LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

JURGIS

Sunkiai, labai sunkiai Jurgis kilo iš savo gyvenimo. Ir žinojo, kad reikės, sykiu negalėjo patikėt, jog ateis diena, kai taip atsitiks. Šitiek metų čia nugyventa, nuo pat užkurystės pradžios... Net melioracija aplenkė, net keltis gyvenvietėn niekas nevertė - tokia jau saugi vieta buvo. Tarp miškelių, tarp kriaušių, dar ežeras iš vienos pusės... Taigi buvo buvo, o šit... Eina, žiūrėk, Jurgis kur nors ir apsižiūri - bestovįs, besižvalgąs... Tai kaip reikės apsieit be šunobelės ana ten virš pakriūtės, be ajerais vis kvepiančios sodželkėlės už pirties, be šitos rangiusios išsirangusios upelės, bėgančios iš Šarkiškių ežeriuko Duburin... Kad kas žinotų, kaip nesinori, kaip baisiai nesinori... Bet kur žmogus dingsi, kai kitaip nebeišeina, kai laikytis vietoj nebeužtenka sveikatos... 

Viską, ko nebeprisireiks, išsibuvo, susiruošė kelionėn pas dukterį. Nebe į svečius susiruošė... 

Išvakarėse nulingavo į kapus, karštai pasimeldė prie amžinatilsės Onos šalto guolio, paravėjo, pagrėbstė aplinkui, tada sėdos ilgam ant suolelio, savo paties tvirtai padaryto, visokiausiais pagražinimais išraižyto. Ilsėjos šimtus minčių permintydamas, su savo lakštute čiulbuonėle pasikalbėdamas. Pasiguodė, jog turįs ilgam palikt, paprašė suprast: nei prisišienaut, nei prisimalkaut nebepagalįs... Pasiliekančiąją visgi šiek tiek paguodė - lankys, kapelį prižiūrės Stasiūnė, kapelijos smuikininkė. 

Kai vėl parsiradus mieluos namučiuos, žemę pradėjo gaubt sutemos, šį tą perkandęs, patraukęs dūmelio, Jurgis visas atsidavė armonikai. Paskutinį sykį čia išrėkdys, išvirkdys, tegul viskas, viskas: laukai, miškiukai, ta šunobelė, sodželkėlė su savo ajerais, ta vingiavusi, išsivingiavusi upelė per trieilę prisigeria jo liūdesio, susipainiojusių jausmų. O kad čia, šalia, dar atsisėstų Onelė, kaip kad atsisėsdavo kadaise... Savo minkštu, sodriu altu aplinkumai dar stipriau viską išsakyt padėtų... Kaip mokėjo įsijaust muzikon, kaip mokėjo... Sykiais, žiūrėk, dainuoja, traukia, o per skruostus - ašaros, ašaros... Paklausk: "Tai ko dabar?" Atsakys: "Kad nežinau, kad tave tokį turiu..." 

Gražiam rugsėjui dar neretai saulute pašvituojant, krovės seniukas žento mašinytėn, kas atsirinkta, kas būtinų būtiniausia. Kėlė koją nežinion. 

Išlydėt iškeliaujančio atėjo pora kapelijos žmonių. Stasiūnė moteriška akim vis žiūrėjo, kad kuo talpiau, kartu tvirčiau gultųs ryšuliai, kad bevažiuojant nesusimanytų "pasivaikštinėt". Nutaikiusi progelę, "keliauninkui" papriekaištavo: 

- E, palieki mus, nebepatinkam, kapeliją apgriauni... Iš kur dabar pešim tokį grojiką kaip pats, Jurgiuk... 

Jurgiukas neišsiduodamas graudinos. Įsitaisęs sėdynėj, dar panoro sužinot, ar tikrai įdėtas maišelis su šiokiais tokiais staliorystės įrankiais. Armoniką tai jau laikysiąs ant kelių, tik ant kelių... Turi nuvažiuot sveikutėlė... Juk ir tenais prisireiks, panorės gi pasigrajint... O progų vis vien rasis, kaip nesiras... 

