NETEKOME

Saulius PLEPYS

PRO MEMORIA

Daugelis žmonių, atėjusių palydėti Juozapą Kairį į paskutinę kelionę, klaupėsi prie jo karsto. Klaupėsi artimieji ir draugai, muzikai ir buvę bendradarbiai. Juozapo išėjimas iš gyvenimo - ypač skaudi netektis mums, neregiams. Daug dešimtmečių išmintingas jo žodis lemdavo mūsų organizacijos gyvenimą sprendžiant kylančius sudėtingiausius ūkinius ir kultūrinius uždavinius. Visą gyvenimą J. Kairys kovojo už teisę, kad neregiai turėtų darbą, būstą, galėtų tenkinti savo dvasinius poreikius. Dažnai J. Kairys buvo lyginamas su galingu Žemaitijos ąžuolu. Birželio 20 d. Vilniaus kongresų rūmuose buvo iškilmingai paminėtas šio garbingo žmogaus septyniasdešimtmetis. Spalio 11-ąją po sunkios ligos liovėsi plakusi jo širdis.  

J. Kairys gimė 1938 metais Teneniuose (Šilalės raj.). Regėjimo neteko kūdikystėje. Abu tėvai buvo muzikalūs. Be mamos neapsieidavo nei laidotuvės, nei krikštynos, o tėvas grojo bandonija ir kontrabosu kaimo kapelijose. Mamos ir kaimo moterų dainuojamos dainos visam gyvenimui paliko Juozapo sieloje neišdildomą įspūdį. Pirmą kartą kaimo bažnytėlėje išgirdęs vargonų gaudesį Juozapas pasijuto tarsi nešamas ant sparnų. Kas tada galėjo pamanyti, kad po daugelio metų po tos bažnytėlės skliautais skambės jo paties sukurta muzika?! 1948 m. rudenį į Kauno aklųjų internatinę mokyklą atsivežė vienintelę brangenybę - tėvo bandoniją. Mokslo draugai ir mokytojai greitai pastebėjo, kad į mokyklą atvažiavo visapusiškai gabus, ypač muzikalus mokinys. Juozapas greitai pramoko groti akordeonu, skambinti pianinu, pradėjo pūsti klarnetą ir saksofoną, dainavo chore, gerai mokėsi. Netrukus Juozapas jau grojo moksleivių instrumentiniuose ansambliuose, kuriems pats dažnai aranžuodavo pjeses. Vadovavo mokyklos merginų vokaliniam ansambliui. Mokykloje gimė ir pirmieji jo muzikos kūriniai.  

Mokyklą J. Kairys baigė 1959 metais. Už gerą mokymąsi buvo apdovanotas sidabro medaliu. Nors jaunuolis puikiai baigė vidurinę mokyklą, savarankiško gyvenimo kelią pradėjo Kauno gamybiniame mokymo kombinate. Tuo pat metu gilino muzikos žinias J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, kurią baigė 1964 m. ir įsigijo choro dirigento specialybę. Vėliau tęsė mokslą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija). Ją baigė 1970 m. ir įsigijo chorvedžio bei muzikos disciplinų dėstytojo specialybę. Dirbdamas kombinate J. Kairys pradėjo vadovauti kombinato estradiniam orkestrui, po metų jam buvo patikėtos choro vadovo pareigos, o 1965 m. jis pradėjo dirbti tuometinių tarprajoninių kultūros namų direktoriumi. Kalbėdami apie Juozapą mes tarsi priedainį kartodavome žodžius: "Su pagyrimu". Su pagyrimu jis baigė mokyklą ir Konservatoriją, pagyrimo nusipelno visa jo kultūrinė ir visuomeninė veikla. 1968 m. J. Kairys buvo išrinktas LAD centro valdybos pirmininko pavaduotoju. Jis kuravo aklųjų švietimą, kultūrą, buitį, bet ta begalė darbų neužgožė jo didžiosios svajonės - įkurti profesionalius aklųjų meno kolektyvus. Ta svajonė Juozapo pastangų ir energijos dėka buvo įgyvendinta. 1970 m. buvo įsteigtas profesionalus aklųjų kamerinis choras (nuo 1978 m. valstybinis choras "Vilnius"), o 1971 m. - profesionalus pučiamųjų instrumentų orkestras. Įsteigiamas LAD muzikinis kolektyvas. Tokiam kolektyvui reikėjo ir muziką, ir organizacinį darbą išmanančio vadovo. 1972 m. jo direktoriumi buvo paskirtas J. Kairys. Šias pareigas jis ėjo iki 1995 m. Jų atsisakęs iki 2004 m. rudens dar buvo "Vilniaus" choro artistas. Choro repertuare - brandžiausi pasaulio ir lietuvių autorių kūriniai. Juozapas rūpinosi neregių kompozitorių kūrinių populiarinimu, didžiavosi ne šimtais Lietuvoje ir užsienyje surengtų koncertų, ne įrašytų plokštelių kiekiu, o tuo, kad neregiai dainininkai tapo visateisiais Lietuvos muzikinės visuomenės nariais.  

