SEMINARAI, KONFERENCIJOS

Alvydas VALENTA

PALIKĘS NEĮKAINOJAMĄ DOVANĄ

Vieni jį lygina su Prometėju, antri su Kristupu Kolumbu, treti su Johanu Gutenbergu, ketvirti jo sugalvotą raštą poetiškai lygina su sniege paliekamais paukščio pėdsakais... Visi jie šiek tiek teisūs. Bet tik šiek tiek. Gyvenime šis žmogus nebuvo nei K. Kolumbas, nei J. Gutenbergas, jis buvo Luji Brailis. Visas jo gyvenimas bylote byloja, kad iš tiesų būta genijaus: taigi neilga ir ganėtinai nelengva žemiškoji kelionė, nepripažinimas, neįvertinimas gyvam esant ir sukurto rašto triumfo žygis per pasaulį po kūrėjo mirties.  

Šiais metais minime dušimtąsias L. Brailio gimimo metines. Prancūzijoje, L. Brailio tėvynėje, kitose šalyse, visus metus vyksta konferencijos, įvairūs renginiai, skirti šiai sukakčiai paminėti. 

Viena pirmųjų konferencijų, skirtų L. Brailio dušimtųjų gimimo metinių sukakčiai paminėti vyko šių metų sausio 5-7 dieną Paryžiuje. Joje garbė dalyvauti teko ir keliems atstovams iš Lietuvos, tarp jų - ir šių eilučių autoriui. Konferenciją surengė Valentino Hajuji asociacija ir Nacionalinis jaunų aklųjų institutas. Beje, tai ta pati įstaiga (nors tada ji vadinosi kitaip), kurioje mokėsi ir pats L. Brailis. Konferencijoje iš viso dalyvavo apie 500 atstovų, tikslus valstybių skaičius nebuvo įvardytas, tačiau ne kartą nuskambėjo žodžiai "apie 50". Tarp dalyvių galėjai sutikti buvusių ar dabartinių Europos, Pasaulio aklųjų sąjungos vadovų ar kitų žymių veikėjų. Vienas jų - beveik legendinė asmenybė Pedro Zurita - prisiminė visus tris savo apsilankymus Lietuvoje, teiravosi, ar dar tebegyvuoja mūsų choras. Konferencija vyko UNESCO (Jungtinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros komisija) būstinėje, o tai, kaip pirmojo plenarinio posėdžio metu pastebėjo vienas iš organizatorių, ne toks dažnas dalykas. UNESCO neskuba rengti konferencijų, skirtų konkretiems žmonėms ar jų darbams paminėti. 

Todėl galime tik džiaugtis, kad L. Brailio nuopelnai nekelia abejonių ne tik patiems akliesiems, bet ir autoritetingiausioms, solidžiausioms tarptautinėms organizacijoms.  

Ką galima papasakoti apie pačią konferenciją? Viena vertus, važiuoji, kad patirtum, sužinotum kiek galima daugiau nauja, antra vertus, iš anksto žinai, kad kiekviename panašiame susibūrime bus ir oficialių kalbų, ir seniai žinomų tiesų kartojimo. Tokio pobūdžio renginiuose dažnai tampa iškalbinga pati jų dvasia, aplinka, bendravimas tarp posėdžių.  

Sausio 4-ąją, rinkimosi dieną, tiksliau, tos dienos vėlyvą vakarą, organizatoriai konferencijos dalyvius pakvietė į vargonų muzikos koncertą Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. Toje pačioje katedroje, kurioje daugiau nei prieš penkis šimtus metų užsimezgė Viktoro Hugo aprašytoji istorija apie tragišką luošojo Kvazimodo meilę tariamai čigoniukei Esmeraldai. Beje, veiksmas tada prasidėjo Trijų Karalių dieną - sausio 6-ąją, mes koncerto klausėmės sausio 4-ąją... Vargonavo neregys vargonininkas Jean-Pierre Leguay.  

Sausio 5-ąją prasidėjo posėdžiai: paprastai iki pietų plenariniai, po pietų - apvalūs stalai, diskusijos. Pirmojo posėdžio metu, kaip ir reikėjo tikėtis, kalbėjo jo organizatoriai, apie L. Brailį buvo pasakyta daug išties gražių ir prasmingų žodžių. Po pietų svarstytos atskiros temos: muzikos natų užrašymas brailio raštu, reljefinių piešinių, paveikslų suvokimo ir pateikimo nematantiems vaikams galimybės. Apskritai reikia pasakyti, kad reljefiniams piešiniams, meno prieinamumui Prancūzijoje skiriama itin daug dėmesio. Per pertraukas buvo galima įsigyti menui skirtų knygų, susidedančių tarsi iš keturių dalių: albumas reginčiųjų raštu, žodinis komentaras kompaktinėje plokštelėje, reljefinis piešinys, jo aprašymas brailio raštu. Tik imk, skaityk, klausyk, lygink! Čia pat, šalia knygų, - architektūros paminklų maketai. Tiesa, tokių buvo nedaug, bet ir konferencija ne tam skirta.  

