NAUJOS KNYGOS

KNABLIŲ GNIAUŽTUOSE

Spalio viduryje sulaukėme dar vienos literato Liongino Ragėno apsakymų knygos - "Mano džiaugsmo dienos, mano skausmo dienos". Smagu šią knygą paimti į rankas ne vien dėl to, kad ji kvepia naujumu, spaustuvės dažais. Dar neatvertęs pirmojo knygos puslapio, nujauti: vėl pasinersi į neskubrią gyvenimo prie ežero idilę. Juk neregio autoriaus pirmoji apsakymų knyga taip ir vadinosi "Paežerės vaizdeliai". Antrojoje apsakymų rinktinėje taip pat yra kūrinių ežero tema. Akivaizdi Liongino Ragėno simpatija vandeniui, gamtai, kaip paslaptingai ir nepažįstamai stichijai, - su tuo susiję ir kiti išgyvenimai. Matyt, šis potraukis gamtai nėra atsitiktinis: tai - ne tik vaikystės, jaunystės prisiminimai, ten likęs, ten atsiveria ir šviesus, visomis spalvomis žaižaruojantis, akinantis pasaulis, kurį visam gyvenimui aptemdė nelemtas sprogimas.  

Knyga - "Mano džiaugsmo dienos, mano skausmo dienos" savo tematika yra labai įvairi: čia randame ne tik paežerės vaizdelių, čia nestinga ir kitokių apsakymų, panašių į pranašingus sapnus, kupinų humoro. Knygoje spausdinama aštuoniolika apsakymų. Kiekvienas apsakymas iliustruotas.  

"Mūsų žodžiui" apie savo naująją knygą sutiko papasakoti pats autorius. 

"M.Ž. Ar tiesa, kad jūsų kūrybos šaltinis - ežeras, tyvuliuojantis šalia gimtojo Avilių bažnytkaimio? 

L. R. Augau kaip ir visi vaikai. Mūsų bažnytkaimis buvo nedidelis. Šalia ežeras. Kiek ūgtelėjęs su draugais ištisas dienas kiūtodavau prie mėlynakio ežero. Čia degindavausi, kol nugara pajuoduodavo. Maudžiausi nežinia kiek kartų. Ūgtelėjęs į rankas paėmiau meškerę. Niekada neužmiršiu pirmojo savo laimikio. Tai buvo nedidukas ešeriukas. Šį laimikį pagavau atmintiną dieną, kai Vokietija užpuolė Lenkiją, - 1939 metais rugsėjo pirmą dieną. Atmenu, prie ežero nuėjau su tėčiu. Jis paruošė meškerę ir mane vieną paliko paežerėje. Pats nuėjo pas poną Skukauską, kuris turėjo radijo aparatą. Skukauskas mėgo klausytis naujienų iš Varšuvos. Tėvelis iš jo sužinodavo paskutines karo žinias. Žvejodavau laisvu laiku, kitu - lankiau Avilių pradžios mokyklą. Vėliau ji tapo aštuonmete. Pastarąją ir baigiau. Besimokydamas pradėjau rašinėti. Dalyvavau leidžiant mokyklos sienlaikraštį. Rašiau ne tik žinutes, bet ir įvairiausius pramanus. Mes sakydavome "baikas". Rašyti skatino mokytoja. Vyresnėse klasėse kelis tekstukus parašiau į rajoninį laikraštį "Pergalė". 

"M.Ž." Ne kartą esate sakęs, kad visą gyvenimą dirbote darbą, kurio nemėgote, ir tai jums buvusi didelė drama. Kodėl taip nutiko? 

L. R. Iš tikro visą gyvenimą dirbau ne savo darbą ir sėdėjau ne savose rogėse. Širdis šaukėsi technikos, o turėjau darbuotis humanitarų laukuose. Šitoks neatitikimas mane plėšte plėšydavo ir vargindavo. Vaikystėje svajojau apie jūrą. Man imponavo jūreivių uniformos, besnapės kepurėlės, vėjyje besiplaikstantys kaspinai ir, aišku, dryžuoti marškinėliai. Nežinau, ar tuo jūrininku būčiau tapęs, bet kad techninį darbą būčiau sugebėjęs dirbti - tai tikrai. Man kvepėte kvepėjo varžtai, veržlės, instrumentai ir alyva, įvairiausi tepalai. Neatsižiūrėdavau į mechanikus, triūsiančius prie traktorių, kombainų. Patikdavo jų tepaluotos rankos. Deja, mano svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Tas nelemtas sprogmuo... Regėjimo netekau 1950 metais. Reikėjo gulėti Daugpilio ligoninėje. Medikai padėti jau negalėjo.  

