MŪSŲ SVEČIAI

APIE EUROPĄ IR ŠVIETIMĄ

Spalio 16-17 dieną Vilniuje įvyko tarptautinė konferencija "Kokybiškas švietimas - pripažinta neregių ir silpnaregių teisė". Ją surengė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ir Lietuvos Respublikos švietimo ministerija. Konferencijoje dalyvavo Europos aklųjų sąjungos (EAS) prezidentas Kolinas Lou (Colin Low). Svečias maloniai sutiko atsakyti į žurnalo "Mūsų žodis" klausimus. Jį kalbino žurnalo vyriausiasis redaktorius Vytautas Gendvilas.  

Vytautas Gendvilas. Papasakokite apie save: nuo kada nematote, kur mokėtės? Jūsų kelias į Europos aklųjų sąjungą... 

Kolinas Lou. Prastą regėjimą įgimiau. Kai man buvo treji, įvyko nelaimingas atsitikimas ir regėjimo netekau visiškai. Taigi aklas nuo trejų metų. Mokiausi aklųjų mokyklose - iš pradžių Škotijoje, iš kur esu kilęs, o vėliau Anglijoje. 

V. G. Tai buvo specialiai akliesiems skirtos mokyklos?  

K. L. Taip, aklųjų mokyklos. 

V. G. Prisiminęs konferencijos pabaigoje įsiliepsnojusias diskusijas noriu sužinoti ir Jūsų nuomonę: Jūs integruoto ar segreguoto aklųjų mokymo šalininkas? 

K. L. Na, kai suaugau, integracija pradėjau itin tikėti. Tik nemanau, kad galima būti už integraciją visu šimtu procentų. Sakyčiau, reikia turėti kokią nors specialią mokyklą, skirtą vaikams, kurių negalima gerai išmokyti bendrojo lavinimo mokykloje. 

V. G. Tai Jūs už integraciją švietime? 

K. L. Toks mokymo būdas yra iš esmės geras, nes yra geriau, jei aklas vaikas turi galimybę mokytis netoli savo namų. Nėra gerai, kai neįgalūs žmonės atskiriami nuo savo bendruomenės. Todėl geriausia, kai aklieji mokosi kartu su reginčiais bendraamžiais. Bet ne visada toks mokymas pats geriausias, ypač, jei norima, kad jis būtų efektyvus. 

V. G. Grįžkime, jei galima, prie Jūsų mokyklos.  

K. L. Baigęs aklųjų mokyklą, įstojau į universitetą. Studijavau teisę. Pradėjau dirbti teisės dėstytoju - dėsčiau kriminalistiką Lidso universitete, Anglijos šiaurėje. Dėstytojavau šešiolika metų. Tada išėjau į Londono miesto savivaldybę dirbti neįgaliųjų reikalų skyriaus vedėju. Čia išdirbau dešimt metų. Tada vėl grįžau į universitetą - šį kartą į Londono - studijuoti įvairių teorijų apie neįgalumą. Studijas baigiau 2000 metais. Tais pačiais metais tapau Karališkojo nacionalinio aklųjų instituto (RNIB) pirmininku. Dar dirbdamas dėstytoju Lidso universitete, aktyviai įsitraukiau į neįgaliųjų politikos reikalus, ypač į aklųjų organizacijų politiką: 25 metus priklausiau RNIB tarybai. Per tuos metus vadovavau vienam svarbiam RNIB komitetui, kurį laiką buvau RNIB pirmininko pavaduotoju, o galop 2000 m. tapau ir RNIB pirmininku. 2003 metais, kadenciją baigus serui Džonui Volui (John Wall), taip pat kilusiam iš Jungtinės Karalystės, tapau Europos aklųjų sąjungos prezidentu. 2007 m. buvau perrinktas dar vienai kadencijai. 2006 m. buvau paskirtas į Lordų Rūmus - tai Jungtinės Karalystės aukštieji įstatymų leidybos rūmai. Taigi dabar turiu tris darbus - RNIB pirmininko, Europos aklųjų sąjungos prezidento ir Lordų Rūmų nario. Todėl esu gana užsiėmęs. 

V. G. Esate panašus į Dievą - vienas trijuose asmenyse? 

K. L. O, žinoma, taip, taip! Man patiko toks palyginimas. 

V. G. O ką manote apie Europos aklųjų sąjungos veiklą? Europos Sąjunga tapo labai didelė. Ar Europos aklųjų sąjunga suspėja su ta didėjančia Europa? 