Kitas dvi dienas vykusiuose plenariniuose posėdžiuose vyravo daugiau istorinės ar geografinės realijos: buvo skaitomi pranešimai, kaip brailio raštas įsitvirtino Rusijoje, Rytų šalyse ir pan. "Apskritojo stalo" diskusijose svarstyta brailio rašto ir šiuolaikinių technologijų sąsajos, o viename - ir aklųjų įdarbinimo, reabilitacijos reikalai. Daugelis brailio rašto vartotojų pripažįsta, kad tradicinei brailio knygai rimtą konkurenciją sudaro elektroniniai brailio įrenginiai - brailio eilutės, specialūs ekranai ir pan. Taip tai taip, bet yra šalių, kur trūksta ne elektroninių brailio įrenginių, bet paprasčiausių lentelių ir grifelių. Be abejo, tos šalys ne Europoje ir ne Europos Sąjungoje, bet L. Brailis savo raštą ir kūrė ne Europos Sąjungai! Todėl kalbėti apie brailio rašto situaciją pasaulyje gana nelengva: kas puikuojasi keliasdešimt tūkstančių litų kainuojančiomis elektroninėmis brailio užrašų knygelėmis, o kas renka brailio lenteles akliems Afrikos vaikams. Jau grįžus į Lietuvą teko išgirsti klausimų apie tai, ar buvo svarstoma brailio rašto išlikimo situacija garsinių knygų, informacinių technologijų apsuptyje? Apie brailio raštą buvo kalbama daug ir gražiai, tačiau apie tai, nyksta jis ar nenyksta, mažėja šio rašto vartotojų ar nemažėja, konferencijoje nekalbėta. Gal tai buvo nerašytas tabu, gal lėmė dar kokios kitos priežastys? Kiek buvo galima suprasti, kad Prancūzijoje leidžiama nemažai smulkių leidinių brailio raštu - nedidelių patogių kalendorių, metro maršrutų schemų ir pan. Gali būti, kad ši produkcija padeda "atsikariauti pozicijas", iš kurių brailio raštą išstumia garsinės knygos, informacinės technologijos. Kad prancūzai tebesinaudoja brailio raštu, tegu ir netiesiogiai, buvo galima spręsti iš brailio lentelių įvairovės. O buvo jų čia visokių: dviejų, keturių eilučių, stačiakampių maždaug delno dydžio, skirtų patiems įvairiausiems atvejams ir patiems įvairiausiems užrašams daryti.  

Vieną vakarą visi konferencijos dalyviai buvo pakviesti į naujos aklųjų bibliotekos atidarymą. Biblioteka pastatyta prie Nacionalinio jaunų aklųjų instituto ir, kiek galėjome suprasti, atsirado panašiomis aplinkybėmis - kaip ir naujoji mūsų Lietuvos aklųjų biblioteka. Mūsų bibliotekai Lietuvos Vyriausybė lėšų skyrė Neįgaliųjų metais - 1996-aisiais, šiai - Prancūzijos Vyriausybė pasitikdama taip pat proginius - 2009-uosius. Didelių skirtumų tarp abiejų bibliotekų nepastebėjau: prancūzų - įvairesnė, žmogus turi daugiau galimybių rinktis. Garsines knygas prancūzai (bent jau šioje bibliotekoje buvo tik tokios) leidžia ne mp3, bet Daisy formatu, jau esama nemažai kino filmų su audioaprašymu. Negali sakyti, kad smarkiai atsiliekame su informacinėmis technologijomis, bet pavarvinti seilę ir čia yra dėl ko. Aklieji gali naudotis skeneriu, kuris lapą skenuoja ir čia pat perskaito gražiu nesintetiniu balsu. Programa "Jaws" prancūziškai, kaip ir kitomis kalbomis, bendrauja tikrai geros kokybės sintetiniu balsu. Prie kompiuterio yra ne tik kalbos sintezatorius, bet ir brailio eilutė - lengva, patogi, nedidelė - įsidėk į kišenę ar rankinę ir neškis. Teko matyti, tiesa, ne bibliotekoje, ir elektroninių prietaisų su 18 ženklų brailio eilute. Grįžęs į Lietuvą sužinojau, kad vieną kitą tokį prietaisą turi jau ir mūsų žmonės: išduoda Techninės pagalbos neįgaliesiems centras, tik pačiam žmogui reikia primokėti net kelis tūkstančius litų. 

Grįžus teko išgirsti ir tokį klausimą: "Ar konferencijoje buvo naudojamasi brailio lentele ir grifeliu?" Ne, nebuvo. Tiesą pasakius, ir konspektuotis nelabai buvo ką, o be to, visi kalbėtojai būtinai pabrėždavo, kad jų pranešimus bus galima rasti internete. Tame pačiame internete, Europos aklųjų sąjungos svetainėje www.euroblind.lt, jau dabar galima perskaityti informaciją apie L. Brailiui skirtą konferenciją, vyksiančią birželio mėnesį jo gimtajame Kuvrė miestelyje. O svetainėje www.braille.org - pasižiūrėti, kaip atrodo L. Brailiui skirtas medalis ir jo dviejų šimtų metų jubiliejui išleista proginė moneta. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]