PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

DAINA - TARSI GYVAS ŠALTINIO VANDUO


Onutė MatusevičiūtėPūkiniais patalais apklostyta maža guvi mergytė klausosi močiutės sekamos pasakos apie Jonuką ir Grytutę. Su dainuojamaisiais intarpais. Tokias labai mėgsta aukštaičiai. Koks mielas tas močiutės balsas - klausytum ir klausytum. Visus miegus išvaiko. Tik staiga balsas nutyla - prisnūdo senoji, o mergytei smalsu, kas bus toliau. Ir vėl pasaka prasideda nuo pradžių - močiutė pamiršusi, kur nutrūko pasakojimas. 

Tai patys pirmieji prisiminimai iš vaikystės, kuri Onutei Matusevičiūtei ir jos broliui Lionginui buvo kupina smagių nutikimų, kurioje nestigo artimųjų ir giminių dėmesio. 

"Močiutė buvo ta geroji fėja, iš kurios gavau didelį palikimą - ištisą dainų klodą. Mudu su broliu buvom laimingi, - sako Onutė, - nes nebuvom atskirti nuo artimųjų bendravimo. Visuose giminės suėjimuose - vestuvėse, krikštynose ar gimtadienių jubiliejuose - buvom laukiami. Vos ketverių sulaukęs mūsų Lionginas jau bandė jėgas - grojo mažu akordeonėliu vestuvėse. O kai man sukako ketveri metukai, iš gimtojo Švenčionėlių miestelio persikėlėm į Kauną. Mama įsidarbino 2-ojoje aštuonmetėje mokykloje sargute, ten tuo pačiu metu turėjo nudirbti ir valytojos bei pečkurės darbus. Toje pat gatvėje gyveno žinomo krepšininko Šarūno Marčiulionio šeima. Su ja nemažai bendravom. Mane Šarūnas išmokė, kaip pripūsti balioną, na, ir kitokių mažų gudrybių. Labai judrus berniokėlis buvo - kaip pantera karstydavosi tvoromis, aukščiausios medžio šakos jam buvo pasiekiamos. Smagiai gyvenome, mamos bendradarbės mane ypač lepino. Vos užsimenu, kad norėčiau turėti vieną ar kitą žaislą, žiūrėk, jau ir gaunu dovanų. Mamai tas nelabai patiko. Labiausiai rūpėjo muzika - iš klausos mokiausi groti pianinu. Penkerių metų pyplė buvau pakviesta akompanuoti pionierių chorui mokyklos šventėse. Vėliau, įstojusi į muzikos mokyklą, dėl to turėjau daug bėdos - pedagogams teko ilgai kantriai taisyti rankų padėtį. 

Man pasisekė ir pradėjus mokytis aklųjų mokykloje. Pirmoji mokytoja Aldona Baltramiejūnienė buvo tikras gabių vaikų lobis. Juos mylėjo, skatino ir labai daug reikalavo. Lankiau pianino būrelį, dainavau chore, vokaliniame ansamblyje, lankiau Lėlių teatro repeticijas. Kauno aklųjų mokyklos Lėlių teatras savo spektakliais buvo žinomas visoje Lietuvoje. Mokytoja Aldona jam aukojo visą savo laisvalaikį: mezgė, siuvo, karpė. O mokytojos pagaminto torto su vaisiais ir sviestu skonį jaučiu iki šiol. 

Kaune tesimokiau dvejus metus. Vėliau - Vilnius. Čia ir vėl mums su broliu pasisekė - tais metais prie aklųjų mokyklos buvo įsteigtas B. Dvariono muzikos mokyklos filialas. Ir sakyti nereikia, kaip tai palengvino neregių kelią į muzikos pasaulį. Pasirinkau fleitą, bet mokytis teko pačioje B. Dvariono mokykloje. Aukojosi mama - du kartus per savaitę keliavo iš Kauno į Vilnių, kad mane palydėtų į muzikos pamokas. Teko didelė laimė mokytis pas puikų pedagogą Paulių Koncę". 

Dar Onutė prisiminė, kad teko suktis kaip voverei rate, norint suspėti į choro, vokalinio ir estradinio ansamblių repeticijas. Mokėsi muzikalių vaikų klasėje, kuriai teko laimė lankytis ne viename Operos ir baleto teatro spektaklyje. Štai Piotro Čaikovskio balete "Spragtukas" muzika paliko pritrenkiantį įspūdį, jos klausėsi užgniaužusi kvapą. Buvo ir tokių spektaklių, kuriuose mergaitė suspėdavo ir saldžiai nusnausti. Per pertrauką ir saldumynų prisiragaudavo - buvo tikra šventė sukrimsti didelį ir skanų saldainį "Nomeda". 

