PORTRETAS

ATĖJĘS IR PASILIKĘS

Profesorių akademiką Vytautą Gudonį pažįstame kaip aktyvų nepailstantį "Mūsų žodžio" bendradarbį. Jau beveik 10 metų iš nesenkančios savo meno kolekcijos žurnalui jis siunčia vis naujas meno kūrinių, vaizduojančių akluosius, reprodukcijas, vis naujus jų aprašymus. Apie neregį mene žinome labai daug. Tačiau labai mažai žinome apie patį profesorių. Liepos mėnesį už nuopelnus garsinant Šiaulių vardą V. Gudoniui Šiaulių apskrities viršininkas įteikė garbės ženklą. Sveikindami profesorių panūdome kiek plačiau praverti duris ir į jo paties pasaulį.  

- Ne kartą minėjote, kad su neregiais esate pažįstamas jau nuo septyniolikos metų. Kaip tai atsitiko?  

- Mokiausi vakarinėje vidurinėje mokykloje, tačiau buvau, kaip dabar sakoma, anksti socialiai subrendęs ir pradėjau dirbti. Dirbau "Vairo" gamykloje tekintoju, o tuometiniame LAD Šiaulių gamybinio mokymo kombinate buvo šokių kolektyvas - jame šoko pažįstami vaikinai. Trūko vyrų, tad pakvietė mane. Kolektyvas patiko, pradėjau šokti. Šiaulių aklųjų įmonėje savo karjerą pradėjau nuo darbininko. Vėliau dirbau sporto metodininku, cecho meistru, trumpai, jau baigęs institutą (dabar - Šiaulių universitetas), vyr. inžinieriumi, atsakingu už gamybinį mokymą. Tiesa, šiose pareigose dirbau neilgai, nes greitai išvažiavau į tuometinio Leningrado Gerceno pedagoginio instituto aspirantūrą. 

- Kitaip sakant, atėjote pašokti ir "prisišokote" visam gyvenimui... 

- Galima sakyti ir taip. Ryšiai su neregiais išliko visam gyvenimui. Tarp aklųjų turėjau ir tebeturiu daug draugų. Kurį laiką (tiesa, apie tai beveik niekur nesu kalbėjęs) teikiau psichologinę pagalbą apankantiems arba neseniai apakusiems žmonėms. Kaip žinome, šie žmonės dažnai susiduria su labai rimtomis problemomis, kartais imama galvoti net apie savižudybę. Džiaugiuosi, kad tokiems žmonėms esu padėjęs. Kaip tiflopedagogas, du kartus stažavausi Odesoje, garsiajame Filatovo akių ligų ir audinių terapijos institute.  

- Kaip klostėsi jūsų mokslinė karjera?  

- Šiaulių universitete studijavau defektologijos specialybę. Trejus metus mokiausi aspirantūroje Leningrade. 1979 m., apsigynęs mokslų kandidato (dabar mokslų daktaro) disertaciją, grįžau į Šiaulių universitetą, į specialiosios pedagogikos mokslinio tyrimo laboratoriją. Beje, ją finansavo tuometinė Lietuvos aklųjų draugija. Dirbau vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, skaičiau paskaitas būsimiesiems tiflopedagogams. 1995 m. Maskvoje apsigyniau antrąją - psichologijos habilituoto daktaro - disertaciją. 1996 m. Rusijos socialinių ir pedagoginių mokslų akademija mane išrinko savo nariu. Iš pradžių buvau narys korespondentas, po metų priėmė į tikruosius narius. Į savo narius mane yra įtraukusi ir Niujorko mokslų akademija. Amerikoje esu buvęs stažuotėje, tačiau apskritai paėmus, ryšiai su šia šalimi - silpni. Pirmiausia, labai brangios kelionės, o be to, jie dirba šiek tiek kitaip, mūsų moksliniai tyrimai juos nelabai domina. Į Maskvą važinėju kiekvienais metais. Maskvoje esu išleidęs vieną monografiją, rusiškai išėjo 2 tomų defektologijos žodynas. Dabar spaudai atiduotas trumpas fobijų (baimių) žodynas. Vieni mokslininkai tų fobijų priskaičiuoja 200, kiti - 300. Mano žodyne aprašyta daugiau nei 600 įvairių fobijų. Baltarusiai išleido mūsų parengtą "Tiflologijos žodyną" ir knygelę "Regintysis ir neregys: socialiniai kontaktai".  

- Solidus 600 darbų sąrašas, juo labiau, kad nepaminėjote lietuviškai išėjusių knygų, kurių yra per 20. Tačiau esate ne tik mokslininkas teoretikas, bet ir praktikas?  

- Vienas dalykas, kada žmogus "daro" mokslą tiktai bibliotekose ar prie rašomojo stalo ir šiek tiek kitas - kai teorija siejama su praktika. Nuo pat įsikūrimo dirbu psichologu Petro Avižonio regos centre. Darbas su sutrikusios regos vaikais man labai padeda rengtis paskaitoms, daryti tyrimus.  