Neklydo Jurgis šitaip manydamas, anei kiek neklydo. Grynai jo valioj buvo ištisi pusdieniai. Anūkėliams išlėkus mokyklon, jų tėvams į darbus, grok sau, kiek lenda, nors persigrok. Tačiau kaži kokios galybės trukdė, griebtis armonikos neleido. Taip iškart, vos įkėlus koją, nė apsižvalgyt nesuspėjus... Tad žmogus kol kas gyveno tykiai. Slankiojo iš kampo į kampą, ilgam prilipdavo prie langų, išeidavo balkonan, sugrįždavo, įsijungęs radiją, rymodavo rymodavo atrėmęs alkūnes į stalą, smakrą įspraudęs delnuos... Neiškentė, žinoma, ir kerčių neapėjęs, meistro žvilgsniu visko neįvertinęs. Ai, ai!.. Kur nepasižiūrėsi - viskas šaukias pagalbos. Kambarių, spintų durys, sekcijų durelės girgžda, kliba, brūžinas, languos - plyšys prie plyšio, prie to plyšio dar plyšelis... Taip ir paniždavo nagus griebtis įrankių... Nesigriebė. Pirmiau reiktų pasiklaust, pasitart, kad viskas būtų su šeimininkų žinia, ne savavališkai... Dar nė neapšilus kaip reikiant, iškart pradėt šnekas apie remontus tarytum nelabai išeina, būtų lyg pirštu parodyta, kokie esat iširėliai, kaip nemokat tvarkytis. Dar užsigaut galėtų - atsirado mat... Nėra ko skubintis, galima palaukt, tegu viskas darysis po truputį, begyvenant... 

Betgi armonika, armonika... Kai kitų nebūna namie, tai... Kiek, žmogau, gali laukt iš marių pagados, iš tikrųjų - kiek?.. Ar neatėjo laikas numot ranka į tuos visus apsipratimo nedrąsumus... Nagi!.. Ir šit pasiryžimo minutė išmušė, Jurgis jau prie armonikos. Capt nuo spintos, nešas salionan. Et, kaip bus, taip, pirmąkart neužsimojęs, jokios pradalgės neišvarysi... Gal žmonės už sienų muzikos triukšmu nepalaikys?.. 

Pasiekęs stalą, atitraukė kėdę, apsuko, patogiai įsitaisė. Suplazdėjo spalvom ant instrumento kampų nutūpusios perlamutrinės peteliškės, pilkšvai sublizgėjo sidabriniai briaunų apkaustėliai... Koja užmesta ant kojos, dumplių diržiukai atsegti. Pasiilgę klavišų, pirštai, žerdami krištolinius garsus, perlėkė jais apačion, viršun, sugriebė keletą skambių akordų... Paskui laisvėn ištrūko vienas valsas, kitas, po jų - grakštus krakoviakas. Po pirmųjų šito šokio taktų "tra ta ta ta, tra ta ta ta" - sunerimo lubos. Ten ėmė kaukti šuva. Iš pradžių muzikantas į tą kauksmą bemaž nekreipė dėmesio. Uždarytas, paliktas ilgam vienas nelaimingas padarėlis neretai paamsi, padejuoja... Tik kai staugimas tęsės ir tęsės, įgaudamas vis naujų intonacijų, tarpais labai sustiprėdamas, Jurgis grot paliovė, įtardamas kažką keista. O ir ausiai ana "turavonė" pradėjo nebepatikt... Nutilus armonikai šuo iškart irgi nutilo. Tai mat, tai mat... Žiūrėk, koks kipšas... Užgrojo iš naujo. Šunio balsas ir vėl, ir vėl... Senukas perėjo kitan kambarin, paskui trečian, galų gale nutarė slėptis virtuvėj. Slėpkis sveikas nesislėpęs... Šuva it užkeiktas, kaip viršum galvos, taip viršum galvos... "Še tai tau, kad jau pasigrajinau, tai pasigrajinau, - giežia apmaudą suirzęs Jurgis. - Na, kas galėjo pamanyt?.." Tik nieko, brač, nepaveiksi, armonikai reikia grįžt savo vieton, ant spintos. O tai tąjį gali dar iš proto išvaryt. 

Pamėgino armonikierius savo "peterburgską" patampyt dar keletą sykių. Galgi ne visuomet toksai duetas rasis, gal "solistas" apsipras. Kai muzika iš radijo ar televizoriaus, tai jam visai nieko. Sulauksi, kad tik neapsiprastų... Vos tiktai trieilės garsai suvirpa, iškart - aūūū, aūūū! Pasinert mieluos garsuos, užsimiršt nesimatė jokios galimybės. 