K. L. Aš, tiesą sakant, manau, kad EAS darbas su Europos Sąjunga tikrai vaisingas. Mes spėjame kartu su ES plėtra. Turime komisiją ryšiams su ES, kuriai priklauso aklųjų organizacijų atstovai iš visų ES šalių narių. Kadangi ES plečiasi, tai didiname ir savo komisiją. EAS sėkmingai dirba lobistinį darbą Europos Sąjungoje. Būtent ES kontekste mes pasiekėme pačių geriausių santykių su savo nariais iš atskirų šalių. Aklųjų organizacijų atstovai, dirbantys EAS, dažnai pastebi, kad naudingiau lobizmu užsiimti per Europos Sąjungą, kalbėti EAS vardu, nes Europos Sąjunga labiau linkusi turėti reikalų su tarptautine organizacija, o ne nacionalinėmis organizacijomis. Todėl Europos aklųjų sąjungoje savo šalims atstovaujantys žmonės turi daug darbo, jie daug padaro Europos aklųjų sąjungos vardu. Bet tuo pat metu EAS gali duoti naudos ir savo nariams, atstovaujantiems atskiroms šalims, nes sudaro sąlygas efektyvesniam lobizmo darbui Europoje, todėl esama abipusės naudos - ją patiria ir EAS, ir nacionalinės aklųjų organizacijos.  

Kodėl sakau, kad Europos Sąjunga yra ta sritis, kur mes efektyviausiai dirbame lobizmo darbą? Nes vis daugiau įstatymų, skirtų atskiroms šalims, parengiama Europos Sąjungoje. Jei norime turėti įtakos tokiems įstatymams, turime "daryti spaudimą" Europos Sąjungai dėl tokių dalykų, kaip pašto paslaugos akliesiems, televizijos programų prieinamumas, autorinė teisė. Paminėjau tik tris sritis, bet jų yra daugiau. EAS dabar padalinta į dvi maždaug lygias dalis: viena - aklųjų organizacijos iš ES priklausančių šalių, kita - ES nepriklausančių šalių organizacijos. Mano vienas pagrindinių siekių - sulyginti tas dvi EAS puses taip, kad akliesiems svarbūs įstatymai būtų vienodi ir ES priklausančiose, ir nepriklausančiose šalyse. Šiuo metu vadovauju EAS projektui, ieškome jam finansavimo. Visa tai tam, kad galėtume imtis plėtros ES nepriklausančiose šalyse, siekdami pagerinti aklųjų gyvenimą tose šalyse. 

V. G. Prezidento kadencija neilga. Ar būsite patenkintas savimi, jei EAS pavyks padaryti išvardintus darbus? 

K. L. Visų numatytų darbų neįmanoma nuveikti per vieną kadenciją. Todėl esu tikras, kad darbą, kurį mes pradėjome, reikės toliau tęsti kitiems. Bet, manau, kol ateis laikas postą perleisti kažkam kitam, kuris tęs darbą taip, kaip jam atrodys geriausia, būsiu daug padaręs. 

V. G. O ar girdimas Europos aklųjų sąjungoje Lietuvos balsas? 

K. L. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga yra viena aktyviausių iš paskutinės įstojusiųjų į ES šalių bangos. 2004 m. gegužę ES šalių narių padaugėjo nuo 15 iki 27. Su jomis įstojo ir Lietuva. Po šio įvykio praėjo vos keleri metai, bet, mano nuomone, LASS yra viena aktyviausių iš naujųjų ES narių. 

V. G. Kokie įspūdžiai apie Vilnių? Ar esate čia pirmą kartą? 

K. L. Esu kartą čia jau buvęs. Tada mums buvo surengta ekskursija po Vilnių. Buvo labai įdomu daug ką sužinoti iš jūsų senosios istorijos. Šį kartą atvykau labai vėlai vakare. Ryte - tiesiai į konferenciją. Bet man aišku, kad čia tarp vietinių aklųjų labai gyva atmosfera, konferencijai baigiantis užvirė įdomi diskusija. Jaučiu, kad konferencijoje svarstyti klausimai dalyviams labai svarbūs. Taip pat manau, kad teigiamo atsako sulaukėme iš Lietuvos vyriausybės atstovės, kuri padarė pranešimą apie švietimo klausimus. Todėl tikėčiau, kad LASS ir Lietuvos aklųjų laukia šviesi ateitis savo šalyje, taip pat ir Europos aklųjų sąjungoje. 

V. G. Išklausėte keletą pranešimų, girdėjote diskusijas - ar Europoje ir Jūsų šalyje aklųjų problemos švietimo srityje tokios pačios? O gal tos problemos kitų jau įveiktos?  

K. L. Vilniuje girdėtos diskusijos netgi labai panašios į diskusijas, kokias girdžiu kitose šalyse: integracija, inkliuzija ar specialiosios mokyklos? Yra abiejų variantų šalininkų. Pripažįstama, kad kiekvienas mokymo būdas turi ir savo privalumų, ir trūkumų. Tokios diskusijos, kokias čia šiandien girdėjome, vyksta beveik visose Europos šalyse. Kita šiandien iškilusi tema - vadovėlių brailio raštu trūkumas Lietuvoje. Jungtinėje Karalystėje jų taip pat trūksta kaip ir Lietuvoje. Todėl manau, kad mūsų problemos ir rūpimi klausimai yra labai panašūs. 

V. G. Ačiū už pokalbį. 

K. L. Man buvo malonu atsakyti į jūsų klausimus. Tikiuosi, parašysite gerą straipsnį.  

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]