GYVENIMO AKTUALIJOS

Audronė JOZĖNAITĖ

AR ŠUNYS TAPS MŪSŲ PALYDOVAIS?

Apie šunis vedlius esame girdėję nemažai. Ištikimi, draugiški, gražūs, sumanūs - taip apie juos kalba tie, kurie jau ne vieneri metai naudojasi šunų vedlių paslaugomis. Europoje jie yra labai populiarūs - jau daugelį metų jų nuolat daugėja. Pavyzdžiui, prieš keletą metų Belgijoje jų buvo apie 400, Suomijoje - 200, Prancūzijoje - 1500, Vokietijoje - 2000, Airijoje - 120, Slovakijoje - 54. Aklieji vis dažniau ir dažniau su šunimi eina į parduotuves, kino teatrus, bankus, naudojasi vietiniu ir tarptautiniu transportu. Daugumoje Europos šalių į šunis vedlius žiūrima labai draugiškai - ir kas gi gali atsispirti jų žavesiui?- nors vis dar pasitaiko atvejų, kai šunys nėra įleidžiami į viešąsias patalpas. Labai daug kas priklauso nuo pačios visuomenės ir jos narių informuotumo bei geranoriškumo. 

Dar 2000 metais Europos aklųjų sąjunga atliko apklausą dvylikoje šalių, kaip šunys vedliai yra įleidžiami į įvairias paslaugų, viešojo maitinimo bei aptarnavimo įstaigas Europos šalyse. Apklausa parodė, kad 2000 metais situacija buvo labai įvairi. Akivaizdu buvo tik tai, kad visose šiose šalyse šunims vedliams buvo leidžiama važiuoti viešuoju transportu. Skirtumas buvo tik tas, kad vienose šalyse šunys, kaip palydovai, galėjo važiuoti veltui, o kitose šalyse aklieji turėjo mokėti visą ar pusę kainos. Kalbant apie įstatymus, situacija taip pat buvo labai įvairi. Vienos šalys turėjo net po kelis nacionalinius įstatymus, reguliuojančius šunų vedlių įleidimą į viešąsias vietas, kitos, kurių, beje, buvo mažuma, tokių įstatymų neturėjo. Bet tai buvo prieš aštuonerius metus, o nuo to laiko daug kas pasikeitė. Visai neseniai mus pasiekė žinia, kad Lenkijos Seimas rengia įstatymą, pagal kurį neįgalieji - neregiai ir sunkiai vaikštantys žmonės - galės vestis šunis į parduotuves, restoranus, įstaigas. Pagal naujojo įstatymo projektą neįgaliųjų galimybė naudotis sertifikuoto šuns pagalba nepriklausys nuo aptarnaujančio personalo, apsaugininkų, restoranų ar viešbučių durininkų malonės.  

Lietuvoje taip pat ima rastis požymių, kad šunys vedliai jau nėra stebuklas. Dar pernai buvo gauta užklausa iš Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos dėl reikalavimų, keliamų vežantis šunį vedlį viešuoju transportu. Suprantamas ir valdininkų rūpestis, nes ES direktyvos jau reikalauja: šunys vedliai privalo būti įleidžiami į viešąjį transportą ir nacionalinėje teisėje šios nuostatos turi atsispindėti. 

Taigi supratimas, nors iš dalies gal ir priverstinis, ateina, bet pačių šunų nesimatė gatvėse ir toliau nesimato. Tiesą sakant šia tema Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje buvo diskutuota ne kartą. Prieš gerus dešimt metų keleto neregių iniciatyva buvo žengti pirmieji žingsniai šia linkme, deja, nesėkmingi. Pernelyg daug kliūčių pasitaikė šiame kelyje - tradicijų nebuvimas, didelė šuns parengimo ir išlaikymo kaina, visuomenės neinformuotumas. Nepamirštama pirmoji reakcija, kai pirmą kartą iškilus šiam klausimui, paskambinau į Angliją, Karališkąjį aklųjų institutą, pasiteirauti, kiek maždaug kainuotų vieno šuns parengimas darbui su neregiu. Suma, kurią išgirdau, užgniaužė kvapą. Trisdešimt tūkstančių svarų sterlingų! Net ir kelis kartus sumažinus kainą, turint galvoje, kad ir darbas, ir paslaugos Lietuvoje daug pigesnės, tai vis tiek buvo labai didelė suma. Tada atrodė, kad ir svajoti apie tokią prabangą negalima. Žinoma, jau tada žinojome, kad Anglijos šunų mokyklos reikalavimai ypač dideli. Žinojome ir tai, kad anglai dievina šunis, mielai aukoja šunų vedlių mokyklai ir kad aklas žmogus jį gauna veltui. Gauta informacija apie kainą visus kiek atvėsino, įkarštis steigti mokyklą išblėso, juo labiau, kad pagrindinei šios idėjos autorei Karolinai Paliulienei nepavyko susitarti su Kauno savivaldybe dėl žemės sklypo būsimai šunų vedlių mokyklai. 

