LASS LITERATŲ KŪRYBA

Stasys BABONAS

PAKALNUČIŲ ŽYDĖJIMAS Novelė - recenzija

PRADŽIOS NUOTRUPOS 

Varčiau užrašus... Netikiu savo akimis. Žaliuoja pakalnutės! Didesni ploteliai, mažesni. Rasoti pakalnučių lapai! Užverčiu sąsiuvinį. Lapai susiglaudė. Nė mažiausio tarpelio. Vėl atverčiau. Žaliuoja pakalnutės, spindi rasa... 

KELI ŽODŽIAI APIE BIČIULĮ 

Nelengva viską papasakoti apie Simoną Šukį. Geriausia, kad turėčiau anketą. Iš karto žinai, ko kas nori. Klausimai - tarsi pusė atsakymo. Kaip paprasta! O dabar? 

Anketos vis viena prireiks. Įsivaizduokite prieš save atviruką. Knygos dydžio. Vienoje pusėje nupiešta ar nufotografuota Simono Šukio sodyba, kitoje pusėje - surikiuoti klausimai. Po jais, dešinėje, - nuotrauka.  

Pirmas klausimas, koks dažniausiai būna, - amžius. Atsakymas - apie trisdešimt keturiasdešimt metų. Tik tiek žinau. Kitas klausimas - šeimyninė padėtis. Atsakymas - nevedęs. Vėl klausimas - užsiėmimas. Ką atsakyti? Gal tinginiavimas? Nors ne baltarankis. Vasarą piešdavo tolimų kraštų augalus, žiemą - pindavo krepšius. Pavasarį rudenį Simonas Šukys klajodavo po miškus arba kiurksodavo prie upės. Klausimas... Anketose tokių nebūna. Bet kaip papasakoti apie beprotišką Simono Šukio meilę? Gal truputį vėliau...  

Prisimenate, atviruko apačioje, dešinėje pusėje, - Simono Šukio nuotrauka. Pirmiausia į akis krinta juodi garbanoti plaukai ir ilgoka nosis. Po ja, ir vos ne ligi ausų, styro vešlūs ūsai. Truputį virš jų - siaurutės mažos akys. Vyzdžių beveik nesimato. Jo akys turbūt nesveikos... Nors nuotraukoje to nepastebėsite.  

Pagaliau atsiverskite pirmąją atviruko pusę. Sakėme, kad ten turėtų būti nupiešta ar nufotografuota Simono Šukio sodyba. Iš kur ji gražiausiai atrodytų? Reikia, kad matytųsi upės vingis, didžiuliai gluosniai pasvirę vos ne ligi vandens... Netoli tvartas. Be durų, be stogo. Kitoje gluosnių pusėje - namas. Sulindęs į žemę. O gal nufotografuoti namo vidų? Tačiau ką? Sienos tuščios. Išklijuotos laikraščiais. Viena kita išstypusi kambarinė gėlė. Tiesa, virš Simono Šukio lovos ant sienos kybo... Ligi šiol nežinau - knyga ar portretas. Simonas Šukys parsinešė iš bibliotekos Jurgos Ivanauskaitės "Pakalnučių metus". Yla knygos viršuje išdūrė skylutes, pervėrė pro jas varinę vielą... ir pakabino ant sienos. Gal jau porą metų Jurga Ivanauskaitė žvelgia nuo vienos sienos į kitą. Aukščiau, žemiau... visur. Ir kiek daug... Mažuose stačiakampiuose įrėminti žodžiai. Jie panašūs. Tik vardai, pavardės skiriasi. Datos kitos. Tiesa,- antroji ta pati. Užuojautos. Žvelgia Jurga Ivanauskaitė... Aš klausiau - kodėl pakabinai tą knygą? Atšovė, jog portretas. Tada, sakau, gražiai įrėmink. Simonas Šukys nusikvatojo: 

- Visokių rėmų būna. Manai, tik iš raudonmedžio pagaliukų, patepliotų auksu. Aš pakabinau ne tik knygos viršelį. Perskaityk, kas ten prirašyta. 

