NEREGYS IR VISUOMENĖ

Audra BARANAUSKAITĖ

JUODO KUBO GELMĖJE

Gal prieš trejetą metų, užėjusi į vieną iš Šiuolaikinio meno centro parodų salių, pamačiau Roberto Antinio darbus - degto molio kubus, skirtus neregiams. Jų idėja man taip patiko, kad pamaniau, jog būtinai turiu juos parodyti geram savo draugui Remigijui Audiejaičiui. Tačiau nespėjau, paroda užsidarė...  

O dabar jau daugiau nei metai, kaip Remigijaus nebėra...  

Robertas Antinis - skulptorius, instaliatorius, performansistas, metamorfozių ir paradoksų meistras - beveik trisdešimt metų gilinasi į neregių temą. Pamaniau, jog tai būtent tas žmogus, su kuriuo norėčiau pasišnekėti apie neregystę. 

- Prieš kelerius metus, - prisimena Robertas, - į Lietuvą buvo atvykęs italas, sumanęs filmuoti postsovietines šalis per kokio nors vieno žmogaus prizmę. Vengrijoje susirado prostitutę, Latvijoje - laivo kapitoną, o Lietuvoje - neregį. Nežinau, ar tai buvo Remigijus, bet tas aklasis pagal scenarijų turėjo keliauti po pasaulį, fotografuoti miestus ir, rodos, Šiuolaikinio meno centre surengti parodą - būčiau jos instaliacijos autorium. Kaune, "Miesto sodo" kavinukėje, su tuo italu kalbėjau tris valandas. Jis bandė įsigilinti į neregystę, o jo klausimai buvo tokie užvedantys ir gilūs, kad net man pačiam kilo daugybė minčių. Manau, iš mudviejų pokalbio jis turėjo naudos, tik įdomu, su kuo konsultavosi Vengrijoje. Su suteneriu? O Latvijoje turbūt su bocmanu...  

- Šiaip jau Remis - unikalaus balso dainininkas, gyvenęs vien reginčiųjų pasaulyje ir atviras įvairioms meninės ir kasdienės veiklos formoms, nebuvo linkęs ką nors sureikšminti. Tačiau apie šitą italo idėją lyg tarp kitko buvo užsiminęs savo draugams. Bent jau man sakė, kad labiausiai norėtų fotografuoti Japonijoje (orientalistikos centre buvo neseniai baigęs japonų kalbą). Remis fotografuodavo pasisukęs į garsą.  

- Tai konceptualu. Šiais laikais fotografuoja beveik visi ir, manau, jei greta būtų matančio žmogaus paroda ir neregio, kuris fotografuoja pasisukęs į garsą, visi eitų į pastarąją. 

- Nežinau, ar pačiam Remiui tokia koncepcijos traktuotė būtų buvusi labai svarbi. Buvo surengtos kelios jo fotografijų parodos, netrukus įvyks dar viena. Beje, kartą rašiau, kad vienas profesionalus dailininkas apie jo darbus man yra sakęs: "Na, ir kam to reikia? Gero vaizdo vis tiek nėra." 

- Tas dailininkas remiasi pasenusiais kompozicijos principais, kuriuos reikia pamiršti. Turime omeny aklą žmogų, bet ir reginčio kompozicija gali būti pakrypusi, nušokusi nuo ašies, apversta aukštyn kojom. Neregio, matančio profesionalo ar bobutės iš gatvės kadravimas - visų bus skirtingas. Ir tie skirtingumai puošia pasaulį. "Teisingas" komponavimo būdas skirtas tik meno mokyklos moksleiviams. Aišku, fotografijoje gali būti daug atsitiktinumų. Aš taip pat galiu užsirišti akis ir vaikščioti su fotoaparatu. Labai didelis skirtumas tarp to, kuris gimė aklas, ir kuris apako vėliau. Aišku, daug kam atrodo, kad neregystė nuskurdina, bet aš manau priešingai - ji gali netgi praturtinti. Kad ir pamatymo keistumu... Svarbiau kita - kas į tai žiūri, kokiomis akimis ir kiek atsivėrusia širdimi. Viskas priklauso nuo konteksto, nuo nusiteikimo, nuo noro. Juk Malevičiaus "Kvadrate" vienas mato tik juodą plėmą, o kitas - įstabų dvidešimtojo amžiaus genijaus kūrinį. 

