RENGINIAI

Audronė JOZĖNAITĖ

IŠ SUVAŽIAVIMO SUGRĮŽUS

Pagaliau atėjo laikas ir Europai organizuoti pasaulio aklųjų suvažiavimą. Tokio didelio renginio organizavimas yra labai rimtas iššūkis ne tik Pasaulio aklųjų sąjungos (PAS) sekretoriatui, bet ir Nacionalinei aklųjų organizacijai, kurios šalyje vyksta toks renginys. O suvažiavimas 2008 metų rugpjūčio 18 - 23 dieną vyko nepaprastai gražios Šveicarijos mieste Ženevoje. Tikriausiai ne vienam skaitytojui kyla klausimas: kodėl gi tokiam renginiui organizuoti renkamasi tokia brangi šalis, nejaugi aklieji tokie turtingi? Būtent todėl, kad Pasaulio aklųjų sąjunga nėra turtinga organizacija, o reikia sutelkti daug lėšų Afrikos, kai kurių Pietų Amerikos ir Azijos aklųjų organizacijų atstovams paremti, ir buvo priimtas Šveicarijos aklųjų sąjungos pasiūlymas organizuoti suvažiavimą šioje šalyje. Juk Ženevoje savo būstines turi daugybė tarptautinių organizacijų, tokių kaip Jungtinės Tautos, Raudonasis Kryžius, be to, Šveicarijos bankai. Reikia sutelkti ir daugybę savanorių - suvažiavime jų dirbo net 250. Lietuvai suvažiavime atstovavo LASS CT darbuotoja, vyr. specialistė Ramunė Žaržojutė. Šiame svarbiausiame Pasaulio aklųjų forume taip pat dalyvavo ir LASS vyr. specialistė Audronė Jozėnaitė.  

Iš viso suvažiavime dirbo delegatai iš 119 šalių, šiek tiek mažiau negu ankstesniuose suvažiavimuose. Įdomu pastebėti, kad 40 procentų visų dalyvių buvo moterys. Tuo labai didžiuojasi sutrikusio regėjimo moterys, nes dar prieš gerus 10 metų jos sudarė ne daugiau kaip 10 procentų. Į akis krito ir tai, kad keičiasi dalyvių amžius. Dalyviai akivaizdžiai jaunėja! Kai LASS pirmą kartą 1992 metais dalyvavo Pasaulio aklųjų sąjungos suvažiavime Kaire, daugiausia buvo garbingo amžiaus vyrų. Dabar gi dominuoja 50 - 60 metų amžiaus žmonės.  

Suvažiavimas - tai daugybė procedūrinių dalykų: ataskaitos, įstatų pataisos, pranešimai, rinkimai, rezoliucijų svarstymas. Šie dalykai užima labai daug laiko. Kadangi praeitame suvažiavime rengėjai sulaukė daug kritikos, kad buvo per mažai laiko klausimams ir komentarams, šiame suvažiavime tam buvo skiriama tikrai daug laiko. Atsirado kita problema: suvažiavimas buvo akivaizdžiai per ilgas - užtruko net 5 pilnas darbo dienas. Ypač daug dėmesio buvo skiriama JT Neįgaliųjų konvencijai. Šiuo metu jau 34 valstybės yra ratifikavusios konvenciją, o daugiau nei 20 valstybių yra ratifikavusios ir privalomąjį protokolą. Ekspertai, kalbėję apie konvenciją, yra pabrėžę, kad į protokolą reiktų žiūrėti kaip į integruotą dalyką, nors daugelis valstybių dėl protokole numatytos galimybės skųsti valstybę bijo pasirašyti šį protokolą. Žinoma, sunku įsivaizduoti, kad konvencija Europoje ir konvencija Afrikoje būtų palyginami dalykai. Kol anglai skundžiasi, kad trūksta vadovėlių brailio raštu, afrikiečiai džiaugiasi apskritai bet kokia galimybe pramokti rašto. Deja, klausantis pranešimų, susidaro įspūdis, kad atotrūkis tarp kai kurių regionų tik didėja. Juokingai net patiems afrikiečiams skambėjo kai kurie pranešimai apie pastangas rengti Afrikos aklųjų kompiuterizacijos projektus, kai daugelyje rajonų nėra elektros.  