Tuo metu kone kiekviena mokykla turėjo savą estradinį ansamblį. Sulaukusi 13-os Onutė taip pat grojo vargonėliais tokiame ansamblyje kartu su Ramūnu Dambrausku (bosinė gitara), Vytautu Pupeliu (ritminė gitara), Teisučiu Bazevičiumi (būgnai). 

Visada didžiavosi, kad turi vyresnį brolį. Šalia jo - visada saugiau. O be to, muzikantas. 

Įdomu klausytis aukštaitišku temperamentu sušildyto Onutės pasakojimo. Šneka liejasi upeliu, nereikia traukti už liežuvio, kaip mėgsta sakyti mano kraštiečiai dzūkai. Bet kaipgi su tuo dainavimu? Pasakojimo apie dainos kelio vingius teks palaukti, nes A. Jonyno aklųjų mokykloje nė vienas muzikos mokytojas išskirtinių vokalinių gabumų nepastebėjo. Ir Onutė apie tai nesvajojo. 

Mokyklą paliko baigusi devynias klases ir B. Dvariono muzikos mokyklos fleitos klasę. Grįžo į Kauną, įstojo į J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą toliau studijuoti pamėgto instrumento subtilybių pas kantrų geranorišką, bet labai reiklų pedagogą Joną Kebliką. Jokių nuolaidų. Taip ir pasakė: "Esi gabi, jokių "pablaškių" nebus". Apie jį studentės kuždėjo, kad esąs labai gražaus stoto, išvaizdus vyriškis, moterų numylėtinis. Vis dėlto vieną išlygą padarė - per "blatą" padėjo įsigyti gerą muzikos instrumentą. Tėvai nupirko geros firmos fleitą už tiems laikams pakankamai įspūdingą sumą - 1200 rublių. 

Pradėjo groti profesionaliame aklųjų ir silpnaregių pučiamųjų instrumentų orkestre. Koncertinės kelionės po visą Lietuvą - mažų miestelių ir didelių miestų scenos - puikus meninių galimybių išbandymas. Muzikinis perversmas Onutės gyvenime įvyko 1985 metais. Šventė brolio Liongino gimtadienį, smagiai šurmuliavo, dainos netilo. Išgirdęs merginą dainuojant šaunus muzikantas ir dar šaunesnis dainininkas Adomas Bazevičius nustebęs ištarė:" Tau reikia eiti į vokalą, pas Stasę Rapalienę". Adomas buvo didelis autoritetas tarp aklųjų muzikantų. 

Paklausė, nors sunkiai tikėjo, kad iš to kas nors gero išeis. Stasė Rapalienė, Kauno valstybinio muzikinio teatro vedančioji solistė, tuo metu mokė dainuoti LAD Kauno tarprajoninių kultūros namų vokalistus. Su džiaugsmu priėmė ir prasidėjo ilgas sekinantis darbas. Žemaitiškai kantri ir atkakli vadovė labai tikėjo Onutės sėkme. Ir neapsiriko. Dar vieno puikaus dainininko ir pedagogo Gedimino Šmito paskatinta įstojo į J. Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos vokalo klasės trečiąjį kursą. Taip įsigijo dvi specialybes. Pirmoji dainavimo mokytoja - Regina Kabalinienė.  

Dar vienas laiptelis aukštyn - studijos Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultetuose. Kamerinio dainavimo paslaptis sužinojo studijuodama pas talentingąją dainininkę Giedrę Kaukaitę. Ši Onutei buvo, yra ir bus didžiausias autoritetas. Šį kartą įgyjama vokalo specialybė. Ir to nepakako - toliau magistrantūros studijos pas docentę Aušrą Stasiūnaitę, su kuria daug dirbo ir nuoširdžiai bendravo. 

Daina - tarsi gyvas šaltinio vanduo, suteikia energijos, gyvybingumo ir noro aprėpti kuo daugiau. 

Konkursai - dar vienas jėgų išbandymas. Pirmasis ir ypač reikšmingas įvyko 1992 m. - respublikinis Beatričės Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkursas. Čia Onutė laimėjo Grand prix apdovanojimą, o Ligija Janulevičienė buvo pripažinta geriausia koncertmeistere. Toliau - pelnytas diplomantės vardas 1994 metais Čekijoje vykusiame tarptautiniame aklųjų ir silpnaregių profesionalų muzikų konkurse. Po trejų metų tame pačiame konkurse laimėtas laureatės vardas. Ligija Janulevičienė vėl pripažinta geriausia koncertmeistere.  