J. Kairys - pats žymiausias Lietuvos neregys kompozitorius. Jis sukūrė apie pusantro šimto originalių kūrinių. Išleistos penkios jo muzikinių kūrinių knygos. J. Kairio kūryba buvo labai įvairiapusiška. Jis kūrė dainas solistams, vokaliniams ansambliams, chorui, instrumentines pjeses, bažnytinę muziką, išplėtojo daug liaudies dainų. Nemažai dainų J. Kairys yra sukūręs pagal A. Jonyno, V. Areimos, V. V. Toločkos ir kitų neregių poetų tekstus. 

Daug jo kūrinių yra įrašęs Lietuvos radijas, daug jų skamba Lietuvos aklųjų bibliotekos išleistose kompaktinėse plokštelėse. Paskutinė kompozitoriaus kūrybos plokštelė "Svarbiausi žodžiai" pasirodė prieš pat Juozapo mirtį. Ši plokštelė buvo įrašyta Lietuvos liaudies kultūros centro studijoje, ir Juozapas dar suspėjo išdalinti ją artimiausiems draugams.  

Minėtinos ir J. Kairio sukurtos literatūrinės-muzikinės kompozicijos, kuriose jis su meile pasakoja apie neregius dainininkus, muzikantus, atskirus meninius kolektyvus. Šios jo kompozicijos turi didelę išliekamąją vertę. Daug gyvenimo valandų J. Kairys skyrė žurnalistikai - šalies periodiniuose leidiniuose paskelbė daugiau nei 100 straipsnių muzikos, kultūros ir kitais svarbiais gyvenimo kklausimais. 1993 m. buvo išleista jo prisiminimų knyga "Du šviesos taškai" - apie dainininkę B. Grincevičiūtę ir rašytoją A. Jonyną. Už nenuilstamą darbą, aktyvią visuomeninę veiklą J. Kairys yra gavęs daug apdovanojimų ir padėkų.  

1996 m. liepos 2 d. LR Prezidentas už nuopelnus Lietuvai, jos mokslui, švietimui ir kultūrai, už vaisingą muzikinę kūrybą apdovanojo J. Kairį Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino Ordino pirmojo laipsnio medaliu.  

Išlydėdamas į paskutinę žemiškąją kelionę, Katalikiškojo Prano Daunio fondo prezidentas monsinjoras J. Antanavičius pasakė, kad vargu ar rasime šalį, kur neregys žmogus būtų tiek sukūręs, tiek nuveikęs...  

Gyvenime Juozapas buvo draugiškas, visada linkęs padėti, gebąs nuoširdžiai pasidžiaugti kitų neregių laimėjimais. Jis buvo santūrus, kalbėdamas apgalvodavo kiekvieną žodį, bet mėgo ir pašmaikštauti. Iš gyvenimo Juozapas išėjo, bet su mumis liko jo muzika, jo priesakas dorai rūpintis neregiais, mūsų organizacijos ateitimi.  

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]