LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

JURGIS

(Tęsinys) 

Bet štai vieną dieną tasai kaimo Jurgis pasigauna vieną mintį. Tokią visai šviežią, niekad nekilusią... 

Prirodytas pas vienus žmones darė šiokį tokį remontėlį. Reikėjo perklot, perdažyt balkono grindeles, dailiom lentutėm išmušt kai kurias sienas, paplatint virtuvės palangę ir dar kai ką virš to padaryt... 

Eina sykį to namo kiemu ir topt galvon... Brolyčiai jūs mano mieliausieji, o jeigu šičia?... Namas nuo savojo kitoj gatvelės pusėj, užstotas kitų dviejų, kiemas uždaras, akacijų, alyvų, jazminų krūmais apjuostas. Ir net du suolai su atlošais dviejose vietose prie šitų žaliųjų rėmų prisiglaudę. 

- Gaspadoriau, norėč paklaust, ar paprašyt tokio vieno dalyko, - prikalęs prieangėly dar vieną lentutę, į šeimininką kreipėsi kalėjas. 

- Prašom, klauskit. 

- Jeigu aš kai kada jūsų kieme pagročiau su armonika?.. Kaip manot - neišgrūstų kas kaipo nesavo? 

- Kas jau čia grūs, ką jūs... Tai jūs dar ir muzikantas? Nežinojau. Ateikit, kada tik turėsit ukvatos. 

Tokį leidimą gavęs, Jurgis, ilgai nedelsdamas, tykią pavakarę ir vėl pasirodė anam uždaram kieme. Tik šiuokart - ne meistraut... 

Ne visai lengvai ryžos, teko nemenkai pasidrąsint. Ne stikliuku, ne stikliuku, kitaip - mintimis, jausmais. Versk vienaip, versk kitaip - naujiena aplinkiniams bus. Tai kas, kad vienas ne prieš. 

Pasižvalgė, katrą suolą pasirinkus. Sėdos ant atokesniojo. Būtų galima pradėt, tik kad negalima: pro vienus langus ir čia skardeno bumčikai. Neimsi gi rungtis - kuris kurį... Regis, anksčiau nė nebumbsėdavo - supulk šitaip... Seneliuku su keista dėže prie šalies kaip mat susidomėjo dvi mergaičiukės, kokių šešerių septynerių metukų. Drąsiai pritapeno artyn, smalsiai ėmė apžiūrinėt joms neregėtą daiktą su nedideliais klavišiukais. Už mergiočių išdygo plonas aukštas pusberniokas. Kiek varžydamasis paklausė: 

- Tai ir šitokių akordeonų būna?  

Iš kažkur atriedėjo riebus, didelėm nulėpusiom ausim mopsas. Šniukšt šniukšt apuostė sėdinčiojo kojas, nukurnėjo savais keliais. "Gal ir šitas pradės staugt?" - šmėkštelėjo Jurgiui. 

Plačiu žingsniu prižirgliojo ano remontuoto buto šeimininkas. Ištiesė ranką, pasakė: 

- Žiūriu televizorių, įeina žmona ir praneša: "Žiūrėk, mūsų meistras atėjęs". Išjungiau - ir pas jus. Tai dabar jau palinksminsit... Kokia įdomi, graži armonika... Visokių mačiau, tokios - dar ne. 

- Čia "peterburgska", dar prie caro Mikalojaus daryta. Kitur Lietuvoj jų nelabai matysi, tik Aukštaitijoj... 

- Na, tai truktelkit ką nors. 

- Kad pjausis garsai, nieko doro neišeis, - mostelėjo ranka muzikantas bumbsinčių langų pusėn. 

Vyras kaipmat pakyla, patraukia artyn prie namo. Pro sudėtus langus šūkteli: 

- Staska! 

Paskui garsiau: 

- Staska! 

Pro langą kyšteli šviesi kudlota galva. 

- Staska, bent kiek palauk, duok paklausyti kitokios muzikos. 

Staska pamato žilą žmogų, jo armoniką, iškart susigaudo ir, nė kiek nesibrangindamas, savuosius garsus nutildo. Jurgiui to tereikėjo. Sumaigęs įpusėtą cigaretę, užmetė koją ant kojos. Sudūsavo sodrūs bosai, dešinieji klavišai iš instrumento gilumų pašaukė du broliukus, abu neženotus... Paskui melodija keitė melodiją. Jas puošdami, gražindami, aplinkui vis palakstydavo tai žemi, tai aukšti garsiukai. 

Gavę laisvę, muzikanto pirštai dūko, šėlo, atsigriebt už sugaištą laiką trokšdami. Ant suolų ėmė rastis moteriškių, vyriškių... Net Staskos galva ilgėliau užsibuvo lange. Prie pat grojiko kojų, iškišęs rausvą liežuvį, bimbsojo aplėpausis riebuilis. Mielai klausėsi ir jis. Tos pirmosios mergaičiukės mėgino trepsėt kažką panašaus į šokius. Jurgis tiesiog akyse keitės - šviesėjo, jaunėjo. Miestan atsikrausčius, šį vakarą buvo pati pirma tikroji didžioji jo širdies šventė. Tarpukais jis net užsimiršdavo, kur esąs. Lėkdavo nulėkdavo savan sodžiun. Kaip gyvus regėjo ten pasilikusius bičiulius, blizgų savo bažnyčios skardinį stogą, aukštai iškėlusį karvelių pilną bokštą, tąją pasvirusią šunobelę, tąją melioracijos neištiesintą upelę... Dar ir našlės Vasalauskienės Vaciukas takeliu bėgo pas jį pasiskolint laivo rakto... 

