PORTRETAS

 

KAIP KIBIRKŠČIUOJANTIS VĖJAS


Eglė JarmolavičiūtėPirmą kartą liekną, energingai gatve einančią merginą pamačiau su gera savo drauge medike, kuri susižavėjusi pasakė: "Žiūrėk, kaip puikiai ji valdo lazdelę, kaip šauniai eina! Ne eina - lekia kaip vėjas." Tada ir kilo mintis pakalbinti greitąją ėjikę. Pakalbinti paprastai, žmogiškai, užduoti tokius klausimus, kurie, ko gero, kyla ne vienam praeiviui stebint puikiai šuoliuojantį aklą žmogų.  

Taigi lyg kibirkščiuojantis vėjas šaligatviu skriejanti mergina - tai Eglė Jarmolavičiūtė, kuri baigusi mokslus Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, šiuo metu studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dainavimą ir garso režisūrą. Kol kas mergina pirmame kurse. 

I. B. Eini puikiai - greitai, užtikrintai. Kaip to išmokai? 

E. J. Nuo pat mažens labai norėjau būti savarankiška. Niekada nebuvo atėjusi į galvą mintis: negaliu vaikščioti viena, nes nematau. Labai norėjau viena važinėti į mokyklą. Maršrutą išmokau gana greitai, tik tėvai vis dar netikėjo, kad sugebėsiu nuvykti viena. Kartą pati nuvykau ir grįžau iš mokyklos - visus įtikinau. Su kiemo draugėmis ėmiau vaikščioti į parduotuves, sužinojau, kur kokios išdėliotos prekės, taigi greitai galėjau ir apsipirkti. Kaip tik netoli mokyklos pradėjo statyti namus, tad ne kartą teko keisti maršrutą. Pradėjo lavėti orientacija. Tik labai nenorėjau vaikščioti su lazdele. Nenorėjau todėl, kad maniau - labai kvailai atrodysiu. Kai mokiausi mokykloje, lankiau pamokas pas tiflopedagogą Juozą Daunaravičių. Dvyliktoje klasėje supratau: greitai neužteks žinių, kur mano rajone yra vaistinė, parduotuvės, - reikia pradėti vaikščioti po miestą. Pirmą kartą viena išvažiavau pas draugę į "Vilkpėdę". Tikrai buvo baisoka. Pirmoji mano kelionė į miestą buvo sėkminga. Pradėjau važinėti dažniau. Radau puslapį, kur surašyti autobusų ir troleibusų maršrutai, buvo labai įdomu, kur kas važiuoja. Visada stengdavausi turėti tvarkaraščius, kad reikėtų kuo mažiau klausinėti. Taip elgiuosi ir dabar, tik nesirašau jų į sąsiuvinį, o turiu telefone.  

I. B. Kokį savo maršrutą pavadintum vienu iš sudėtingiausių? 

E. J. Vienas iš sudėtingiausių mano išmoktų maršrutų - nueiti iki močiutės. Tą maršrutą mokiausi kartu su ja. 

Šiaip jau džiaugiuosi, kad gamta mane apdovanojo tikrai gera orientacija: man nereikia mokytis maršruto, užtenka vieną, daugiausia du kartus jį nueiti ir įsimenu. Kai tik pradėjau savarankiškai važinėti po miestą supratau, kad negaliu nesinaudoti lazdele, nes dažnai atsiranda nenumatytų kliūčių, tokių kaip gilios balos ar duobės. Beje, mieste niekada neteko išmokti tokio sudėtingo maršruto, koks yra norint rasti reikiamą auditoriją Lietuvos radijo ir televizijos pastate. O šiaip be didelio vargo galiu vaikščioti po Vilnių. Mieste tikrai nedaug man reikalingų vietų, į kurias nemoku nuvykti. 

