PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

STIEBIAS GERUMO DAIGAI

Sumanymas pagerbti Kaunui nusipelniusius žmones gimė 2001 metais tuometiniam šio miesto mero pavaduotojui Erikui Tamašauskui. Iki šių metų 172 kauniečiams įteiktos Gerumo plytos. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio metais Gerumo plytą pakeitė Gerumo kristalas. 

"Už nuoširdų norą ištiesti pagalbos ranką kiekvienam jos ieškančiam neregiui ar silpnaregiui", - su tokiais žodžiais Gerumo kristalą Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas įteikė Kauno aklųjų ir silpnaregių bendruomenės nariui Juozui Miliauskui. 

Apdovanojimas nuteikia viltingai - esame pripažįstami pagal nuveiktus darbus. 

Kas subrandino norą padėti kitam? Šiandien, kai tarp mūsų tiek daug ieškančių naudos tik sau, nesavanaudiškumas - išskirtinis bruožas. 

Apie tai ir daugelį kitų dalykų šnekučiuojamės su Juozu Miliausku, klaidžiodami jo gyvenimo labirintais. Nuklystame į vaikystę, kuri teigiamomis emocijomis nelepino. Tarsi pro miglą slenkančios slogios dienos Kūdikių namuose. Gal tik vaikiškame sapne jautė tėvų rankų šilumą ar namų jaukumą. Vėliau - A. Jonyno internatinė mokykla ir sunkiai suvokiamas kai kurių mokytojų požiūris į judrų, pagarsėjusį padaužą. Apie tai nelengva kalbėti, bet Juozas pasakoja, kad buvo ir tokių mokytojų, kuriems iki šiol dėkingas už supratingumą ir geranoriškumą. Viena jų - Giedrė Rečiūnienė, mokiusi įvairių buities darbų ir rankdarbių, netgi mezgimo. Ne viena vasara praleista jaukiame jos šeimos sode. 

Aktyvų, nenustygstantį berniuką pastebėjo ir mokytojas Jonas Būga, kuris kartais patikėdavo Juozui vesti fizinio lavinimo pamokas. Vaikinuko fantazija laki - prikurdavo tokių sportinių užduočių, kurios ne kiekvienam bendraklasiui buvo įveikiamos. Energingasis Juozas jau tada buvo neprastas renginių organizatorius: privalomos pionierių sueigos ar naujametiniai karnavalai - jo stichija, erdvė fantazijoms. Su entuziazmu puldavo puošti salę, rūpinosi dekoracijomis, karnavalo drabužiais. Po pamokų skubėdavo į lengvosios atletikos būrelio užsiėmimus. 

Paauglystės svajonė - vaidinti mokyklos dramos būrelyje. Pamatė Aristoldo Kubiliaus režisuotą Livingstono "Žuvėdrą" ir apstulbo. Kitas pasaulis ir didžiulis noras į jį pakliūti. Deja, vietos jame neatsirado. Šis noras išsipildys tik įsidarbinus Kauno aklųjų įmonėje - ten pradėjo dirbti baigęs devynias klases. Čia plušėjo brolis Kęstutis ir sesuo Daiva. Ilgai ieškojo savo vietos, monotoniškas darbas šepečių gamybos ceche nežavėjo - keliavo iš vietos į vietą ieškodamas ne tik įdomesnio užsiėmimo, bet ir "ilgesnio" rublio - nuo to priklausė pensijos dydis. 

Kaip ir daugelį jaunų žmonių, jį atrado tuo metu sporto metodininku dirbęs nepavargstantis naujų talentų ieškotojas Jonas Burakovas. Prikalbino. Ir vėl - lengvoji atletika. Pradžioje treniravosi bėgti 5 km distanciją. Sekėsi, todėl norėjosi daugiau. Buvo atkaklus - aštuoniolikmetis pats įsiprašė į plaukikų komandą, kuri vyko į visasąjungines varžybas. Plaukimo treneriui Edvardui Liūtai nebuvo kitos išeities - prieš pat varžybas susirgo vienas iš sportininkų. Ir nepasigailėjo - Juozas iškovojo trečiąją vietą. Anot vaikino, apkeliauta visa buvusi Sovietų Sąjunga. Su plaukimu ir lengvąja atletika nesiskiria iki šiol: Juozas - daugkartinis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių plaukimo čempionas, ne vienas medalis laimėtas šuolyje į aukštį. 