Nuo šiol tame jaukiam kieme dažnokai ne tik elektronika galybę rodė. Išgirdęs armoniką, Staska nė nepaprašytas, pats "užleisdavo kelią". Dundintojai iš kito buto tokie malonūs nebuvo. Dėl jų Jurgis kartais nė nesiekdavo suolo, iškart grįždavo atgal. Kai kada, teisybė, prisėsdavo, bet tik tam, kad pabūtų tarp žalumos, pakvėpuotų gaiviu oru. Anas, vis geriau pažįstamas vyras, tokiais atvejais pagelbėt nesišokdavo, jei ir būdavo šalia. Prisės, pakalbins, užsirūkyt pasiūlys, ir viskas. Sykį į Jurgio atsidūsėjimą, kad ir vėl armonikai nėra ką veikt, atsiliepė dar gilesniu atsidūsėjimu: 

- Šitų verčiau nekliudyt... Jau tokie... 

Tačiau tarpais pasisekdavo visai gerai, kiemą muzikantas rasdavo tylų tylutėlį. Viena tokia proga Jurgis tampo trieiliukę, visą sielą jon įdėjęs, net akis užmerkęs. Pajunta kažką atsisėdus. Atsimerkia, pasižiūri. Visai čia pat išvysta moteriškę. Iš pažiūros šmotą jaunesnė, nors taip pat visiškai žila. Malonus veidas išvargęs, pasiraukšlėjęs, per skruostą - ašaros takas... Seniukas net sudreba, visą perlieja karštis... O Viešpatėliau, o Viešpatėliau!.. Nagi, kas čia dabar?.. Dėl to ašaros takelio nors klausk: "Tai ko dabar?" Ir išgirsk: "Kad nežinau, kad tave tokį turiu..." Būk tu šitokia panaši į Oną... 

- Nenustokit, dar pagrokit, - paprašo tyliai, į muzikantą nė nepasisukdama. - Kai klausausi Jūsų, Dusetose pasijuntu, tėviškėj... Amžiną atilsį vyras irgi tokia pačia armonika grodavo ir taip pat gražiai kaip Jūs. Berniūnas, gal esat girdėję... Tai nenueikit... 

Dusetiškė atėjo, prisėdo ir tą paskutinį armonikos vakarą. Jurgis grojo ne sau, o šitai ne Onai, Onai, ir ne su žmonių padarytu instrumentu, su virpančia liūdesio sušildyta širdžia grojo. 

Užtraukė savo krašto armonikierių karaliaus degutiškio Jono Dainio "Bosų valsą". Kad tik nesuklystų kairė, kad tik nesuklystų... Viskas gerai, viskas gerai... Perėjimai lygūs lygutėliai, kur reikia - tvarkingi legato, kur reikia - stakato. Dešinei - triūso nedaug, tik paakompanuot... Staiga disonansas! Ne armonikoj, ne... Iš šalies: 

- Ei tu, dereunia! Sustok, gerai paklausyk. Gal vienąsyk užrauktum tą savo velnio bandūrą?! Nebeįmanoma! Iki gyvo kaulo įsiėdė šitie urviniai liurlinimai!.. Ir motkai smegenų kad nepudrintum! 

Muzikanto pirštai nuo klavišų šokte atšokę... Kilstelėjęs galvą, vienam balkone, kuris ne Staskos, mato du bernus. Aukšti, plačiapečiai, skustom galvom. 

- Pauliau, kaip tau ne gėda? - ašaringu balsu, taip pat žvelgdama aukštyn, prabyla moteris. Pasigręžusi paaiškina: - Čia mano sūnai... Labai atsiprašau, labai... 

- Gal, mamulyt, ir be tų šnabždėjimų apsieitum? Ką? Vakariene geriau pasirūpintum. 

- Sudieu, - stodamos sako moteris, - dar kartą prašau - dovanokit... Kitokiais užaugint nemokėjau... Einu savo skaistyklon... 

Ką pasakė šitas Onos paveikslas?.. Kur eina?.. Baisiausio graudulio apimtas, Jurgis lydi nueinančiąją akimis, kol pilkas sijonas, marga palaidinukė nepranyksta tarpdury. Net išgirstasai suniekinimas tarytum kiek apmalšęs, nebe taip gniaužoma širdis. Tai dalia dalužė žmogui kliuvusi, tai kliuvusi... Jis šit pareis, jaukion pastogėn pareis, o kur pareiti jai, tokiai panašiai, tokiai panašiai?.. Tai gal jo bėda visai ne bėda, tiktai regėjos šitaip?.. Pasaulis nesugrius, jeigu koks vienas kaimo Jurgis ir nebepagros daugiau.  

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]