Prabėgo dešimtmetis, atnešęs ryškių pokyčių visuomenėje. Ir vėl po truputį keleto aktyvesnių neregių iniciatyva pradedama grįžti prie senos idėjos apie šunų vedlių mokyklą. Beje, čia reikia pastebėti, kad daug mažų valstybių neturi savo šunų vedlių mokyklų, o aklieji perka juos iš kitų šalių. Prieš mėnesį teko kalbėtis su Maltos aklųjų organizacijos pirmininku, ieškojusiu sau šuns vedlio (Maltoje tokios mokyklos nėra). Ir gavo! Iš Italijos. Ir jam tai nieko nekainavo, nes šuniuką (o vėliau ir jo dresavimą) gavo kaip labdarą. Paklausus, kaipgi jis bendraus su šunimi, naujasis šeimininkas nedvejodamas atsakė, kad itališkai - mat jis moka šią kalbą. Štai kaip: nori šuns užsieniečio - turi išmokti šuns šalies kalbą ir ne kitaip!  

Šių metų spalio pradžioje kartu su Karoliu Verbliugevičiumi teko dalyvauti Europos aklųjų sąjungos technologijų komisijos pirmajame posėdyje, kuris vyko Londone. Kadangi Karolis kaip tik ir yra vienas iš tų suinteresuotų žmonių, norinčių, kad šunys vedliai atsirastų ir Lietuvoje, buvo nuspręsta pasinaudoti proga ir susitikti su Anglijos šunų vedlių mokyklos specialistu. Į susitikimą atvyko Gail Stewardson, kuri yra ir Tarptautinės, ir Europos šunų vedlių asociacijos sekretorė. Nors ji ir negalėjo pateikti daug mus dominančių detalių, bet suteikta informacija nuteikė tikrai optimistiškai. Supratome, kad parengti šunį vedlį šiuo metu yra daug pigiau negu tikėjomės, kad šuniukus kartais pasistengus galima gauti dovanų, kad šunį galima dresuoti nebūtinai specialiai šunų vedlių mokykloje, o prie aklojo šuo pratinamas neregio namuose. Svarbu tai, kad visad galima tikėtis paramos iš Tarptautinės šunų vedlių asociacijos. Pašnekovė pasakojo, kad vienas iš 2006 metais įsteigtos Europos šunų vedlių asociacijos tikslų - siekti, kad kiekvienas neregys, norintis vaikščioti su šunimi, turėtų galimybę gauti šią mobilumo paslaugą. Rūpestį asociacijai kelia ir šunų vedlių dresavimo kokybė, todėl vykdoma kaip ir "kokybės patikros" funkcija. Asociacijos sekretorė įtraukė mus į naujų organizacijų, norinčių steigti šias paslaugas, sąrašą, todėl ateityje galime tikėtis daugiau dėmesio. Žinoma, jį gausime, jei to sieksime ir nesėdėsime rankų sudėję. Kitų metų valstybinėje programoje jau yra numatyta tokia veikla. Belieka tikėtis, kad ekspertai pritars šunų vedlių atsiradimo Lietuvoje idėjai. Žinoma, visad galima ieškoti ir alternatyvių finansavimo šaltinių. Visi iš patirties žinome: jei yra didelis didelis noras, atsiranda ir galimybių.  

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]