Kaip visad buvo daug kalbama apie naujausias techninės pagalbos priemones akliesiems. Ypač ugningą kalbą šiuo klausimu rėžė amerikietis Markas Maueris, tikintis, kad aklasis, gavęs tinkamų priemonių ir pasiryžęs kovoti už save, gali viską - jam prieinamos ir gydytojo ar vairuotojo profesijos. Šis pranešimas, perskaitytas labai emocingai, sukėlė ir dalyvių susižavėjimą, ir šypseną. Šį pranešimą tikrai būtų pravartu paskelbti ir mūsų žurnale. 

Jau nuo seno suvažiavimuose buvo diskutuojama dėl silpnaregių statuso. Ne kartą buvo bandyta įrodyti, kad Pasaulio aklųjų sąjunga turėtų vadintis ir silpnaregių sąjunga. Šį kartą tik šiek tiek buvo pataisyti PAS įstatai, prie žodžio "aklieji" pridedant ir "silpnaregiai". 

Į valdžią vėl įsiveržė moteris. Nuo šiol ketverius metus PAS vadovaus Marijana Daimond iš Australijos. Tiesą sakant, ir veržtis nereikėjo. Ji buvo vienintelė kandidatė į prezidentės postą. Be konkurencijos į iždininko postą buvo išrinktas indas A. K.Mitalis. Dėl pirmojo ir antrojo viceprezidento posto varžėsi keli žmonės, todėl jie buvo išrinkti slaptu balsavimu. Pirmuoju viceprezidentu buvo išrinktas norvegas Arntas Holte, o antrąja viceprezidente - Frances Kandiru, akla moteris iš Afrikos. Įdomu pažymėti, kad jos kandidatūrą smarkiai rėmė Skandinavijos šalys, kurios taip pat prisiims visus finansinius kaštus, kuriuos patirs viceprezidentė dirbdama šį darbą. Skandinavai nutarė suteikti galimybę aklai gabiai moteriai iš Afrikos profesionaliai atstovauti Afrikos žemyno akliesiems. 

Keletą žodžių apie priimtas rezoliucijas. Jų yra 10 ir jos labai plačios, apimančios vos ne visas veiklos kryptis. Viena rezoliucija dėl silpnaregių pozicijos sukėlė ypač audringą reakciją: mat pagal kelių šalių parengtą alternatyvią rezoliuciją reikėtų siekti organizuoti tokį suvažiavimą, kuriame būtų atsisakyta reginčiųjų palydovų pagalbos. Tokiai alternatyviai rezoliucijai smarkiai pasipriešino daugelis delegatų, tarp jų ir EAS prezidentas. Į rezoliucijas reiktų žvelgti kaip į ateinančių ketverių metų veiklos kryptis. Visos rezoliucijos bus išverstos ir paskelbtos LASS tinklalapyje. 

Paskutinė suvažiavimo diena buvo kiek kitokia - žaismingesnė, įdomesnė. Buvo pristatyti nauji PAS leidiniai, įdomesni projektai, apžvelgti prabėgę 25 PAS gyvavimo metai. Savo prisiminimais pasidalijo visi buvę PAS prezidentai, išskyrus patį pirmąjį šeichą Abdullah Al-Ghanim. Ypač daug aplodismentų sulaukė ilgametis PAS generalinis sekretorius Pedro Zurita ir savo įspūdžiais apie gyvenimą bei darbą pasidalijęs buvęs Jungtinės Karalystės ministras Deividas Blunketas.  

Labai daug dėmesio suvažiavime buvo skiriama 200-osioms Luji Brailio metinėms paminėti. Iš tiesų nustebino kai kurių šalių užmojai ir pristatytos programos.  

Ir pabaigoje - keletas žodžių apie Ženevą, kurioje lankėmės pirmą kartą. Šis prie labai gražaus ežero įsikūręs miestas iš tiesų nustebino savo margumu. Gal ir nereikėtų nustebti, nes tai daugelio tarptautinių organizacijų miestas. Bet tai ir miestas, kuriame gyvena ir atostogauja daug labai labai turtingų žmonių, ypač arabų. Buvo keista matyti, kad prie pačių prašmatniausių viešbučių pačiais prabangiausiais automobiliais privažiuoja nuo galvos iki kojų juodai apsidangsčiusios arabės. O kur gi šveicarai? Atrodo, kad jų čia mažuma, nes jie labiau mėgsta gyventi mažuose, įspūdinguose Šveicarijos kaimeliuose. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]