"M.Ž." Esate sakęs, kad jus persekioja pranašiški sapnai. Juose matote knablius. Beje, taip vadinasi ir pirmasis jūsų knygos apsakymas. Kas tie knabliai?  

L. R. Pirmą kartą knablius sapnavau vaikystėje. Tėveliai pasakojo, jog atsibudau visas išpiltas prakaito, kad rėkiau: knabliai! knabliai! knabliai! Nuo to laiko bijau knablių! Tėvai nežinojo, kas tie knabliai. O aš matyte mačiau juos tada, matau dabar. Knabliai yra arklinės grėbiamosios dantys. Jų nėra daug, bet jie rankos storumo ir užlenkti. Pirmajame sapne jie mane buvo bepasiekią. Laimei, iš to košmaro pabudau. Močiutė net žolelėmis smilkė, kad priemečio negaučiau. Antrą kartą knablius sapnavau naktį prieš sprogimą. Jie nepastebimai prislinkę pačiupo mane ir pradėjo tempti. Tempė per baisiausias vietas: tyrus, juodai rudus laukus. Visas pasaulis pajuodo, nors aš tas baisybes puikiausiai regėjau. Vėliau knabliai paleido. Atsisuko šonu ir grasinamai smūksojo. Knablių galai pavirto šnypščiančiomis besiraitančiomis gyvačių galvomis. Tą dieną netekau regėjimo.  

"M.Ž." Grįžkime prie patirtos traumos. Nelaimė nesugniuždė - gal gelbėjo Kauno aklųjų mokykla? 

L. R. 1951 metais rugsėjo mėnesį atvažiavau į Kauno aklųjų mokyklą. Atmenu, pasodino mane su pipiriukais, kurie man buvo iki juosmens. Mokytoja Aldona Baltramiejūnienė pradėjo mokyti brailio rašto. Stebėtinai greitai išmokau abėcėlę. Po kelių savaičių galėjau net paskaityti. Aišku, jau ir rašiau. Mokytoja, pamačiusi mano sugebėjimus, tarė: "Žinai ką - tu man nepatinki ir netinki. Drožk sau kur nori!.." Aš ir nudrožiau tiesiai į devintą klasę. Aišku, sparčiai negalėjau nei skaityti, nei rašyti. Nors diktantus rašiau. Apšilęs kojas įsitraukiau į mokyklos literatų būrelio veiklą. Literatams vadovavo Vanda Boreikienė. Kasmetiniuose almanachuose yra išspausdinti keli mano apsakymėliai. Atmenu pirmąjį savo rašinėlį, perskaitytą viešai. Tą rašinėlį skaičiau ne aš, o mokytoja, nes tada dar nemokėjau greitai skaityti. Rašinėlis vadinosi "Apversta rašalinė". 1955 metais baigęs Kauno aklųjų mokyklą įstojau į Vilniaus universiteto filologijos fakultetą žurnalistikos specialybę. Mokslus baigiau 1960 metais. Tada - darbas. 

"M.Ž." Ir koks gi? 

L. R. Tik baigęs mokslus tapau vyriausiuoju "Mūsų žodžio" redaktoriumi. Prieš mane redaktoriavo Antanas Baltramiejūnas. Iš pradžių buvau žioplas. Universitete nemokė dirbti organizacinio darbo. Reikėjo mokytis savarankiškai. Iš pradžių žurnalo redakcija buvo įsikūrusi Kaune. Vėliau persikėlė į Vilnių. Aš jau buvau įleidęs šaknis Kaune. Į sostinę keltis neturėjau noro. Antanas Jonynas pasiūlė dirbti leidykloje - sutikau. Iš pradžių buvau paprastas redaktorius. Vėliau tapau vyriausiuoju redaktoriumi. Darbavausi ir garso įrašų namuose. Dar kartą pakartosiu: visi šitie darbai man buvo prievartiniai. Širdį ir dabar traukia technika.  

"M.Ž." Ar tiesa, jog jūs esate žurnalo "Mūsų žodis" pavadinimo sumanytojas? 

