NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

SUSTOK, GARVEŽY...

Iš dulkėtų atminties užkampių iškyla senos rusų dainos žodžiai: "Pastoj, paravoz, nie stučitie kaliosa". Tikriausiai, dainos autoriaus ar jos veikėjo laukė tolima kelionė, galbūt atsisveikinimas su mylimąja... Neketiname niekur keliauti, nereikia su niekuo atsisveikinti. Viskas daug paprasčiau ir proziškiau - "žaidžiame" kelionės galimybę.  

Gruodžio 3-ąją - Tarptautinę žmonių su negalia dieną - Neįgaliųjų reikalų departamentas pasiūlė skirti fizinės aplinkos, kurioje neįgalūs žmonės gyvena, mokosi, dirba, prieinamumui. Neįgaliųjų organizacijoms buvo išdalintos specialios anketos ir paprašyta jas užpildyti. Lietuvos žmonių su negalia sąjunga, prisidėdama prie jau vykstančios akcijos, kartu pasiūlė ir naują iniciatyvą: gruodžio 3-ąją dvylikoje Lietuvos miestų atlikti geležinkelio stočių įvertinimą: kaip jos pritaikytos neįgaliųjų poreikiams, ar gali neįgalus žmogus savarankiškai keliauti traukiniu? Kad būtų objektyviau, prie planuojamos akcijos pasiūlė prisidėti ir kurtiesiems bei akliesiems. Patikra nesibaigs vien padėties konstatavimu, apie pastebėtas negeroves ar įstatymų pažeidimus žadama informuoti Susisiekimo ministeriją, kitas atsakingas tarnybas.  

Ką gi geležinkelis - tai geležinkelis! Apie kitas stotis informacijos, reikia manyti, turėsime vėliau, o kol kas - Vilnius! Gruodžio 3-ąją grupė neįgaliųjų, tarp kurių yra ir kurčiųjų bei aklųjų atstovų, renkasi Vilniaus traukinių stotyje. Kažkada tai buvo gana prastą reputaciją turinti "skylė": erzelis, triukšmas, seniai muilo ir vandens nemačiusių kūnų tvaikas. Dabar - visai malonu pasivaikščioti. Stotis suremontuota prieš penkerius ar šešerius metus (patikros metu buvo minimi 2003-ieji). Erdvu, švaru ir, tikriausiai, patogu ar bent patogiau, nei buvo. Ar patogu neįgaliesiems - tai jau kitas klausimas.  

Kalbant apie aplinkos prieinamumą, gebėjimą joje susiorientuoti, problemų kyla tiek akliesiems, tiek silpnaregiams. Tad kiekvieną aptariamą objektą iš šių dviejų grupių pozicijų ir reikėtų vertinti. Orientyrai, įvairūs orientuotis padedantys ženklai jų nėra nei akliesiems, nei silpnaregiams. Nei kontrastingų linijų, nei kokių nors reljefinių paviršių. Tiesa, prie eskalatoriaus į požeminę perėją patiesti specialios dangos ploteliai, kuriuos galima visai lengvai užčiuopti kojomis, bet tai ir viskas. Kodėl negalėtų būti tokia danga ištiesta nuo paradinių stoties durų iki išėjimo į peroną, iki informacijos tarnybos? Informacijos tarnyba nuo keleivių srauto ir stoties triukšmo atskirta, kaip dabar madinga, stikline sienele. Jokių kontrastingų linijų, jokių įspėjamųjų paviršių! Neregys su lazdele dar prieš vieną ar du žingsnius "pastebės", silpnaregis - įsirėš tiesiai į sienelę. Stiklas - paskutinis mados klyksmas - vitrinos, vidinės pertvaros, net išorinės namų sienos. Stiklas nelygus stiklui - esama net labai atsparaus, kurį ne taip lengva išdaužti ar "pereiti kiaurai". Vis dėlto tikimybė lieka didelė. Galvos neduočiau nukirsti, bet išmanantys žmonės tvirtina, kad egzistuoja ir reikalavimai: 20 cm pločio kontrastingos juostos - tik kas tų reikalavimų laikosi? Šioje vietoje mūsų teisininkams būtų pravartu užduoti klausimą: ar silpnaregis, "perėjęs kiaurai" kontrastinga linija nepažymėtą stiklinę sieną ar vitriną, galėtų jos savininką paduoti į teismą ir prisiteisti tiek materialią, tiek moralinę kompensaciją? Jeigu taip, tuomet apie tokią galimybę reikėtų rimtai pagalvoti, nes nuolat tenka išgirsti: tai šen, tai ten, tai tas, tai anas, žiūrėk, ėjo ir išėjo per stiklą kiaurai. Išėjo ir nieko: vienas sau tyliai nusikeikė, kad laiku nepastebėjo, o kitas - kad tie akli, kur nereikia, valkiojasi... Ar tikrai toks scenarijus mus tenkina? Ar ne laikas, kaip mėgdavo sakyti "agurkų karaliumi" tituluojamas politikas, savo interesus ginti kiečiau ir agresyviau?  