I. B. Su kokiomis kliūtimis dažniausiai susiduri? Juk aplinka paprastai pritaikyta reginčiajam? 

E. J. Dažnai vidury šaligatvio stovi stulpai - tai nemaža kliūtis. Kartais statybininkai sudeda vidury kelio savo įrankius, supila smėlio krūvą. Kartais žmonės palieka ant šaligatvio mašinas, tačiau visa tai nieko tokio. Manau, kad žmogus turėtų taikytis prie aplinkos, o ne atvirkščiai. Viskas niekada nebus pritaikyta, todėl turime išmokti orientuotis visokiomis sąlygomis. Kur kas blogiau už visa tai, ką išvardijau, nekalbantys autobusai. Tada reikia klausinėti, kelintas autobusas atvažiavo. Kartais nėra ko paklausti. O ir paklausti, kai nematai, nėra lengva, - nežinai, į kurią pusę žiūri žmogus. Kartais paklaustasis neatsako, reikia klausti kitą žmogų. Man labai patinka važinėti mikroautobusais - tai kur kas greičiau, bet nematančiam juos sustabdyti visiškai neįmanoma. Kai išgirstu, kad stotelėje sustojo mikroautobusas ir stabdęs žmogus atidarė duris, aš irgi prieinu ir vairuotojo paklausiu, kur važiuoja. Išlipti reikiamoje stotelėje visai nesudėtinga naudojantis GPS navigacine įranga. Na, kokia ten įranga: mažytis aparatas ir telefonas su labai nesudėtinga programa, kurioje turiu susižymėjusi daug Vilniaus autobusų ir troleibusų stotelių. Šis daiktas labai naudingas - galiu važiuoti kuo tik noriu, ir tikrai žinau, kad išlipsiu ten, kur man reikia.  

I. B. Ar buvo atvejų, kai likai visai viena, nežinojai, kur esi, nebuvo aplink žmonių? Jei taip, ką darei?  

E. J. Turiu pasigirti - pasiklystu labai retai. Na, to net negalima vadinti paklydimu, tiesiog būna, kad troleibusas apgauna, t.y. paspaudus pultelį sakomas vienoks numeris, o važiuojama kitu maršrutu. Bet esu gerai išsinagrinėjusi, kaip išsidėsčiusios stotelės, ir paprastai viską randu gana nesunkiai.  

I. B. O kaip visa kita? Ko išmokti tau, aklai nuo gimimo, buvo sunkiausia? 

E. J. Labai sudėtingas klausimas. Man tikriausiai buvo sunkiausia pirmą kartą prisiversti vienai išvažiuoti į miestą. Visus buities darbus išmokau gana lengvai, tik sunku juos atlikti gerai. Pavyzdžiui, švariai išvalyti kambarį. Labai nemėgstu ruošti valgio, na, bet tai neišvengiama. Pats bjauriausias dalykas man - minkyti tešlą pyragui ar sausainiams.  

I. B. Žinome, dabar esama renginių, kai regintieji gali bendrauti tamsoje, vaišintis, klausytis poezijos. Ar tai leidžia šiek tiek geriau suvokti aklųjų egzistenciją? Ar aklą tegali suprasti tik aklas?  

E. J. Manau, kad žmogus, penkiolika minučių pabuvęs užrištomis akimis, susidarys gana klaidingą nuomonę apie aklųjų gyvenimą: atrodys, kad akliems yra labai sunku, be to, toks laikinai "aklas" žinos - štai baigsis renginys ir jis vėl matys. Mūsų, neregių, išlavėję kiti pojūčiai: gera klausa, kliūties pojūtis, jautresni pirštai. Žmogui, užsirišusiam akis, šie pojūčiai staiga neišlavėja, todėl jam daug kas neaišku. Ne veltui po to girdime reginčiųjų nuomonę, kad akliesiems yra labai sunku, kad geriau negirdėti arba nevaikščioti negu nematyti, kad nematymas - pati baisiausia žmogaus negalia. O tai nėra visiška tiesa. 

I. B. Ar daug dėmesio skiri išorei? Ar tau rūpi, kaip tu atrodai kitiems? Kas yra tavo veidrodis? 

E. J. Drabužius man padeda išsirinkti brolio draugė, kuria aš labai pasitikiu, nes ji jauna ir žino, kas būtent jaunam tinka geriausiai.  