Žinau, Simonui Šukiui labiausiai patiktų, kad ant to atviruko puikuotųsi didelė Jurgos Ivanauskaitės nuotrauka. Kamputyje tegul matosi upės vingis ir gluosniai, pasvirę vos ne ligi vandens. 

PIRMASIS SUSITIKIMAS 

Atitykino ilgesys. Ir apsigyveno. Panašus į sapnų augalus... Jie išdygsta kuriame nors kambario kampe ir bežiūrint auga. Tik šnara stori rasoti lapai. Apniukusios, mėlynos spalvos. Stiebas pasiekia lubas. Žiedų nėra. Remdamasis į sienas, stiebas apsuka ratą, krinta žemyn. Vis šnara rasoti lapai. Apsuka kitą ratą. Mažėja vietos... 

Padėti gali saulė, bet jos nėra. Vis pila šaltas lietus. Nuo ryto ligi vakaro. Naktį atsikvepia. Ir vėl - nuo ryto ligi vakaro. Dienos trumpėja. Rodos, tuoj susitiks rytas su vakaru. Ir įsiviešpataus tamsa. Kauks vėjai. Pils lietūs. Ir taip bus šimtus tūkstančius metų... Kartais padėdavo knygos. Gal Jurga Ivanauskaitė parašė naują? 

Simonas Šukys pakilo anksti. Kad suspėtų. Sėdo ant dviračio ir - į biblioteką. Lietus jau pylė. Blaškėsi vėjas. Kelias šokinėjo per mažas kalvutes. Vėjas atsisuko į Simono Šukio veidą. Kuris - kurį! Pasipriešinimas... Simonas Šukys trinkteli kumščiu į dviračio rankeną. Pasipriešinimas - tai galimybė irtis į priekį. Vėjas stiprėja. Pila lietus. Kuris - kurį? Dviračio ratas į dvi dalis skelia vėją, nematomą šlapią žvėrį. Jis vis gyvas! Dviračio rankenos šlapią žvėrį plėšia dar į dvi dalis. Pasipriešinimas - galimybė irtis į priekį! Dešinėje pusėje jau boluoja miestelio mūrai - mokytojų daugiabučiai. Už jų kelias suks į dešinę. Kairėje pusėje, pasislėpusi kaštonų prieblandoje, liks maža medinė bažnytėlė... Simonas Šukys kyla į kalniuką. Vėjo nėra. Puiku! Ir lietus vos vos krapnoja. Galėtų sušvisti saulė. Nors trumpam. Krinta kaštonai, skyla. Medinė bažnytėlė, primenanti didelį varpą, kažko laukia. Nuo kalniuko nusileisti nereikia. Biblioteka čia pat, buvusioje klebonijoje. Dviratį atremia į sieną. Gal nepavogs? Duryse rankenos nėra. Žiojėja pailga skylė. Virš jos mokinuko ranka išvedžiotos didelės raidės: A + Agnė = Meilė. Po užrašu nupieštos lyg grotos, lyg netaisyklinga šaškių lenta... Koridoriuje prieblanda. Boluoja durys. Simonas iš lėto praveria... Viskas kaip prieš porą metų: didelis stendas, pertvara, primenanti sodo tvorą, už jos tas pats geltonas rašomasis stalas. Tarp knygų lentynų priklaupusi... Nejaugi ji? Uždribusiais ant veido, ant pečių ilgais juodais plaukais knygos ieško... Kas? Mergina atsistoja, nustumia nuo akių vešlius plaukus. Jurga!  

- Klausau jūsų, - balta lyg gyvulio akis nemirksėdama žiūri į Simoną Šukį. Antros nėra. Kitą veido pusę dengia juodi plaukai. 

- Jūs irgi užėjote knygos? 

- Aš dirbu čia. Klausau jūsų. 

Gal ir dirba... Genialiai sugalvota: paliko Vilnių, skubančius žmones, susirado darbą nuošaliame bažnytkaimyje.  

- Kas jums labiau patinka - klasika ar šiuolaikinė literatūra? - Mergina atlošia galvą. Jos akys ne baltos. Šviesiai mėlynos. Žvelgia pro Simono Šukio petį į langą. Mato turbūt šventoriaus kaštonus.  

- Man labiausiai patinka jūsų knygos. Gal yra nauja? 