Bet grįžkime į gruodžio 3-ąją. Vieną įdomesnių vaizdelių galima išvysti prie informacinių stendų. Laukimo salėje tarp stendų ir juos skaitančio žmogaus dar įsiterpusi suolų eilė. Gerai, jeigu nėra žmonių, tuomet galima prieiti ir arčiau, perskaityti reikalingą informaciją ir sėdint neįgaliojo vežimėlyje. O ką daryti, jeigu prisėdę keleivių? Kita dalis informacinių stendų jau neatitverta suolais, bet pakabinta taip aukštai, kad norėdamas perskaityti, ypač jeigu dar silpniau matai, turi gerokai ištempti kaklą ir užversti galvą.  

Išeiname į aikštę, kurioje sustoja traukiniai. Paprastai ji vadinama peronu. Peronu vadinama ir konkreti vieta, kurioje sustoja konkretus traukinys. Tai įneša šiek tiek neaiškumo, bet šįsyk mums rūpi ne žodžių žaismas ir ne jų daugiaprasmiškumas. Perono paviršius virš bėgių iškilęs keliasdešimt centimetrų. Daugelyje modernių stočių tokiais atvejais perono kraštas pažymimas kontrastinga linija. Galima ir reljefiniu paviršiumi - nėra nei viena, nei antra. Viens du ir išsitiesei prieš važiuojantį traukinį ant bėgių! Makabriškas humoras - bet humoras dažnai būna toks, kokia yra realybė. O ji tokia, kokią matėme ir kokią radome.  

Kadangi judėjimo negalią turintys žmonės nelieka abejingi aklųjų problemoms, todėl turime bent keletą žodžių pasakyti apie tai, ką pamatė ir patyrė jie. Stotyje yra neįgaliesiems pritaikytas tualetas, bet užrakintas - nori atlikti reikalą, kreipkis į stoties tarnautoją. Yra ir liftas vežimėliams į požeminę perėją nuleisti bei keltuvas iš jos iškelti, bet irgi užrakinti. Raktas, kaip ir nuo tualeto, pas tarnautoją. Galima būtų pasinaudoti visiems keleiviams skirtu eskalatoriumi, bet tasai eskalatorius juda ne kaip konvejerio juosta (taip yra, pavyzdžiui, daugelyje šiuolaikinių prekybos centrų), bet susiformuoja laiptai, ir net gana statūs. Su vežimėliu niekaip neįsitaisysi, bet ir šiaip nepatogu, ypač jeigu rankos dar sunkiais nešuliais užimtos. Žinoma, kai nieko su savimi nesineši ir dar tvirtai stovi ant dviejų savo kojų, pasivažinėti aukštyn žemyn visai malonu. Perone yra keltuvas, įkeliantis neįgaliojo vežimėlį į traukinį, bet tądien, kaip sakė atsakinga stoties darbuotoja, jis buvo reikalingesnis oro uoste. Taigi vieną neįgalią moterį, panorusią praktiškai patikrinti, kaip sėdint vežimėlyje galima keliauti traukiniu, keli stiprūs vyrukai į vagoną įkėlė savo rankomis. Tuo vieniems kelionė į geležinkelio stotį baigėsi, kitiems - prasidėjo. "Pastoj, paravoz, nie stučitie kaliosa..." 

Akcija, kaip sakėme, nesibaigs vien šios ir kitų stočių patikra. Žmonės, sumanę šią akciją, nelinkę vien konstatuoti blogybes. Jie nuoširdžiai nori padėti tiek neįgaliesiems tapti savarankiškesniems, laisvesniems, tiek sveikiesiems suprasti jų poreikius.  

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]