Taip jau sutapo, kad prasidėjus Lietuvos atgimimui, išsipildė Juozo svajonė vaidinti dramos ratelyje. Vaikiną atrado tuo metu šiam kolektyvui vadovavęs aktorius Antanas Siderevičius. Daug dirbo individualiai, stebėjo, kaip kuria vaidmenis kiti, intensyviai mokėsi ir tobulėjo. Pats nustebo - scenoje praleista apie penkiolika įdomių spalvingų metų. Atmintis fiksuoja didžiulį jaudulį prieš įvairius konkursus, festivalius: nervingas blaškymasis po scenos užkulisius, virpančios rankos, linkstantys keliai ir palengvėjimo atodūsis:"Ačiū Dievui, viskas praėjo". Ir džiaugsmas, sulaukus žiūrovų palaikymo. 

Jausdamas, kad gali būti naudingas aklųjų ir silpnaregių bendruomenei, įstojo į Socialdemokratų partiją. Šiuo metu Juozas - Kauno Žaliakalnio skyriaus pirmininko pavaduotojas. Jo globojama sritis - socialiniai klausimai, čia vaikinas atsiskleidžia kaip geras organizatorius: darbo ir rūpesčių daug, tačiau veikla jam artima. Noras pagelbėti kitiems tapo jo gyvenimo dalimi. 

Neiškenčiau nepaklausus, kada gimė sumanymas ieškoti paramos ir kas padėjo nugalėti drovumą. Išgirstu atsakymą, kad visa ši iki šiol aktyviai besitęsianti veikla prasidėjo įsikūrus sporto klubui "Sveikata". Reikėjo pradėti nuo nulio. Stigo lėšų sportininkų parengimui olimpiadoms, nebuvo baldų, sporto įrangos. Į pirmąjį susitikimą su galimu paramos teikėju išsiruošė kartu su Vytautu Girniumi. Tiesa, tąsyk laimė nenusišypsojo - liko nesuprasti. Vėliau įsidrąsino, ėmė sektis. Atgimimo pradžia buvo firmų, bendrovių klestėjimo metas. Uždirbti nebuvo sunku, tad negailėjo paramos silpnesniems. Daugelis firmų rėmė sporto apranga, kitos - pinigais. Juozas juokauja, kad tada paramos ieškotojams buvo aukso amžius. Dovanos, suvenyrai, gėlės iš prestižinių sporto varžybų grįžusiems prizininkams buvo įprastas ir savaime suprantamas dalykas. 

Beveik du dešimtmečius Juozas Miliauskas mina įvairių firmų, organizacijų, AB ar UAB slenksčius. Drąsiai - juk ne sau prašo, o žmonėms. Per tuos metus jo dėka aklieji ir silpnaregiai nemokamai aplankė ne vieną meninio lygio nestokojantį koncertą, teatro spektaklį, poilsiavo gamtoje - visko juk neišvardinsi. "Mūsų žodžio" skaitytojai žino, koks didelis šio žmogaus indėlis remontuojant ir atnaujinant VšĮ Kauno aklųjų ir silpnaregių centro renginių salę. Mane ypač sujaudino praėjusių metų spalio pabaigoje nuskambėjęs gana netikėtas Juozo pasiūlymas aplankyti aklųjų bendruomenei gerai žinomų žmonių kapus. Socialdemokratų partijos remiamas pasirūpino gėlėmis, žvakėmis, transportu. Mums beliko sėsti į mikroautobusą ir padėti gėles bei uždegti žvakutes ant Danutės Ramanauskienės, Adomo ir Teisučio Bazevičių, Petro Barškiečio, Adolfo ir Artūro Majauskų ir kitų LASS nusipelniusių žmonių kapų. 

Ne veltui sakoma: duodanti ranka niekada nelieka tuščia. 

Gerumo kristalas - pirmasis įvertinimas, reikia tikėtis - ne paskutinis. Turbūt ne mažiau svarbus jį supančių žmonių įvertinimas ar padėkos žodis. Ne visi tai suvokia: kai kam atrodo, kad Juozas privalo tai daryti, kad jis - iš prigimties paramos ieškotojas. Turi vaikinas tą Dievo duotą dovaną, tačiau gerų žodžių, kaip ir gerų darbų, nebūna per daug. Altruizmas Juozą kilsteli virš kasdienybės, moko užmiršti sielos žaizdas. Vis mažiau atsiveria senos opos: kūdikystės dienų pilkuma, paauglystės metų išgyvenimai, kai jausdavosi nesuprastas ir nereikalingas. 

Šiandien Juozas gyvena tokį gyvenimą, kurio visą laiką troško. Tegu ir nederlingoje dirvoje išauginti gerumo daigai stiebiasi, kyla, priverčia atsisukti ir nustebti. Saulės šviesos brandinant grūdą! 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]