- Jūs norėjote Jurgos Ivanauskaitės knygos? 

- Taip. 

- Aš ne Jurga, - prinokusių žemuogių spalvos lūpos nusišypso. - Aš Irma. Gal aš truputį panaši į Jurgą?..  

TRUMPAI APIE PAMINKLĄ 

Stovės nenusakomo grožio paminklas! Jurgai. Pastatys jį Simonas Šukys. Ne iš akmens. Ne iš bronzos nulies. Neskobs jo iš medžio. 

- Simonai, iš ko Jurgai paminklą statysi? 

Simonas Šukys žiūri... Nejaugi pats į save? Manęs tikrai nemato... 

- Tokio paminklo žemėje dar nebuvo... Net panašaus į jį nėra... Jį ne visi matys.  

- Simonai, tai Jurgai paminklo nebus? 

- Pavasarį, kai pirmą kartą užkukuos gegutė, paminklas jau stovės. Jį tikrai matys vaikai, šunys... Gal ir kregždutės. Užaugs vaikai - atsimins, kad matė paminklą... 

ANTRASIS SUSITIKIMAS 

Beldžia į stiklą... Tyliai, nervingai. Stiklas subanguoja. Kokia didelė stiklo siena? Nuo žemės iki dangaus. Nuo vieno horizonto krašto iki kito. Ar matėte didesnę? Keistas sapnas. Stiprėja beldimas.  

- Kas ten? - Simonas Šukys atsisėda. Vis nenuleidžia akių nuo stiklo sienos. Jos nėra... Tik langas. Simonas Šukys spusteli jungtuką. Geltona mažos lempelės šviesa išvaiko tamsą. Tik kambary. Gilaus žiemos vakaro tamsa žiūri pro langą, o gal - pro stiklo sieną, staiga sumažėjusią, primenančią langą.  

- Simonai, įsileisk. 

Balsas kažkada girdėtas... Moteriškas, užkimęs balsas:  

- Įsileisk. 

Taip, sapnas. Simonas Šukys prieina prie durų, atkabina, spusteli rankeną. Stebuklų būna ir sapnuose! Įrėminta durų staktos (keisti portreto rėmai) juodoje žiemos vakaro tamsoje, kaukiant vėjui, stovi Jurga. Ar Irma?.. Lūpos truputį pravertos, įraudę skruostai. Palaidi plaukai suvelti vėjo, prikritę didelių snaigių. Rankoje rožės, susuktos į laikraštį. 

- Simonai, manęs nelaukei? 

- Knygos atėjai? 

- Gal ne... 

- Užeik. 

Pasakos kalba, kad iš jūros putų išplaukia moterys. Sapnuose gražios moterys ateina iš juodos vakaro tamsos, o gal iš snaigių ir vėjo sūkurio - laukinio, nerandančio vietos, tarsi prakeikto augalo. 

Viešnia atsisagsto paltą. Kokia juokinga tigro kailio imitacija. 

- Šalta tavo rūmuose. Užkurk ugnį. 

Kartais sapnai būna labai panašūs į tikrovę. 

Viešnia išvynioja gėles, šlapią laikraštį nuteškia prie krosnies, iš pasuolės ištraukia stiklainį, pripila vandens. Pamerkia gėles.  

Krosnyje šokteli liepsna.  

- Išjunk šviesą, - viešnia nusimeta paltą. 

- Kodėl? 

- Ugnis irgi šviečia... Išjunk šviesą! 

Simonas Šukys įvykdo Irmos valią.  

- Turi taures? - viešnios rankose šampanas.  

- Tik stiklinės. 

- Duok stiklines. 

Pokšteli šūvis. Putojančio gėrimo jau pilnos stiklinės. Simonas Šukys apsidairo:  

- Gal pristumti suolą? Atsisėstume. 

- Bus dar laiko. Šampaną gersime stovėdami. Bet...aš pasakysiu kalbą. 

Ji girta. Visiškai girta.  

- Ši žiema man dvidešimt penktoji, - viešnia iškelia stiklinę. - Ne visas žiemas prisimenu. Bet ši pati šalčiausia... Kažin rožės nesušalo? Pridovanojo man draugės ir draugai. Gėrėme šampaną. Ten nebuvo to, kuris išskrido... Nesulaukiu grįžtant. Žinau, iš ten niekas negrįžta. Išgerkime! 