- O kaip žmonės reaguoja patekę į "XXI amžiaus katakombas" - Kauno įgulos bažnyčios rūsiuose įrengtą muziejų akliesiems ir regintiems?  

- Regintieji patiria stiprias emocijas. Daugelis mūsų bijo tamsos. Bet šio projekto tikslas - ne siaubo kambariai. O akliesiems tai net per paprasta, nors jau apie mano "Pirštų galimybes" jie sakė, jog einu teisingu keliu.  

- Ar nemanai, kad taip galėjo sakyti iš mandagumo? Gal mes, regintieji, neregiams siūlome tai, ko jiems visai nereikia? 

- Jiems reikalingas mūsų dėmesys. Darbą "Kelias" sukūriau kartu su šešiolikmete nerege Indre Gaskaite. 60 metrų atkarpoje vyksta mudviejų paroda-dialogas. Manęs klausdavo, kiek čia jos indėlio, kiek mano? O aš nesuku galvos, kur esu aš, kur ji. Postmodernizmas ne tik leidžia, bet ir skatina susilieti su kitu žmogumi savo mąstymu, tapti susijungimo įrankiais. 

- Beje, kitas mano neregintis bičiulis, išsilavinęs, apsiskaitęs žmogus, mano, kad aklieji turėtų būti susipažinę su vizualiųjų menų istorija, antraip postmodernistiniai projektai juos gali užklupti nepasiruošusius. Nežinau, ar pakankamai tiksliai perteikiau jo mintį, tačiau egzistuoja toks akademiškas požiūris. Prieš šešerius metus Radvilų rūmuose eksponuota akliesiems ir silpnaregiams skirta paroda "Pajuskime gamtą drauge su Sezanu", atvežta iš Prancūzijos. Vėliau buvo bandymas adaptuoti ir mūsų senuosius meistrus. 

- Nesutinku su tokiu požiūriu. Žinoma, pažintis žalos nepadarys, tačiau galiu pasakyti, kad patys prancūzai neišvengė klaidų. Juk Sezano paveikslas - tai ne tik forma, bet ir spalva, ir argi svarbu, kad priešais originalą padėtas butelis iš stiklo ar kad šalia dailininko natiurmorto kvepia tikri obuoliai.  

- Bet galbūt yra milijonai daiktų, nebūtinai meno objektų, kuriuos nereginčiam žmogui įdomiau paliesti, nei tai, ką tu sukuri? 

- Žinodamas, kad taip yra, turiu suintriguoti. "Pirštų galimybėse" intriga - tai judesys... Tos intrigos labai mažytės: pirštas su pirštu susitinka, prasilenkia ir t. t. Situacija turi būti šmaikšti. Šiuolaikiniame mene be šmaikštumo, be sąmojo neįmanoma. Lygiai taip pat svarbus nelauktumas, netikėtumas, informatyvumas - vieno sluoksnio nebeužtenka.  

- Ar šmaikštumą tavo darbuose neregiai suvokia taip kaip regintieji?  

- Jie net pastabesni. Bet, žinoma, tai priklauso nuo suvokėjo intelektualumo. Man lipdant "Pirštų galimybes", dirbtuvėje lankėsi neregė mergaitė, vardu Rasa. Paprašė papasakoti ir parodyti, ką darau. Ji ne tik pamatė ir suprato, kas tai yra, bet ir sukūrė tiems pirštų judesiams savotiškas miniatiūras, noveles - tarytum siužetą teatrui.  

"Pirštų galimybėms" perprasti reikalingas laikas - kad įvyktų tam tikra jungtis, komunikacija arba, atvirkščiai, prieštaravimas. Juk patys neregiai sako: "Aš matau". Man svarbu ne tik, kad jie suprastų, apie ką kalbu, - noriu palikti vietos jų pačių mintims ir jausmams. O kai pradedamos rodyti Rodeno skulptūros... man tai atrodo nerimta. Nemanau, kad Rodenas kurdamas galvojo apie neregius. 

