NEREGYS IR VISUOMENĖ

Pranas PLIUŠKA

NE KUNIGAS, BET IR NE VAIRUOTOJAS

Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad kiekviena kelionė aklam ar labai silpnai matančiam žmogui yra kupina nuotykių, netikėtumų ir neįprastų situacijų. Išsiruošęs į kelionę niekada negali iš anksto nuspėti, kokių kliūčių gali sutikti, kokia bus žmonių, šunų ir kitokių padarų, kurie pasipainios mums po kojomis ir kuriems mes trukdysime kelyje, reakcija į žmogų su "balta sulankstoma meškere". Jautriam, silpnų nervų ir stokojančiam humoro jausmo asmeniui nepatarčiau keliauti viešuoju transportu vienam, be palydovo, tačiau kas jaučia adrenalino stygių, kas trokšta savarankiškai įveikti kliūtis ir sunkumus, tokios kelionės - tikrai geras būdas save išbandyti ir įgyti pasitikėjimo. Kalbu taip remdamasis savo patirtimi. Puikiai prisimenu, kaip jaučiausi prieš keletą metų išsiruošęs į savarankišką kelionę. Nerimo ir baimės buvo daugiau nei mano kūno svorio. Dabar visai kas kita. Liko šaltas loginis mąstymas kiekvienoje nepatirtoje situacijoje. Visada prisimenu išmintingą posakį, kad "kiekvienoje situacijoje yra mažiausiai dvi išeitys".  

Šį kartą norėčiau pasidalinti aklo žmogaus kelionių tarpmiestiniais autobusais - kalbu, aišku, apie Lietuvą - ypatumais.  

Norint kur nors nukeliauti ar kitame mieste persėsti į kitą autobusą, naudinga iš anksto žinoti, iš kurios aikštelės išvyksta autobusas. Norint tai padaryti, lengviausia tiesiog paskambinti ir pasiteirauti telefonu. Būtent taip aš ir padariau. Tikriausiai malonios išvaizdos, bet gerai roboto balsą įvaldžiusi moteriškė pasakė, kokio miesto krypties reikia ieškoti, tačiau aikštelės numerio nepajėgė prisiminti. Telefono ragelis buvo padėtas greičiau, nei aš spėjau padėkoti už informaciją. Po kelių minučių, pabandęs vyrišką balsą pakeisti silpnu, moterišku, pabandžiau laimę dar kartą. Šį kartą bandymas buvo kur kas sėkmingesnis. Buvo išvardinti du galimi variantai:  

- Arba iš 17, arba iš 18 aikštelės! - atraportavo metalinis moters balsas.  

Turint omenyje, kad iš minėtų aikštelių autobusai išvyksta kas 5-10 minučių, ši informacija žadėjo papildomų emocijų. Kur yra reikiama aikštelė, geriausia pasiteirauti aplinkinių žmonių. Nepatartina klausti vaikų ar moksleivių. Geriausiai tokiai apklausai tinka jaunesnio amžiaus (25-45 metų) moterys. Amžių nustatykite pagal balsą. Kitais metodais nepatartina naudotis. Jei paprašysite pagalbos vyresnę nei 50 metų moteriškę, tai turėsite bent pusvalandį aiškinti jai savo gyvenimo istoriją pavadinimu "Kaip aš tapau neregiu". Patartina pasiklausti kelių žmonių, nes praktika rodo - kartais informacija būna skirtinga. Įdomiausia ir daugiausia emocijų būna tada, kai paklaustas žmogelis tik ranka mosteli nurodydamas reikiamą aikštelę. Kartais, kai tenka važiuoti anksti ryte ar vėlesniu paros metu, žmonių stotyje gali ir nesutikti. Tokiu atveju aikšteles tenka tiesiog susiskaičiuoti. Čia komplimentą turėčiau pasakyti savo rajono autobusų parkui. Iš visų mano aplankytų respublikos autobusų stočių tik Molėtuose tokiais ryškiais punktyrais pažymėtos įvažiavimo aikštelės, kad, kaip sakoma, "net aklas gali pamatyti". Na, bent jau tokie žmonės, kurie skiria dieną nuo nakties, jau nepasiklys.  