Sykį namiškių paprašytas palinksmint svečius, prie armonikos nesiskubino. Pasipylus ir svečių prašymams, nors ir nenorom, teko aiškint, koks reikalas, kodėl pagrot neišeisią. Svečiai netikėjo - čia dabar!.. Gal muzikantui tik susidėjo šitaip, gal tiesiog grojimas su keturkojo liūdesio akimirkom sutapo. Kad visi patys įsitikintų, kaip kas yr, Jurgis užtraukė smagią "Karmelitų polką". Lubos ir šiuokart atsiliepė. Dar net gyviau, su visokiom visokiausiom moduliacijom. Prie viso to kažkas dar pradėjo atkakliai belst. Tada visa svetainė vienbalsiai nutarė, jog ten ne ištikimasai žmogaus draugas, o tikrų tikriausias antikristas. Ne kitoks, matyt, ir tas beldėjas. Pasigirdo siūlymų nueit, vyriškai pasikalbėt, pareikalaut... Bet čia taikus, ramaus būdo žentas paskelbė naują tostą, ir žygis "pasikalbėt" atpuolė, buvo visai pamirštas. 

Tikriausiai Jurgiui ir pačiam reiktų pradėt kaukt šunim, bet kad ne tas charakteris. Už gyvenimo visą laiką teko kabintis ragais nagais ne sykį juos apsilaužant. Tai kaip čia dabar - imsi ir visiškai nukabinsi nosį. Pirmas darbas, kurio šituos namuos ėmėsi - į šiukšlių skrynias nešiot savas šiukšles. Visiems girdint, kartą pasakė: 

- Dabar čia bus mano rūpestis. 

Duktė puolės lyg ir prieštarauti: 

- Ką tu, tėveli, yra šit berniokai, o ir mes... 

- Yra tai yra, bet ir aš nei rankų, nei kojų nenutrūksiu. 

Bevaikščiodamas prie tų geležinių skrynių, dar po aplinkumą, turėjo progų pasižvalgyt. Vėliau jau šiaip išlįsdavo paslampinėt. Susižiūrėjo, kur berniokų mokykla, nusistebėjo, kokia didžiulė. Kur maisto krautuvė, užtiko tokią būdą, katroj ir laikraščių buvo galima nusipirkt, ir konvertų laiškams... Konvertų tai parsinešė iš pačio pirmo sykio. Rašys laiškus Stasiūnei ir kitiems... Iš jų taip pat tikriausiai gaus - vis šioks toks lyg ir pabuvimas savam krašte, įprastos kalbos pasiklausymas... 

Meistraunam žmogui visą laiką užkliūdavo laiptinė. Kartą sau tarė: "Reikia imtis, nors šiokią tokią tvarką padaryt reikia..." Pradėjo nuo pačios apačios, nuo lauko durų. Viršus tarytum ir prieitų, užsidarytų, o apačia - nė iš tolo. Kai durys buvo bemaž bemaž, rankos siekė ko kito. Greit nebesimakalavo, nebeklibėjo turėklai, ėmė gražiai varstytis aikštelių langiukai... 

Krapštėsi kaimietis, niekaip nebaigdamas stebėtis čia gyvenančių žmonių netvarkingumu. Sakytum, viskas būtų buvę ne jų, o kažkokių "zimagorų". Vienas kitas praeidamas pasisveikindavo, net šnektelt sykiais stabteldavo. Pripažindavo, jog tikrai niekas nenori žiūrėti tvarkos... Viena moteriškė meistrui dargi padėkot susiprato. 

Paėjo garsas: ten ir ten yra toksai keistas seniokas. Atsirado kviečiančių užsukt. "...žinot, kiton vieton reiktų perkelt drabužių kabyklą... Nišos gale būtų gerai porą trejetą lentynų..." Seniokas labai nė nesibrangino. Kur užprašytas - nueidavo. Ką darė, darė neskubėdamas, atidžiai, taip, kad darbas ilgai meistrą girtų, ne peiktų... Taip jau buvo įpratęs, su tokia nuomone visą laiką gyveno. Kai šitaip, tai žmogus žmogui, žmogus žmogui, ir prašymų padažnėjo. "Mat koks mano tėtušis, mat, kaip jo visiems reikia", - patenkinta šypsojosi duktė. "Oho, mano uošvis, oho, ne kiekvienam tokį ponas Dievas duoda", - pritardavo žentas. 

Buvę buvę gan šilti orai, pradėjo staigiai vėst. Jurgio šeimininkai prisiminė savus langus, sukruto ruošt juos žiemai. Prisinešė popierių, prisipirko lipnių juostelių - jau kamšys, jau klijuos... Čia meistras gauna progą pasakyt: 

- Palaukit, neskubėkit - padarysim kai ką gudresnio. 

Pačiūkšėjus obliams, paskrėbavus kaltams, kur reikia prigulus vienai kitai lystelei, nebijančiu drėgmės glaistu užlyginus ištrupas, dar apjuosus minkštos gumos juostytėm staktų pakraščius, tasai "kai kas gudresnio" akivaizdžiai tapo įkūnytas. 