Neregių mokykloje vaikams pasiūliau piešti po vieną akį. Pasakojau, kaip ji atrodo, jie lytėjo savo, mano akis. Mūsų bendravimas ir bandymas išsiaiškinti buvo viena meninės akcijos dalių. Tada jie ėmė durstyti tas akis brailiškai. Truputį matantys - arčiau tiesos, o tų, kurie nemato visai, sukurti abstraktūs vaizdai buvo įdomiausi... Tada tas akis suporavau ir padariau instaliaciją. Dalyvavau keliose parodose. Paskutinė vyko Bolonijoje, tarptautinėje meno mugėje. Šalia ekspozicijos buvo parašyta, kad sumanymas mano, bet projektą realizavo tokie ir tokie vaikai... Tai buvo milžiniškas renginys, dalyvavo 200 galerijų iš viso pasaulio. Aišku, kai kas tik praeidavo pro šalį, bet kiti sustodavo, o kai kurios moterys net apsiverkdavo... Tos, kurios pajuto, kad tai akli vaikai žiūri į mus. Dalį šio ciklo darbų įsigijo vienas šiuolaikinio meno muziejus. Man tai buvo didelė satisfakcija, nes kartais reikia objektyvesnio patvirtinimo, kad kažką padarei ne veltui. 

- O kodėl tau apskritai tai parūpo? Vaikystėje bandydavai vaikščioti užsimerkęs? 

- Visi taip darėm. Bet tai toli nuo meninių akcijų. Kartą, būdamas paauglys, sutikau muzikantą, kuriam žmona iš pavydo išplikė akis. Jis pasakojo savo istoriją ir man atrodė, kad išdegusios jo akiduobės buvo pilnos ašarų - tarsi du tvenkiniai. 

- Ar galėtum teigti, kad savaip praregėjai dirbdamas su aklaisiais? 

- Tai būtų banalu. Visi to ir laukia. O man reikia rasti papildomą rakursą: kaip praregėjau ir ką aš ten pamačiau... Visą laiką domėjausi minimalizmu, formos išgryninimu. Gal dėl to, kad namuose ir dirbtuvėje visko daug, o man patinka imlūs, lakoniški dalykai. Žavėjausi Džono Keidžo "Tyla". Arba kas gali būti labiau išgryninta už Malevičiaus "Juodą kvadratą"? Dar studentaudamas įsivaizdavau, kad galėtų būti juodas kubas - tai jau žingsnis į erdviškumą.  

Iš tikrųjų man kelia siaubą, kiek formų, garso ir informacijos yra ne vietoje. Esu įsimylėjęs formą, tačiau perkrauta ji man šlykšti, gal kad tiek metų dirbu su ja ir esu jai jautresnis. 

- O gal neregiams skirtais projektais bandai išsigelbėti - kuri formą žinodamas, kad iš esmės ji turės tapti nematoma?  

- Galbūt... Tarkim, susipažinęs su kai kuriomis aklųjų bendravimo ar mokymo priemonėmis pamaniau, kad tai galėtų būti meno kūriniai. Pavyzdžiui, vienas neregys meta kitam kamuolį. Kad jį sučiuptų, kamuolį reikia įgarsinti. Šią idėją esu panaudojęs bendrame projekte su modernaus šokio teatru "Aura". Šokis vadinosi "Re-gi-ne-re-gi". Tai, kad forma gali turėti garsą, - įprastas dalykas, bet šiuo atveju - pamatytas ir suvoktas visai kitu kampu. 

- Kažkur skaičiau, kad neregystę mėgstama suromantinti, akliesiems priskiriant šeštąjį pojūtį.  

- Jie jį turi. Indrė apako keturių mėnesių. Ji gieda Gertrūdos bažnytėlėj, netoli nuo mano dirbtuvės, ir kartą mudu paskyrėme pasimatymą pusiaukelėje. Žiūriu - ateina, dar už gerų dvidešimt trisdešimt metrų, o jau šypsosi. Sakau, kaip čia yra, juk stoviu vietoje ir tyliu. O Indrė man: "Aš jaučiu..." Nežinau, kelintas tai pojūtis.  