Jei autobusas neatvyksta nustatytu laiku, ima kankinti abejonės. Kartą autobusas iš Vilniaus gerokai vėlavo, todėl vairuotojas nusprendė neužsukti į tą aikštelę, kur priklauso, o išlaipinti ir įlaipinti keleivius sau patogioje vietoje. Tik intuicija ir laimingas atsitiktinumas leido man nepražiopsoti šio reiso. Tiesa, turiu pripažinti - vairuotojas pasitaikė iš tų, jautresnių. Kai pamatė mano pažymėjimą ir išsiaiškino negalią, pusę kelio iki Utenos bandė atsiprašinėti, nors aš nepareiškiau jokių priekaištų, nebuvo netgi užuominos dėl to. Mano kolegos pasakojo, kad jiems ne kartą teko patirti, kai autobusas išvažiuoja ne iš savo aikštelės, o iš šalia esančios. Ypač būna smagu, kai tenka pamojuoti vieninteliam tą dieną ar net tą savaitę į atokesnį kaimą vykstančiam autobusui.  

Atvykus autobusui tenka įtempti abidvi ausis, kad išgirstum, ar žmonės perka bilietus į tos pačios krypties stoteles, kur ir pats nori patekti. Jei esi vienintelis lipantysis, tai reikia tiesiog bandyti laimę. Įlipęs į vieną autobusą ir paklausęs, ar jis vyksta man norima kryptimi, kartą išgirdau klausimą:  

- Kiek klasių baigei? Skaityti moki?  

Tiesą sakant, ir pats suabejojau. Susimąsčiau. Jei yra parašyta, kur autobusas vyksta, o aš negaliu to užrašo perskaityti, tai gal ir logiška, kad skaityti nemoku. Taip ir prisipažinau, kad mūsų aukštojoje nemokė skaityti užrašų ant autobusų. Vairuotojui toks humoras pasirodė per sudėtingas. Jis nutarė su manimi daugiau "nedraugauti" ir nebendrauti.  

Pats smagumas prasideda tada, kai, įlipęs į autobusą, nori susirasti vietą atsisėsti. Tiesa, pradžioje dar reikia iš vairuotojo nusipirkti bilietą, jei to nepavyko padaryti kasoje. Kadangi neįgaliojo pažymėjime nėra įrašytas negalios pobūdis, o, lipant į autobusą, baltoji lazdelė jau būna saugiai paslėpta kuprinėje, ne vienas vairuotojas bando akylai ir stropiai apžiūrėti mane, bandydamas nuspręsti, kuri mano kūno dalis yra "kontūzyta". Kai nutrauki vairuotojo spėlionių kančias ir pasakai, kad esi aklas, žabalas ir dar nematai, išgirsti klausimą:  

- O tai kaip jūs čia vienas? Kur vedlys?  

Tenka vėl juokauti:  

- Tikriausiai pasiklydo.  

Tikėdamasis teigiamo atsakymo, klausiu, ar galiu sėstis į pirmąsias vietas. Deja, vairuotojo atsakymas gana netikėtas. Jis pareiškia, kad čia gali sėdėti tik kunigas. Žmones su humoro jausmu aš vertinu. O prieš pat Naujuosius patyriau, kaip vienas vairuotojas į tą "kunigo" vietą pasisodino tokią jauną merginą. Tikriausiai labai jau nusipelniusi davatka buvo. Kitais atvejais tos vietos būna tiesiog tuščios. Neprarasdamas vilties važiuoti nestačiomis, pasiteiravau, ar yra kur nors priekyje laisvų vietų. Vairuotojas pasiūlė sėstis į jo vietą, o jis sau vietos pasiieškosiąs! Vairuoti - tai vairuoti, tik kažin ar baltoji lazdelė šioje situacijoje padėtų?!  

Tada kreipiausi pagalbos į keleivius, bet padariau lemtingą klaidą - paklausiau ne konkretaus žmogaus, bet kreipiausi tarsi į visus. Autobuso keleiviai net keliomis tylos minutėmis kažką pagerbė. Tada aš prisiminiau vieno savo kolegos pasakojimą, kai du neregiai, įlipę į autobusą, paklausė ar yra laisvų vietų atsisėsti. Tada taip pat niekas neatsakė ir vienas draugas džiugiai sušuko kitam:  

- Galime sėsti kur norime. Autobusas tuščias! 

Štai tada keleiviai sureagavo - įvairių garsų netrūko. Priimti ant kelių sėdėti mano likimo brolių keleiviai nepanoro.  

Beje, istorija apie kunigą ir pasiūlymą vairuoti pasikartojo dar kartą važiuojant tuo pačiu maršrutu su tuo pačiu vairuotoju. Nekantriai laukiu trečio susitikimo! Tik sakau - gal tada persirengti kunigu?  