- Jau beveik dešimtmetis "Mūsų žodžiui" siunčiate paveikslų, kuriuose vaizduojamas neregys, reprodukcijas bei aprašymus. Esate minėjęs, kad turite turtingą šių reprodukcijų kolekciją?  

- Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad mano hobis sutampa su mokslinių tyrinėjimų objektu. Antrojoje mano disertacijoje buvo skyrius "Aklojo paveikslas mene kaip specifinė visuomenės nuostatų išraiška". Darbo vadovas jau tuomet sakė, kad tai neišsemiami informacijos klodai. Kolekciją renku nuo 17 metų. Pirmąją reprodukciją - A. Žmuidzinavičiaus "Akląjį elgetą" - radau "Švyturio" žurnale. Nuo jos ir prasidėjo. Esu aplankęs daugiau nei 40 šalių - kur tik nuvažiuoju, tuojau į muziejų ir ieškau. Kur įmanoma, persifotografuoju ar perku atvirukus. Dabar savo kolekciją pildau, sisteminu. Dar šiais metais planavau išleisti monografiją apie akląjį mene, bet kuo toliau į mišką - tuo daugiau medžių. Dabar jau matau, kad tą monografiją reikėtų dar keletą metų "pabrandinti". Straipsnius šia tema publikuoju Šiaulių universiteto meno žurnale "Kūrybos erdvės". Atskirų temų galėčiau priskaičiuoti daugiau nei 10. Mano mėgstamiausia tema - aklojo muzikanto paveikslas. Daug medžiagos turiu apie akluosius Biblijoje. 

- Esate ne tik kolekcionierius, bet ir aistringas savo kolekcijos propaguotojas. 

- Savo kolekciją dažniausiai pristatau meno sociologijos aspektu - kaip visuomenė suvokia ir įsivaizduoja neregį, kokią įtaką daro visuomenei vieni ar kiti paveikslai? Savo kolekciją "Aklasis vaizduojamajame mene" jau pristačiau Brazilijoje, tiflologų kongrese, psichologų kongresuose Pekine, Stokholme. Visų šalių neminėsiu, tačiau galiu pasakyti, kad klausytojų ir žiūrovų susidomėjimas didelis. 

- Esate ne tik "sausas" mokslininkas, bet ir aklųjų bičiulis, nuolat dalyvaujantis įvairiuose jų susibūrimuose, konferencijose, todėl klausimas ne visai iš mokslinės sferos. Lietuviškai per pastaruosius keletą metų išleistos dvi J. L. Borgeso knygos, neseniai išėjo tarp pačių aklųjų gana kontraversiškai vertinamas J. Saramago "Aklumas", pagaliau šios knygos ekranizacija ir filmo pristatymas Kanų kino festivalyje. Faktų galėčiau suminėti ir daugiau, tačiau ne jie čia svarbiausi. Susidaro įspūdis, kad aklumas, kaip neseniai buvo atsitikę su "Da Vinčio kodu" ir kitomis šia tema parašytomis knygomis, tampa lyg ir mados reikalu? 

- Pirmiausia pastebėčiau, kad ne tik aklumas, bet viskas, kas susiję su negalia, tampa ne tik madinga, bet ir pelninga. Žmonės rengia ir vykdo projektus, gauna pinigus. Viena vertus, kai kada tiems projektams apibūdinti geriau tiktų ne žodis "vykdo", bet juos "daro". Antra vertus, atėjo toks laikas, kada į neįgalų žmogų visuomenė atkreipė dėmesį. O jeigu čia esama ir mados, tai aš ją toleruočiau. Tinka viskas: ir knygos, ir menas, ir įvairios akcijos. Gerai, kad kažkas vyksta, kad juda, kad nuolatos primenama, jog mūsų tarpe neįgalieji ir mes turime padėti spręsti jų problemas.  

- Paskaitę etnologų, sociologų darbus, matome, kad žmonės visais laikais juto "kito", "kitokio" baimę. Ta baimė būdinga ne tik lietuviams, bet, atrodo, demokratinėse Vakarų valstybėse ją bandoma įveikti? 

- Demokratinis pasaulis "kitam", "kitokiam" jau seniai atsivėrė. Ne kartą teko lankytis Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Kanadoje - kitas ar kitoks žmogus ten priimamas daug atviriau. Lietuvoje šia prasme esame dar tik kelio pradžioje. Kažkada dar A. Jonynas yra sakęs, kad aklojo kelias iš rezervato į rezervatą. Gerai, kad jį rodome, kad atkreipiame dėmesį, jog toks žmogus gyvena tarp mūsų.  

- Kalbėti apie ateities planus visada šiek tiek rizikinga, todėl žmonės dažniausiai jais nemėgsta dalintis. Tačiau jūsų vis tiek paklausime... 

- Dabar rengiu tiflologinį enciklopedinį žodyną. Pirmasis tomas jau leidykloje, ateinančiais metais turėtų pasirodyti antrasis. Laukia ir minėtoji monografija apie akląjį mene.  

- Ką dar mėgstate veikti be kolekcionavimo?  

- Mėgstu žvejoti. Gamtoje, su meškere rankose, geriausiai pailsiu nuo intelektualinio darbo.  

Kalbėjosi Alvydas VALENTA 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]