- Ar iš pradžių, bendraudamas su neregiais, jutai įtampą?  

- Manau, ją jaučia visi. Anksčiau akluosius savotiškai idealizavau, kadangi daug mąsčiau apie juos. Eidavo koks neregys gatve, o aš sekdavau, žiūrėdavau kaip į šventąjį. Kiekvienas jo judesys man buvo įdomus: kaip jaučiasi, koks jo ryšys su aplinka. Tik vėliau, artimiau su jais susidraugavus, tai peraugo į kone "chuliganišką" santykį. 

- Kažin ar su visais tai įmanoma. Manau, kad dalis nereginčiųjų gali būti ypač jautrūs, net įžeidūs. 

- Ypatingas išskyrimas kartais gali žeisti žmogų ne mažiau kaip patyčios. Indrė pasakojo, kaip autobuse nespėjo pažymėti bilieto ir ją pričiupo kontrolierė. Viena moteris ją užtarė: "Negi imsite pinigus iš tos vargšės mergaitės?" Indrė pasisuko į ją: "Jūs pati vargšė!" 

Kiek man teko susidurti su neregiais, jie šaiposi patys iš savęs. Ir tu gali nepiktybiškai iš jų pasišaipyti. Indrė atėjusi gali pareikšti: "Kaip jūs šiandien gražiai atrodot!" arba paprašyti uždegti šviesą, nes, atseit, tamsu. Pati sako: "Einu į žabalyną"... Ne visuomet atskiriu, kur yra individualus šmaikštavimas, o kur daugumai aklųjų būdingas. Tarkim, veidrodžio tema jie mėgsta juokauti įvairiais rakursais. 

- Bendraudama su neregiais jaučiuosi jaukiai. Aišku, buitiniai dalykai gali varginti: juk reikia kur nors nuvesti, palydėti, paduoti. Bet malonu, kad manęs nestebi, nevertina žvilgsniu, kad galiu koncentruotis tik ties pokalbiu.  

- Tačiau kiti jų pojūčiai atidesni. Jie jaučia kvėpavimą, krebždėjimą. Gali fiksuoti tavo neatidumą. Jiems tu nesi nematomas. Užkandžiaujant lauko kavinėje, Indrė, išgirdusi, kaip kažkoks žmogus parkrito, šūktelėjo: "Ot, žioplys!" Ji truputį padykusi, laisvesnė, kūrybiškesnė, meniškesnės sielos už daugumą reginčių. Akys plačiai atmerktos, eina be lazdelės, ne tik eina, kartais gatve bėgte bėga. Matau, kaip žmonės žiūri į tą mergaitę, jaučia, kad kažkas kitaip, tačiau kas, ne visada gali suvokti. 

- Bendraudama su Remiu kartais įsivaizduodavau, kas būtų, jei apakčiau. 

- Aš apie tai irgi pagalvoju. Man ne vienas žmogus yra sakęs: "Tu pats apaksi... Kam visa tai darai?" Juk aktoriai kartais vengia vaidinti mirties scenas, arba imi ir išgirsti, kad kažkas suvaidino, o paskui atsidūrė prie mirties ar net numirė. Tuomet galvoju, jeigu taip iš tiesų atsitiktų, ką Dievas man duotų? Tikrovės, absoliučios tiesos pojūtį? Juk dabar aš tik koketuoju, simuliuoju, vaidinu pseudoneregį... O kartais ir visai bjauri mintis ateina į galvą: gal tada daryčiau tikresnius dalykus? O gal kaip tik nebedaryčiau nieko, man užtektų aklumo.  

Esmė yra ta, kad ko nors atsisakydamas gali gauti daugiau. Dabartinis menas labai demokratiškas, interaktyvus ir kartu lakoniškas, efemeriškas, lyg sniego gniūžtę spaustum delne... Kuo labiau nori suprasti, pažinti, priglusti, kuo labiau spaudi, tuo greičiau viskas ištirpsta. Ir kai delną atgniauži, pamatai tik nutekančius lašus. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]