O tą kartą teko ropštis į antrą aukštą ir, pasinaudojus intuicija ir kai kuriomis gudrybėmis, susirasti sėdimą vietą. Jei manote, jog atsisėdus aklojo nuotykiai baigiasi, tai labai klystate. Nežinau, ar visiems akliesiems taip būna, ar čia tik man taip sekasi, tačiau, jei kas nori sužinoti kokią vietovę pravažiuojame, kiek kilometrų liko iki galinės stotelės, jei reikia ką nors pasaugoti, kol žmogus nubėgs į kioskelį ar su reikaliuku, pagalbos būtinai kreipsis į mane, nors keleivių būtų pilnas autobusas. Kartą viena moterėlė paprašė būtent manęs padėti pagauti jos staiga iš autobuso pasprukusį šunį. 

Taigi ir šį kartą jau laukiau kokio įdomesnio nutikimo. Neapsirikau! Jau kitoje gyvenvietėje įlipo ir prie manęs prisėdo jaunas vyrukas ir niekieno neprašytas pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją. O kad pasakojimas būtų vaizdesnis, ėmė rodyti nuotraukas! Nenorėjau nuvilti taip įsijautusio žmogelio, tad bandžiau emocingai žavėtis jo buvusiomis žmonomis ir vaikais. Sudėtingiausia buvo nepaimti nuotraukos aukštyn kojom ar kita puse! 

Kelionės metu buvau maloniai nustebintas, kai didesniuose miestuose aiškiai ir suprantamai buvo pranešama, koks čia sustojimas ir kiek laiko autobusas stovės.  

Netikėkite tais, kurie mano, kad kelionė baigiasi tada, kai autobusas sustoja galinėje stotelėje! Nieko panašaus! Kai autobusas sustojęs išleido paskutinį atodūsį, supratau, kad laikas lipti ir man. Tačiau vos žengus pro duris paaiškėjo - esu judrioje gatvėje. Kaip vėliau paaiškėjo pėsčiųjų perėja buvo ne taip jau ir arti. Negaliu pasakyti, gal ir buvo kokia rimta priežastis, kodėl vairuotojas neprivažiavo keleivių išlaipinimo aikštelės, o gal ir ne. Lekiantys pro pat mano kojas automobiliai didelio džiaugsmo nekėlė. Gerai, kad tą kartą mane pasitiko ir manęs laukęs žmogus nepavėlavo. Pajudėjus autobusui būčiau atsidūręs vos ne viduryje gatvės.  

Nuotykiai nuotykiais, o aš visai rimtai nutariau sužinoti, ar yra autobusuose neįgaliesiems skirtos vietos. Tuo tikslu paskambinau vienam atsakingam autobusų parko darbuotojui. Iš anksto atsakymo negavau. Pažadėjo išsiaiškinti. Po kelių dienų sulaukiau skambučio. Tada ir paaiškėjo, kad pagal dabar galiojančius įstatymus neįgaliesiems numatytos 1 - 4 vietos vietinio susisiekimo autobusuose, o tarpmiestinių ir tolimųjų reisų autobusuose tokių vietų nėra. Peršasi išvada, kad tik savo rajono teritorijoje važinėjantys neįgalieji dar nėra pakankamai integruoti, o, jei keliauja į kitus miestus, tai jau visiškai integruoti ir jokių išimčių jiems nedaroma. Pasijutau visiškai "suintegruotas." Valio! Iš tiesų, jei kelionėje pavyko sutikti dėmesingą vairuotoją ar bent vieną keleivį, tai jokių papildomų sąlygų aklam žmogui ir nereikia. Taigi, kaip dažnai mūsų gyvenime nutinka - labai daug lemia visuomenės požiūris į neįgalų žmogų. Kad tuo įsitikintum, nereikia keliauti kitur. Savo namo laiptinėje kartą išgirdęs žmonių balsus sustojau ir palaukiau, laikydamasis ranka už turėklų. Viena moteriškė labai įsižeidė, kad jai reikėjo apeiti kliūtį ir pareiškė pretenzijas nemandagiam piliečiui, t.y. man. Kai kitas kaimynas pasakė jai, kad tai aklas žmogus, moteriškė dar labiau supyko:  

- Jei aklas, tai tegul sėdi namuose, o ne vaikšto ten, kur žmonėms reikia vaikščioti!  

Pamoką išmokau - nuo to laiko išgirdęs laiptinėje balsus pasitraukiu į priešingą nuo turėklų pusę.  

Tad visiems savo likimo broliams ir sesėms, susiruošusiems į kelionę be palydovų, linkiu smagaus, nuotaikingo, nedulkėto kelio su kuo mažiau kliūčių! 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]