LIETUVOS AKLŲJŲ ŠVIETIMUI - 80

Dr. Valentinas Vytautas TOLOČKA

KAIP ŠVENTĖME AKLŲJŲ INSTITUTO 15-METĮ


Šiais jubiliejiniais aklųjų švietimo metais vertėtų prisiminti, kaip jie buvo paminėti praeityje. Šį kartą pakalbėsime apie Kauno aklųjų instituto 15-metį. Tai buvo 1943 m., kai gyvenome vokiečių okupacijos sąlygomis. Šia proga prisiminsime to meto įvykius.  

Žinome, kad iki karo Lietuvos akliesiems globoti draugija buvo išleidusi neperiodinio žurnalo "Aklųjų dalia" keturis numerius, skirtus supažindinti visuomenę su aklųjų mokymu, jų kūrybos pavyzdžiais ir kt. Žurnalai buvo iliustruoti nuotraukomis iš aklųjų gyvenimo. Aklųjų instituto pedagogai nutarė 15-mečio proga išleisti penktąjį "Aklųjų dalios" numerį. Ar pasisekė tai jiems padaryti? Atskleiskime centriniame valstybės archyve saugomus dokumentus. Kadangi tie dokumentai šiuo metu sunkiai prieinami, juos pacituosime ištisai.  

Kauno aklųjų instituto direktorius Jonas Bružas 1942 m. lapkričio 10 d. Švietimo vadybos generaliniam komisarui siuntė tokio turinio raštą:  

"Šiais metais sueina 15 metų, kaip įsteigtas Kauno aklųjų institutas. Pagal mūsų tradiciją, kiekvienos sukakties proga ruošiami minėjimai, per kuriuos padaroma nuveiktų darbų apžvalga, supažindinama visuomenė gyvu žodžiu su aklųjų gyvenimu, pasiektais darbo vaisiais ir išleidžiamas vienkartinis iliustruotas leidinys - žurnalas "Aklųjų dalia". Tokie minėjimai turi savo prasmę ir tikslą. Per minėjimus ir žurnalą yra duodama aklųjų rėmėjams ataskaita: kaip kuriam tikslui sunaudotos rėmėjų aukos, kas per tą laiką nuveikta, kokia pažanga padaryta mokslo srity ir kt. Visuomenė matydama, kad jų aukos nenueina veltui, prisideda prie palengvinimo sunkios aklųjų dalios, ji visą laiką įvairiais galimais būdais juos remia. O parama akliesiems visuomet buvo, yra ir bus reikalinga, ypač šiais sunkiais karo metais, kada visose srityse yra dideli nepritekliai.  

Dėl aukščiau minėtų motyvų maloniai prašau generalinį komisarą šiais metais, 15 metų sukakties proga, išleisti vienkartinį leidinį - iliustruotą žurnalą "Aklųjų dalia" 5 lankų, 2000 egzempliorių. Šiame leidinyje būtų padaryta smulki aklųjų instituto nuveiktų darbų apžvalga ir duotos ateities darbų gairės.  

Giliai tikiu, kad ponas generalinis komisaras mūsų prašymą patenkins ir prisidės prie sunkios aklųjų dalios palengvinimo.  

Priedėlis - leidinio pavyzdys." 

Dar 1942 m. lapkričio 2 d. siųstame rašte Švietimo vadybos specialinio mokslo departamento direktoriui J. Bružas užtikrino, kad lėšų surinksiąs iš skelbimų ir rėmėjų, materiali švietimo vadybos parama nebūsianti reikalinga.  

Švietimo vadybos generalinis komisaras prašymą patenkino. Direktorius J. Bružas nedelsdamas ėmėsi tolesnės veiklos. 1942 m. lapkričio 12 d. kriminalinės policijos Kauno apygardos viršininkui patvirtinti siuntė tokio turinio įgaliojimą:  

"Pažymiu, kad Linkė Stasys, gyvenantis Kaune, Laisvės alėja 24, įgaliojamas rinkti leidžiamo aklųjų instituto jubiliejinio leidinio - žurnalo "Aklųjų dalia" - prenumeratą ir skelbimus visoje Lietuvoje. Už paimtus pinigus turi būti išduodamas kvitas su aklųjų instituto antspaudu."  