L. R. Nesiginsiu, akliesiems ir silpnaregiams skirto žurnalo pavadinimo autorius esu aš. Atmenu, buvo paskelbtas konkursas, kaip pavadinti žurnalą. Reikėjo dalyvauti posėdyje, kuriame buvo svarstomas naujo žurnalo pavadinimas. Aš net raštiško pasiūlymo nebuvau pateikęs. Posėdyje leptelėjau - gal pavadinkime "Mūsų žodis"? Visiems šis pavadinimas patiko ir tiko. Tik vėliau sužinojau - Žemaitijoje tokiu pačiu pavadinimu leistas rajoninis laikraštis.  

"M.Ž." O kaip su knygomis? Nejaugi jų nemėgote? 

L. R. Kai tik išmokau skaityti, skaitau praktiškai visada. Perskaičiau visas mokyklos bibliotekėlės knygeles. Knygas skolindavausi ne tik iš bendraamžių, bet ir iš vyresnių. Dabar suprantu: ne visos knygos buvo mano amžiui. Skaitydamas daug ko nesuprasdavau, bet vis tiek jas ryte rijau. Knygų skaitymas man buvo ir liko savotiškas hobis.  

"M.Ž." Pakalbėkime apie jūsų literatūrinius bandymus. Nors jus viliojo technika, bet plunksna be darbo nerūdijo? 

L. R. Dirbdamas rašiau nedaug. Paprasčiausiai nemėgstamas darbas išsunkdavo. Neturėjau nei jėgų, nei noro kurti. Žinoma, retsykiais šį bei tą parašydavau. Tiesa, kurti daugiau pradėjau išėjęs į sunkiausią darbą - pensiją. Rašiau ne skaitytojui, o sau.  

"M.Ž." O kaip tada suprasti antrosios knygos pasirodymą? 

L. R. Rašydamas savo vaizdelius neturėjau net minties išleisti knygą. Rašiau tik "Mūsų žodžiui" norėdamas nudžiuginti savo draugus bei bičiulius. Susidarius apsakymėlių pluoštui mane pradėjo kalbinti Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė Jadvyga Kuolienė, kad išleisčiau atskirą knygą. Nenorėjau sutikti. Bibliotekos direktorė buvo atkakli. Aš gi - ne akmuo. Taip pasirodė pirmoji mano knygelė "Paežerės vaizdeliai". Panašiai nutiko ir su antrąja knyga "Mano džiaugsmo dienos, mano skausmo dienos". Šioje knygoje yra daug paežerės vaizdelių, kurių nebuvo pirmojoje knygelėje. Yra ir naujai parašytų apsakymų. Pagal vieną iš jų ir knygą pavadinau. 

"M.Ž." Negaliu nepaklausti apie ateities planus. Gal jau pereisite prie stambesnio literatūros baro - romano? 

L. R. Ne kartą apie tai esu galvojęs. Jau ilgokai gyvenau. Per tą laiką atmintyje susikaupė nemažai vaizdų apie aklųjų gyvenimą. Tikrai galėčiau parašyti romaną - tik ne bravūrišką. Dabar daug kas rašo, kad aklumas - tik didelis nepatogumas. Neregiams dažniausiai "jūra iki kelių". Jie su reginčiaisiais žengia koja kojon. O jeigu merginą susiranda, tai tampa tikrais "supermenais." Iš tiesų taip nėra. Neregio gyvenimas - tikrai ne lengvas pasivaikščiojimas. Čia daug tamsos, vidinės įtampos bei skausmo. Manau, kiekvienas neregys, nori jis to ar nenori, nuolatos išgyvena vidinę dramą. Jam kasdien tenka kovoti su savimi, su savo vidinėmis nuostatomis. Štai tokį įsivaizduoju romaną. Jį rašyčiau tik su viena sąlyga. Ji tokia - jeigu pats rašyčiau reginčiųjų raštu. Brailio raštu tokio romano parašyti tikrai nesugebėsiu. Tai didžiulis ir sunkus darbas. Rašydamas dažniausiai naudoju įvairiausius sutrumpinimus. Užrašau keliolika vieno sakinio variantų. O kur pastabos skliausteliuose? Be to, reikėtų kamuoti perrašinėtojus. Geriau kaip ir anksčiau kursiu trumpus, mielus širdžiai apsakymėlius.  

"M.Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS  

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]