REDAKTORIAUS ŽODIS

Vytautas GENDVILAS

MUMS JAU PENKIASDEŠIMT

Sveiki sulaukę 2009-ųjų! Jie atėjo, kaip visada ateina: su fejerverkais, su šampano taure, su draugais ir artimaisiais. Tegul ta nuotaika mūsų neapleidžia visus šiuos metus.  

O džiaugtis visi - ir "Mūsų žodžio" darbuotojai, ir skaitytojai - tikrai turime kuo: "Mūsų žodžiui" sukako penkiasdešimt. Svajonė turėti savo žurnalą ano meto neregių galvose, matyt, subrendo gerokai anksčiau. Tačiau pirmi "juridiniai pėdsakai" aptinkami 1958 metų Lietuvos aklųjų draugijos gyvenimą atspindinčiuose dokumentuose. O svajonė išsipildė tik 1959 metais. Ir nuo to laiko "Mūsų žodis" kas mėnesį visus penkiasdešimt metų lankosi pas neregius: atneša jiems žiupsnelį žinių, naujienų, skleidžia literatūrinio, poetinio žodžio šviesą.  

Atidžiau pažvelgę į nūdienos spaudos leidinių metrikas, rasime tik vieną kitą "Mūsų žodžio" bendraamžį. Per tuos penkiasdešimt metų daugybė leidinių kaip žmonės - gimė, pagyveno, mirė. Tarp "gyvųjų" rasime vieną, na, gal du, gal tris... O "Mūsų žodis" išliko. Keitėsi santvarkos, žmonių politinės pažiūros, mąstymas, sąvokų prasmė. Aišku, keitėsi ir "Mūsų žodis" - taikėsi prie gyvenimo, prie laiko aktualijų, bet išliko.  

Jei pavartytume "Mūsų žodžio" praėjusių metų komplektus, tai pamatytume Lietuvos aklųjų ir silpnaregių per penkiasdešimt metų nueitą kelią. Kiekvienas kartu su "Mūsų žodžiu" tuos metus gyvenęs žmogus apie jį papasakotų ar parašytų skirtingai. "Mūsų žodyje" liko visų jam rašiusių žmonių darbo atspindys. Tai lyg veidrodis, kuriame atsispindi penkiasdešimt visų bendromis pastangomis rodomų praėjusių metų. Tas vaizdas vietomis gal raudonas, kai kur gal neryškus, kažkurios vietos gal nešvarios, o kai kurios gal ir labai skaidrios. Toks jau jis yra tas vaizdas žiūrint į jį iš laiko perspektyvos. O jeigu pažiūrėsime į nuotraukas, tai grožio iš karto padaugės, nes ten, praeityje, mes ir mūsų pažįstami - jauni ir gražūs.  

Jei prisiminsime "Mūsų žodžio" nueito kelio datas, tai jų bus ne taip jau daug. Kūrimosi pradžioje tų datų lyg ir daugiau. Per pirmuosius 25 veiklos metus žurnalas net penkis kartus keitė savo buveinę. Antroje nueito kelio pusėje vieta tapo stabili - kitus 25 metus žurnalas savo "dislokacijos vietos" Vilniuje, Naugarduko gatvėje, nekeitė.  

Kiekvieną leidinį kuria žmonės. Ar "Mūsų žodyje" jų per tuos penkiasdešimt metų buvo daug, ar mažai? Matyt, buvo tiek, kiek reikėjo, kiek laikas leido. Vieni jų pasilikdavo ilgiau, kiti, pabuvę kurį laiką redakcijoje, savo laimę rado kitur. Yra jau ir išėjusių anapus.  

Labai gaila, kad "Mūsų žodžio" jubiliejaus nesulaukė net 45 metus darbinės veiklos "Mūsų žodžiui" paskyręs, 33 metus jo vyriausiuoju redaktoriumi dirbęs Adolfas Venckevičius. Jam šiais metais būtų buvę aštuoniasdešimt... Nėra ir daugelio kitų žurnalui rašiusių, žurnalą skaičiusių žmonių. Bet toks yra gyvenimas...  

Stabiliu žingsniu - kas mėnesį po numerį - "Mūsų žodis" atėjo į savo penkiasdešimtmetį. Pradžioje egzistavęs tik brailio ir reginčiųjų raštu, šiandien jis skaitytojus pasiekia net keturiais pavidalais - brailio raštu, įgarsintas, internetu ir reginčiųjų raštu. Kito tokio leidinio Lietuvoje nėra. Tuo mes esame unikalūs ir tuo pagrįstai galime didžiuotis. O galėtų kas imti ir pasekti mūsų pėdomis: savo skleidžiamą informaciją imti ir paskleisti net keturiais būdais.  

Šių dienų "Mūsų žodis" - ne vien žurnalas. Tai ir spaustuvė, ir leidykla, ir žinių apie neregius sklaidos šaltinis. Penkiasdešimtmetį pasitinkame atsinaujinę internete. "Mūsų žodį" dabar galite rasti naujoje svetainėje www.musuzodis.lt. Tikimės, kad naujovių bus ir daugiau. 

Pasižvalgius į kitų šalių aklųjų ir silpnaregių "daržą", galime rasti ir vyresnių amžiumi, ir storesnių apimtimi, ir spalvomis tviskančių leidinių. Besilygindami su jais neturėtume nei labai nuliūsti, nei labai džiūgauti. Esame, sakyčiau, apie vidurį. Vyresni amžiumi kitų šalių leidiniai įkvepia tikėjimo, kad ir "Mūsų žodis" sulauks šešiasdešimtmečio, devyniasdešimtmečio, o gal net ir šimtmečio. Nors "Mūsų žodžio" šimtmečio pats sulaukti, turint omenyje šalies vyrų amžiaus vidurkį, vilties nelabai turiu, tačiau ir jums visiems, ir sau to labai linkiu. Nors ką gali žinoti, gal dar po penkiasdešimties metų žurnalų nebus, gal žiniomis tada keisimės telepatijos ar dar kokiu nors iki šiol negirdėtu būdu. Bet žinių ir informacijos visais laikais reikėjo ir reikės. Todėl tikiu, kad maža žinių salelė didžiuliame to meto žinių vandenyne vis tiek vadinsis "Mūsų žodis".  

Kaip bus, paaiškės per penkiasdešimt artimiausių metų. O norint to pasiekti, reikia ir toliau visiems kartu dirbti aklųjų ir silpnaregių labui. Tada ir toliau bus ką rašyti. O kai rašysime, tai bus ir žurnalas. Mūsų visų žurnalas - "Mūsų žodis". 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]