Praėjo trys mėnesiai, tačiau pinigų už prenumeratą ir skelbimus institutas nesulaukė, ir pats S. Linkė nepasirodė, dingo kaip į vandenį, taigi būta sukčiaus! Instituto direktorius J. Bružas 1943 m. vasario 15 d. S. Linkei duotą įgaliojimą atšaukė. "Kurie buvo davę skelbimus ir sumokėję pinigus, prašyta juos prisiųsti į Kauno aklųjų institutą - Kaunas, Tvirtovės alėja 60 - kvitus arba patvirtintus jų nuorašus su skelbimų tekstu..."  

Reikalai su "Aklųjų dalios" išleidimu tuo ir pasibaigė. Buvę parašyti straipsniai ir nuotraukos dingo, tik centriniame valstybės archyve išliko leidiniui duoti Antano Jonyno ir Justinos Kalkauskaitės eilėraščiai. Jau po Kalėdų atostogų imta ruoštis instituto 15-mečiui. Pedagogai sudarinėjo į minėjimą kviečiamų svečių sąrašą, buvo rengiama minėjimo meninė dalis - poros valandų koncertas, mašinėle išspausdinti kvietimai ir koncerto programos, gabesnieji mokiniai su brailio rašymo priemonėmis taškuotais ornamentais papuošė viršelius, ant kurių buvo užrašyta: "Programa". Tai daryta, kad svečiams liktų aklųjų rašto prisiminimas.  

Išliko toks aklųjų instituto direktoriaus J. Bružo 1943 m. balandžio 2 d. raštas, rašytas Alaus centro valdytojui: "Š. m. balandžio 3 d. aklųjų institutas mini savo 15 metų sukaktį, ta proga ruošiamas bendras pobūvis mokinių, tarnautojų, buvusių steigėjų, globėjų ir rėmėjų, iš viso apie 120 asmenų. Maloniai prašau poną valdytoją leisti pirkti 100 litrų alaus."  

Minėjimas vyko ne vasario pabaigoje, kaip būtų priklausę, bet, matyt, dėl to meto aplinkybių - balandžio 3 d., šeštadienį.  

Minėjimo pradžią paskelbė aklųjų instituto direktorius J. Bružas. Po jo įžanginio žodžio sukaktuvių proga pirmiausia sveikino buvę instituto vadovai Jeronimas Ignatavičius, Petras Maldeikis, Jonas Mikėnas, Elena Eskytė-Bružienė. Minėjime nebuvo tik pirmojo instituto vedėjo Mečislovo Kviklio, 1941 m. sovietų enkavedistų suimto ir įkalinto Rusijoje (tada niekas dar nežinojo, kad prieš pusantrų metų jis jau buvo nužudytas). Po jų sveikino ir kalbėjo kiti svečiai, paskui įvyko mokinių koncertas: dainavo mišrus choras, vadovaujamas muzikos mokytojo Antano Adomaičio, grojo pučiamųjų instrumentų orkestras, vadovaujamas kapelmeisterio Ričardo Lechavičiaus, dainavo solistės Valerija Čeikinaitė, Jadvyga Dambrauskaitė, Beatričė Grincevičiūtė, eilėraščius deklamavo Antanas Jonynas, Justina Kalkauskaitė, Pranas Baužys, dar buvo atlikta Maironio baladės "Jūratė ir Kastytis" inscenizacija ir kt.  

Apskritai šis aklųjų instituto 15-metis, įvykęs karo metais, turėjo atgarsį visuomenėje ir ilgam laikui išliko mokinių atmintyje. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]