Onutė ir Ligija buvo pakviestos koncertuoti į Vokietiją ir Čekiją. Neišdildomi įspūdžiai - kelionė sunki, bet maloniai nustebinusi. Per vieną koncertinį turą surengta 14 koncertų per 15 dienų. Tik didelės optimistės galėjo leistis į tokius nuotykius - dvi moterys su sunkiai panešamais lagaminais, prikrautais drabužių, maisto ir kitų būtinų daiktų, traukiniais, autobusais traukė joms nepažįstama kryptimi. Nors pedantiški vokiečiai atsiuntė smulkius kiekvieno maršruto planus, pasirūpino, kad viešbučiai būtų netoli koncerto vietos, tačiau nebuvo lengva kraustytis iš vieno traukinio į kitą, tempti sunkius nešulius. Neturėjo ir prodiuserio, kuris rūpintųsi sutartimis. Bet moterys nebūtų moterys - pamiršdavo visus kelionės sunkumus, pamačiusios, kokios jos laukiamos koncertų salėse. Vokiečiai ypač myli kamerinę muziką, negaili atlikėjams aplodismentų ir padėkos žodžių. Vieną didžiausių įspūdžių paliko pasirodymas senovinėje Acelsbergo pilyje, toli nuo miestų šurmulio, nuostabaus grožio aplinkoje. Nesitikėjo daug žiūrovų ir labai nudžiugo, kai prie pilies riedėjo viena mašina po kitos ir klausytojai vos tilpo jaukioje pilies menėje. 

Onutė jau trylika metų vadovauja kauniečių moterų vokaliniam ansambliui "Credo". Šis darbas - jos svajonė. Didžiuojasi moterimis, dainos fanatikėmis. Niekada nepamirš, kiek daug jai padėjo ilgametė meno vadovė, dainininkė ir visų mėgėjų kolektyvų globėja Danutė Ramanauskienė, kuri, žinau, džiaugėsi neatsidžiaugė jauna, gabia ir perspektyvia ratelio vadove. "Credo" daug koncertuoja, dalyvauja "Sidabrinių balsų" konkursuose, dainos festivaliuose. Energijos, atsakomybės ir pareigingumo Onutei netrūksta - koncertas veja koncertą. Yra įsimylėjusi sakralinę muziką, su moterimis parengė religinių giesmių Kalėdoms, Velykoms, Gavėniai. Gieda Mišiose ne tik Kauno, bet ir kitų miestų ar miestelių bažnyčiose. Be "Credo" atliekamų giesmių ir dainų neįsivaizduoju ir Katalikiškojo Prano Daunio maldos dienų. Solinių koncertų stoka taip pat nesiskundžia. Yra nuolat kviečiama ir laukiama Vilniaus kongresų rūmuose, jau ketvirti metai atlieka sakralines dainas tarptautiniame festivalyje "Vasara su Čiurlioniu" Druskininkuose, nepamainoma atlikėja įvairiose šventėse, organizuojamose Kauno aklųjų ir silpnaregių centre - visko ir neišpasakosi. Dabar pati Onutės, kaip dainininkės, branda: visu grožiu atsiskleidžia švelnus lyriškas balso tembras. 

Visur spėjanti Onutė dirba iliustratore Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultetuose. Šis darbas atima daug jėgų, tačiau įdomus ir kūrybiškas. 

Onutė kaip kūdikis džiaugiasi, kad jai labai pasisekė: sutiko daug gerų žmonių, gavo daug vertingų patarimų. Vienas iš tokių buvo instrumentinio ansamblio vadovas Petras Barškietis. Kokį instrumentą - klarnetą, akordeoną, bepaimtų Petras, grojo su dideliu užsidegimu ir, kaip Onutė sako, "su šarmu". Grojant profesionaliame pučiamųjų instrumentų orkestre, neįkainojama buvo dėstytojo Vytauto Kertenio muzikinė patirtis. 

Dvi moterys suvaidino išskirtinį vaidmenį Onutės Matusevičiūtės gyvenime - mama ir koncertmeisterė Ligija Janulevičienė. "Be mamos nebūčiau nei muzikantė, nei dainininkė. Mano mamukas - visur su manimi: ir džiaugsme, ir bėdoje. Be jos kantrybės, atsidavimo ir begalinio užsispyrimo daryti viską, kad tik vaikams būtų geriau, šiandien mudu su Lionginu nebūtume tokie, kokie esame". Ligija - vyresnioji draugė, patarėja, visada šalia, kai jos labiausiai reikia. 

Birželį vykusiame Juozapo Kairio jubiliejiniame vakare dainavo ir Onutė. Girdėjau, kaip prie jos priėjęs ir prisistatęs kompozitorius Rimvydas Žigaitis pasakė "Onute, tu padainavai geriausiai" ir padėkojo. Ar reikia geresnio įvertinimo? 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]