- Sveikinu šiandieną gimusią... 

- Suspėsi. Išgerkime. 

Viešnia trenkia stikline į Simono Šukio stiklinę. Geria. Kilnojasi aukšta krūtinė. Kaip ji apsirengusi? Tarsi vidurvasarį. Trumpomis rankovėmis plonytės medžiagos palaidinė: juodos gėlės sukritusios tarsi į pirmąjį sniegą. Susijuosusi plačiu raudonu diržu, užsegtu didžiule varine plaštake. Džinsinis sijonukas... Ne. Plati džinsinė juosta, slepianti klubus. Batai - žieminiai. Vos ne ligi kelių.  

- Patinku? Patiksiu dar labiau. Gerk, - viešnios pirštai stveria varinę plaštakę, perplėšia pusiau (gal atsega?), sviedžia diržą ant suolo. 

- Jurga, aš noriu pasveikinti... 

- Aš Irma. Aš panaši į Jurgą. - Viešnia sukanda dantis - juda tik lūpos. Akyse pūpso didelės ašaros. - Tu, Simonai, panašus į mano vienintelį draugą... Jo nėra. Jis išskrido. Paliko vėstantį kūną. Panašumas - trupiniai nuo Dievo stalo... Tu labai panašus į jį. Pakelkim po taurę. 

- Išgerkime po stiklinę. 

APIE UŽRAŠUS IR PAMINKLĄ 

Pradžios nėra. Vos ne visas puslapis - vien pakalnutės. Toliau - užrašų ruoželis... Skaitysiu balsu. 

"... Simonas Šukys apsisuka ir prapuola. Pamačiau jį netoli miško." 

Vėl pakalnučių lapai... Trečiajame, ketvirtajame, net penktajame puslapyje puikuojasi pakalnutės. Žėri rasų žiburiukai. Ne šukės... Kiek daug sukrauta žiedų? Netrukus prasiskleis. Lapų tikrai nesimatys. Bus balta balta. Ne vienas pagalvos - išbluko raidės. 

Vėl užrašai. Skaitysiu balsu. Padeda. Perskaitytų balsu žodžių pakalnutės neliečia. 

"... gegutė kukuoja.  

Miške užkukavo, - Simonas Šukys uždeda didžiulę ranką man ant peties. - Ir tu klajosi po miškus... kaip aš. Svajosi didesniu užaugti nei medžiai. 

- Užkukavo, - sušnibždu. Garsiau negaliu. Šaltas virpulys, lyg surūdijusi spygliuota viela apraizgė mano balsą, kūną... Galiu tik žiūrėti. 

Žiūri ir Simonas Šukys... 

Vidury miško, aikštelėje, dunkso juodas ąžuolas. Viršūnė nukirsta žaibo. Gal per didelis buvo? Kaip aiškiai boluoja žaizda. Matyti net žaibo žingsnis. Ant ąžuolo šakos sėdi... Jurga. Ne Irma. Jurga Ivanauskaitė. Užsimetusi permatomus rūbus tarsi vėjo šuorą. Ranka atsargiai liečia ąžuolo žaizdą. Kitoje rankoje - teptukas. Tapys ant ąžuolo žaizdos... 

Mano akys juodu ąžuolo kamienu nusliuogia žemyn. Medis išrautas! Su visomis šaknimis. Net su mažiausiomis. Lyg šimtakojis voras ilsisi miško aikštelėje. Ant pakalnučių žiedų. Šaknys neliečia žemės. Ąžuolą laiko pakalnučių žiedai. Milijonai pakalnučių žiedų... 

- Ar žaliuos ąžuolas? - sušnibždu. 

- Tai tu jį matai? 

Aš atsisuku. Norėjau išvysti bičiulio akis. Simono Šukio nėra.Visai netoli į storą medžio kamieną ragus galanda briedis. Gegutė kukuoja..." 

Viskas! Užrašai išbluko... O gal žiedus išskleidė pakalnutės? Neskubėsiu užversti sąsiuvinio - tegul auga pakalnutės. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]