- Dabar, jei norit, galit ir tas klijaunas popierines juostukes prilipdyt, nepakenks, - nusibraukęs nuo kaktos prakaitą, dėliodamas maišiukan įrankius, pasakė Jurgis. 

- Žiūrėk, Tomai, kaip visur sandaru... Nė trupučio pro niekur netraukia... Tie plastikiniai galės ir dar palaukt, - švytėjo duktė už rankos vedžiodama iš darbo pargrįžusį vyrą. 

- Kad nepeikiat, tai aš gal prie durų, prie sekcijų pasikrapštinėčiau?.. 

- Oi, tėtuk, tėtuk, tik krapštinėkis, iš kur jau tas, "prieš" gali būt... - visai pavirto saulute trobos šeimininkė. 

Jeigu kas nors paliežuvautų, sakytų, kad šitoj troboj kažkas brūžinos, girgždėjo, tai netikėkit, visai netikėkit. Pasiųskit pasižiūrėt, tegu patys įsitikins - niekus tauziję, visiškus niekus. 

Tik kaip muzikantui apsieit be muzikos?.. Gal pamėginus tyliai, visai tyliai?.. Degdamas nekantrumu, tupdės Jurgis trieilę ant kelių. Dumplės juda vos vos, šioks toks garsiukas sklinda, melodiją pasistengus sugaudyt įmanoma... Tačiau argi šičia grojimas!.. Argi grojimas, kai viską nustelbia klavišų klapsėjimas... Ne, ne, kas ne, tai jau ne! Armonikai dusintis irgi nepatiko. Nieko nepaisydama, nusimetė prievartos pančius, pradėjo rodyt, koks jai pačios prigimties balsas duotas. Aštriaklausis kaimynėlis atsiliepė bematant. "Neišveža bjaurybės, neišveda... Tegu jumi paibeliai!.." 

Ką nors kam nors vis pameistraujant, pirštams vien prie įrankių prilipus, klavišus visai užmetus, slinko nelabai speiguota, nelabai gili žiema. Bet vienąsyk, kaip pasakyta, pavasaris ir vėl atjojo drąsiai... Sustabdęs juodbėrį staiga, į žemę pažiūrėjo... Net miesto žemės menkučiai lopinėliai nuo to margi žiedeliais tapo. Atsivėrė balkonų durys, kambarių langai. Atgijusios gamtos dvelksmas siekė užkampiausias kerteles. Tik visai nesijautė diemedžio, nes toksai čia niekur neaugo. Užtat alyvos, alyvos... Jų aromatai karaliaute karaliavo... 

Su kvapais būstų vidun spraudėsi ir mašinų gaudesys. Kai tolimas, tai Jurgiui net malonus. Nemalonu pasidarydavo, kuomet ant visos, taip sakant, parapijos iš žiemos miego atsibudę sudundėdavo radijušiniai bumčikai. Tada - nors ausis užsikimšk... Ką padarysi, ką padarysi - miestas... Kartu buvo keista, jog į šitas griausmų muzikas niekas viršum lubų atsišaukt nė nepamėgino. Naujausios vilties pagautas senukas dar sykį nusičiupo brangutę peterburgytę. O jei viskas jau praėję, jei ir armonikos garsas daugiau nebeužklius... Pavasario proga galėtų gi išdegt... Neišdegė niekas, muzikantas "nusvilo" iš naujo, nebežinia kurį kartą. "Kad tu galą gautum, - nebeišturėjo kaimietis. - Kai dreba sienos, tai tu, prakeiktasai, esi kaip koks kurčius..." O armonikai pasakė: 

- Būčiau žinojęs, būčiau padovanojęs tave kapelijai... 

Kodėl šuva taip nusiteikęs tik prieš armoniką, pamėgino aiškint už uošvį daug mokytesnis žentas Tomas. Tikriausiai, esą, per armonikas gyvulėlis didelių nesmagumų yra patyręs. Tai dabar ir nerimsta, manydamas, jog jį vėl ims lupt ar ką nors kita bjauraus daryt. 

- Ar šitaip gali būt, kad savo bėdas su armonikos muzika krūvon sudėtų?.. 

- Gali, ir dar kaip gali, - patvirtino žentas ir pridūrė du negirdėtus žodžius: - sąlyginis refleksas. 

Peržegnok, kaimo Jurgi, savo sielos atvangą, peržegnok... 

(Tęsinys kitame numeryje)  

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]