LASS LITERATŲ KŪRYBA

Janina KURTINAITIENĖ

 


Janina Kurtinaitienė gyvena ir dirba Vilkaviškyje. Vilkaviškio literatų klubo "Seklyčia" prezidentė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Vilkaviškio skyriaus pirmininkė. Išleido eilėraščių rinkinius "Spindulių tavųjų sidabru", "Rasotos žolės tyla", organizuoja literatūrinius renginius rajono literatams. Pati yra daugelio konkursų prizininkė. Šiuo metu dirba Suvalkijos "Sūduvos" regioniniame kultūros centre renginių organizatore.  

 


SUVALKIJAI 

 

Iš visur visada 

Į Tave aš pareisiu. 

Ten, kur lygumos 

Žalios laukuos nuvingiavo, 

Kur maži ežerėliai 

Lyg negrįžtančių akys boluoja, 

Kur beržynuos manuos 

Užpustyta nebegrįžtanti 

Niekad vaikystė. 

Ten, kur paukščiai 

Dar vis tebegieda 

Gražiausią pasaulyje giesmę, 

Ten, kur medžiuos aukštuos 

Lyg maža kibirkštis 

Vis dar blaškosi negirdėti, 

Ir niekam neištarti žodžiai. 

Ten tas kraštas, 

Į kurį aš pareisiu -  

Numirt. 

 

* * * 

 

Neišeik - 

Juk žydės 

Mums dar vyšnios ir obelys, 

Neišeik -  

Juk klevai 

Degs ne kartą 

Rugsėjais 

Ir per lietų, 

Per žolę, 

Per sniegą 

Eisim mes,  

Susikibę už rankų, - 

Bus taip lengva 

Mylėt 

Ir nekęst, 

Ir atleisti, 

Kur lyg ašara 

Skaudžiai žibės 

Mūsų meilė 

Ant vienišo tako... 

 

TĖVIŠKĖ 

 

O, mano tėviške, 

Senom sakmėm pašaukusi mane, 

Lietuviškais audimo raštais įaugau į tave. 

Kur želia rūtos, žydi lelija. 

Kur praeitis lig šiol savais darbais gyva. 

O, mano tėviške, iš paukščio skrydžio, 

Savo istorija ir savo praeitim didi. 

Ir šuliniuose prie dulkėto kelio - 

Nuo žemės lig dangaus su manimi. 

 

* * * 

 

Ramybė vakaro 

Alsuoja man į veidą 

Ir vienišumas slepiasi 

Nueinančios dienos ritme, 

Ne kartą jau teista, 

Ne vieną kartą šlovinta, 

Ramiai stebiu nueinančią tolyn save - 

Pro aukštumas, klaidas, pro neviltį, 

Ir nesvarbu, kiek kartų 

Kals prie kryžiaus dar mane... 

Dangus seniai jau viską man atleido - 

Taip laikina ir taip trapu, 

Ramybė vakaro alsuoja man į veidą 

Nurimo vėjas, 

Viskas iki liūdesio gražu... 

 

VĖLINĖS. TĖVUI 

 

Niekada negalvoju, 

Kad nevaikščioji, 

Šita žeme, 

Kad laiškų neskaitai, 

Kurie tau parašyti, 

Kad į mano gyvenimą  

Neateisi daugiau 

Nei pasmerkt, 

Nei atleist, 

Nei mylėti, 

Niekada negalvoju, 

Kad tavęs nėra 

Mano žemei, 

Mano ilgesiui, 

Mano vaikams, 

Kurių niekada nepaglostei, 

Bet kiek daug vaikuose, 

Tavęs, tėve, 

Aš žinau - 

Mano laiškus skaitai 

Savo liūdesio, 

Savo nerimo pirštais - - - 

 

Valentino AJAUSKO piešinys

* * * 

 

Nepyk - 

Turiu išeit, 

Kad nebegeltų 

Žaizdos vakarais, 

Prieš lietų, 

Kad nekvepėtų 

Tavimi atolo 

Nupjauta žolė, 

Kad neprimintų 

Naktį krintanti žvaigždė, 

Kad nekalbėtų tavimi  

Apsnūdę vakarais miškai, 

Nepyk - 

Išeisiu nuo tavęs, 

Nors gal labai skaudės. 

 

* * * 

 

Vienatvę mano - 

Nebeskauda. 

Išdavęs draugas - nebežeidžia. 

Nemeilę man - 

Seniai atleidau. 

Ar kas atleis 

Manas 

Klaidas?... 

 

KUR NUEISI? 

 

Kur nueisi? Kur sustosi, 

Jeigu niekas nebelaukia, 

Jeigu niekam nebereikia 

Tavo žodžių, nei širdies? 

Pelenais išpustė vėjas 

Tavo namą užu šilo, 

Ir kažin, ar dar dainuoja 

Ten žiogeliai vakarais? 

Senos obelys išrautos  

Iš tėvų ir tavo žemės. 

Nežinai, į kur nuskrido 

Vedę ten vaikus gandrai... 

Kai nugairins pikti vėjai, 

Kur pareiti man tada?.. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]