprieštaravo. Tik mokė, kaip taisyklingai laikyti peilį ir juo braukti. Iš pradžių skuto dviese. Lukui užsidegus cigaretę Jonelis mėgino vienas. Jam patiko liesti karštą paršo kūną. Peiliu perbraukta gyvulio oda tapdavo švelnesnė. Kai vaikas peilį spustelėjo stipriau, ašmenys įsmigo giliai į gyvulio odą. Berniukas iš apmaudo buvo bepravirkstąs, kai išgirdo kaimyno Antano balsą: 

- Žinai, ne taip paprasta nudurti ir išdarinėti paršą. Juos gi prižiūri ir augini nuo pat gimimo. Kiekvieną dieną maitini. Žvelgdamas į jų žaidimus bei šėliojimus, savotiškai pamilsti, prisiriši. Atėjus laikui, oi, brolyt, kaip nelengva su jais skirtis. Gyvulio nudūrimas - visas mokslas. Anksčiau ūkininkai savo augintiniams neatimdavo gyvasties. Tai darydavo skerdžiai. Kiekvienas kaimas tokį turėjo. Jie ne tik ganydavo karves, bet ir pjaudavo paršus, avis, veršiukus. Kol mano tėvelis galėjo, durdavo jis. Kai suseno, teko man. O kai aš negalėsiu, tai darys Lukas ar Vitas. O gal tu? 

Antanui nebaigus pasakoti, Jonelis paklausė:  

- Anksčiau gi kaimuose nebuvo dujų, o kaip tada svilindavo? Nejaugi malkomis? 

Senojo ūkininko veidą nušvietė nevalinga šypsena. 

- O tu iš tikro pastabus. Na, tuomet klausyk. Kada aš buvau toks, koks dabar tu, kaime paršus svilindavo šiaudais. Tai buvo ne taip paprasta. Reikėjo gerai apie tai nusimanyti, nes liepsnojantys šiaudai galėjo sudeginti gyvulio odą. Tad žinovai padurtą paršelį tam tikru atstumu apdėdavo šiaudais. Juos padegę stebėdavo. Taigi pirmiausia savo darbą padarydavo ugnis. Tada būdavo imamos šiaudinės rykštės ir jomis baigiamas pradėtas triūsas. 

Kol kaimynas pasakojo, darbas virte virė. Vyrai baigė svilinti prieinamas paršo vietas. Reikėjo jį apversti ant nugaros. Broliai apdorojo paršo pilvą, vėliau - kanopas. Su jomis vargo ilgiau. Reikėjo nuplėšti gyvulio nagus. O ir šerių negalima palikti, nes kumpį su šeriais neskanu valgyti. Nusvilintas paršas atrodė lyg išteptas juodu batų tepalu. Tada atėjo metas mazgoti gyvulio kūną. Lukas su Vitu negailėjo vandens. Juodi upeliai sruvo ant balto sniego, dabar paženklinto batų pėdomis, krauju, šeriais. Paršas akyse balo. Broliai darbavosi tol, kol gyvulio oda tapo gelsvai balta. Neišvengiamai artėjo pati svarbiausia akimirka - skerdienos darinėjimas. Jonelis girdėjo apie tai. Jam močiutė pasakojo, todėl kaip žinovas tarė: 

- Dėde, nuo ko pradėsim darinėti? 

Broliai sukrizeno. Tik kaimynas Antanas, kibdamas į darbą, kantriai aiškino: 

- Matai, Joneli, skerdienos darinėjimas, arba mėsinėjimas, turi senas tradicijas. Čia nepaskubėsi. Atmenu, mūsų kaime skerdžius turėjo visą dėklę įvairiausių peiliukų. Juos naudojo tik skerdienai darinėti. Sakydavo: "Bet kaip gyvulio neišdarinėsi. Jį turi gerbti ir po padūrimo. Kitaip mėsa bus neskani". Aš gi ne skerdžius, nors per savo gyvenimėlį ne vieną dešimtį išdarinėjau, bet taip kaip skerdžius - neišmokau. Tiesa, skerdienos nesugadinu. 

Jonelis klausėsi ir stebėjo besidarbuojantį kaimyną. Pirmiausia jis iki sąnarių nupjovė keturias kojas, pakišo jas po paršo kūnu, kad kūnas nejudėtų. Vėliau nupjovė gyvulio galvą. Tada pašalino šlapimo pūslę. Tai padaręs, peiliuku įpjovė rėžį aplink visą krūtinę. Tada puoduku iš vidaus išsėmė likusį kraują. Jį supylė į šalia stovintį kibirą. 

Berniukas lyg pakerėtas žiūrėjo į besidarbuojantį kaimyną. Baimė ir nuolatinis šiurpuliukas nugaroje kauste kaustė. Vaikas stengėsi nežiūrėti, norėjo užsimerkti. Salsvas šviežios mėsos ir kraujo kvapas svaigino. Jonelis juto, kaip pilvas traukiasi. Jam norėjosi vemti. Jis juto, kaip kažkoks gniutulas kyla aukštyn ir stringa gerklėje. Jonelis didvyriškai laikėsi tol, kol nepamatė ir nepajuto šlykštaus vidurių kvapo. Akys smigte įsmigo į plonas, storas žarnas, išimamas iš paršo pilvo. Vaikui susisuko galva. Berniukas nepajuto, kaip kojos pačios sulinko, o akys aptemo.  

Atsipeikėjo tvirtose Luko rankose. Lyg iš miglos plaukė žodžiai: 

- Viskas gerai! Daugiau negriuvinėk - sniegas purvinas. Na, ir išgąsdinai tu mus, brolyti! Paeiti gali?  

Jonelis linktelėjo. 

- Tuomet eime, palydėsiu namo. 

Berniukas, purtydamas galvą, tarė: 

- Juk dar nebaigėme. Aš palauksiu iki galo.  

- Kaip nori,- gūžtelėjęs pečiais, Lukas ėmėsi darbo. 

Likęs skerdienos dorojimas nebuvo toks atgrasus. Mėsos gabalai buvo dedami į voneles ir nešami namo.  

Baigęs doroti skerdieną, kaimynas Antanas tarė: 

- Joneli, užeik valgyti skerstuvių. Tuoj šeimininkė pakeps paršo smegenų, išvirs mėsos. 

- Ne! Ačiū, aš jau gal ir bėgsiu. Mama laukia. Dar ko gero bars.  

Tardamas šiuos žodžius vaikas pasileido tekinomis. Jam jėgų bėgti pakako tik iki tvarto kampo. Atsirėmęs į sieną jis sunkiai gaudė orą. Akyse šmėkšojo paršo akys, o gerklėje juto salsvą kraujo skonį. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]