I. B. Žinau, kad akli turi itin jautrią klausą. Ar balsas netampa tau pagrindine žmogaus charakteristika? 

E. J. O taip! Jei balsas negražus, man labai sunku su tokiu žmogumi bendrauti. Kaip regintysis pasakoja sutiktam draugui apie išvaizdą, taip aš visada pirmiausia apibūdinu balsą.  

I. B. O kas tavo gyvenime muzika? Ar seniai su ja draugauji? Kokias svajones su ja sieji?  

E. J. Kai buvau maža, tėvai ir močiutė labai norėjo, kad mokyčiausi muzikos. Iš pradžių man patiko. Paskui man, kaip ir visiems vaikams, - nusibodo. Tik mokydamasi aštuntoje klasėje supratau - tikrai noriu mokytis muzikos toliau. Taigi sėkmingai baigiau muzikos mokyklą ir įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Neturiu ypatingų duomenų, absoliučios klausos, labai gero balso, bet manau, kad dirbdama daug ką išlavinsiu. 

I. B. Ar visus dėstytojus, kurso draugus atpažįsti iš balso? 

E. J. Dėstytojus pažįstu visus - jie juk skaito paskaitas, taigi daugiau kalba. Sunkiau su kurso draugais, nes jų yra daugiau. Vieni balsai būna neįsimenami kaip ir išvaizda. Būna gražių balsų ir negražių, būna išsiskiriančių, pavyzdžiui, labai užkimusių arba labai čaižių. Būna tiesiog normalių. Kiekvienas žmogus turi tik jam būdingą kalbėseną: vieni kalba labai aiškiai, kiti velia sakinius. Ir visa tai padeda tuos balsus atpažinti. 

I. B. Ar studijuojant buvo atvejų, kai tavo klausa išskyrė tave iš kitų, - atpažinai tokius garsus, kurių kiti nepažino? 

E. J. Be dainavimo, studijuoju garso režisūrą. Tai įrašų darymo ir montavimo mokslas. Montuojant įrašą reikia kažką iškirpti arba pridėti. Aš galiu pasakyti, ar tai, kas sumontuota, skamba realiai. Pavyzdžiui, kurso draugo darytame garso takelyje buvo keletas garsų, į kuriuos kiti neatkreipė dėmesio dėl to, kad jų paprasčiausiai tarsi atskirai nesiklauso. Regintysis mato vaizdą ir labai daug informacijos gauna matydamas, o aš - klausydamasi, todėl kartais geriau žinau, kaip kurie garsai turi skambėti. 

I. B. Dar vienas klausimas - kada regintysis tau tikrai padeda, kada jo pagalba tampa našta?  

E. J. Regintysis man tikrai padeda tada, kai jo prašau padėti. Visais kitais atvejais pagalba - našta. Dažnai regintysis, pamatęs, kad aklas kažko ieško, pribėga ir pasiūlo pagalbą. O kai paslaugos atsisakai, stebi, ar tikrai aklas ras išeitį pats. Būtent tada kaip tyčia nelabai sekasi. Regintysis mano, kad nedrįstu paprašyti pagalbos, nors man jos nereikia. Būna ir tokių situacijų: einant prišoka koks matantis ir nieko nepaaiškinęs patraukia tave kažkur į šoną. Labai tokių dalykų nemėgstu. Dar labai bjauru, kai, tarkim, reikia pereiti gatvę. Prieina "viską žinantis ir suprantantis regintysis", paima mane už rankos ir veda per gatvę. Man tai didelė nepagarba, todėl visada ištraukiu ranką ir nueinu pati. O ir tą pagalbą siūlančių būna visokių. Vieni tikrai nori padėti, kiti nori tik pasirodyti, "kokie jie geri, kaip padeda aklam" - tokius žmones visada atpažįstu. Jei einu šaligatviu gana greitai, esu šimtu procentu įsitikinusi, kad nesu panaši į tokią, kuriai reikėtų pagalbos, bet štai pribėga žmogus ir siūlosi padėti. Būtų gerai, kad regintieji įsidėmėtų vieną vienintelę taisyklę: "Kol aklas neprašo pagalbos, tol jam jos ir nereikia." 

I. B. Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Irena BARADINSKIENĖ  

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]