MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

ŠVIESOS TRIUMFAS J. SARAMAGO "AKLUME"


J. Saramago, XX a. portugalų rašytojo, Nobelio premijos laureato, romanas "Aklumas" - tai kūrinys, primenantis slogų sapną, iš kurio skaitytojui leidžiama atsibusti negreit. Romanas lyg koks povandeninis laivas vis labiau grimzta į bauginančią gelmę, o kai, regis, nuo slogumo pristingama oro, pačioje pabaigoje šauna vienu yriu į šviesą - visi apakę vėl praregi. Vis dėlto kūrinio pavadinime vienas žodis - "Aklumas." Taigi koks jis? Fizinis? Dvasinis? Kam tenka ši baisi našta, ką ji simbolizuoja? 

Miestą siaubiantis aklumo epidemijos absurdiškumas primena A. Kamiu, žmogaus bejėgiškumas nelaimės akivaizdoje, aklumo, kaip metaforos, daugiaprasmiškumas - F. Kafką.  

Kafkiška jau pati veiksmo intriga - didžiulė, protu nesuvokiama ir nuožmiai persekiojanti grėsmė, tikras "procesas", nevaldomas, nepaaiškinamas: staiga be jokios konkrečios priežasties ima akti vieno miesto žmonės. Nuorodų, kodėl į miestą kaip žaibas trenkia aklumo epidemija, nėra. Visiškai neaišku, ir kodėl ji taip greitai siaubia miestą. Aišku tik tai, kad aklumas plinta per vizualų kontaktą "kaip piktosios akies nužiūrėjimas", kad "per dvidešimt keturias valandas, jei teisingi sklandantys gandai, atsirado šimtai atvejų, visi vienodi, visur tie patys simptomai." Aklumas specifinis: "Šie aklieji turėjo vieną pranašumą, galima jį vadinti šviesos iliuzija. Dėl to aklumas buvo ne skendėjimas banalioje tamsoje, o gyvenimas švytinčioje aureolėje." Taigi knyga visų pirma sukelia egzistencinių minčių: žmogaus būtis itin trapi ir pažeidžiama, yra tūkstančiai jėgų, galinčių bet kada sugriauti tariamą "saugumą."  

"Aklume" vis labiau leidžiamasi į tamsą. Simboliškai - apokaliptinę. Pakrikusio pasaulio vaizdas romane turint omenyje mūsų dienas itin svarbus. Anot A. Šliogerio ("Metai", 2008, birželis), tęsiasi "techobarbarų" laikas, kuris neatsietinas nuo pasaulio naikinimo: "Toks žmogus nieko pasaulyje nesaugo - visas pasaulis jam yra tik resursų rezervuaras." Beatodairiškai viską eikvodamas žmogus labai greitai gali tapti liūdnai per žemę ropojančiu J. Saramago "vabalu su antenomis", "luošu krabu, mojuojančiu netvirtomis žnyplėmis," "aklu šikšnosparniu", nes neregystė - tikrai nevienareikšmė romano metafora. J. Saramago akivaizdžiai akcentuoja žmonių, netekusių regėjimo, virtimą pusgyviais: tai vabalai, krabai, šikšnosparniai. Tad simboliškai kalbama ir apie nužmogėjimą - aklumas tampa neatsakingo požiūrio į pasaulį, į gyvybę metafora. Nuorodų į tai romane tikrai nemažai. "Kokiais gyvename laikais, visa mūsų pasaulio tvarka apsivertusi, - sako gydytojo žmona, vienintelė reginčioji, ir šie žodžiai jos lūpose skamba kaip nuosprendis. Pranašiškai įtaigiai nuskamba ir kita frazė: "Visi akli, visas miestas, visa šalis, jei kas dar regi, tai tyli." 

Chaosu virtęs pasaulis baisus - tai vieni nykiausių romano puslapių, žmonių egzistencija apverktina. Gyvenimas tampa vegetavimu viename pastate ("tai buvo ilgas kambarys, panašus į seno tipo ligoninių palatas, su dviem eilėm pilkai dažytų lovų, nuo kurių jau seniai luposi dažai"), braidymu po savo išmatas, elgetišku maisto davinio lūkuriavimu, baimės, vis labiau apimančios panikos ir nežinomybės košmaru. Nevilties akimirką gydytojas mąsto: "Iš siaubo mes išprotėsime." Vyriausybės instrukcija - kafkiškos aklavietės apraiška: "išėjimas iš pastato reiškia nedelsiamą mirtį", "internuotieji negali tikėtis jokio įsikišimo iš išorės, įvykus ligos protrūkiui, tvarkos pažeidimui ar agresijai" ir pan. - žodžiu, aplink akluosius tvyranti tamsa tik tirštėja. Kai vėliau, kilus gaisrui, aklieji išsiveržia iš pastato, miestas - lavonų ir srutų dykynė: "Medžių apsuptoje aikštėje šunų gauja ėda vyro lavoną. Jis tikriausiai mirė visai neseniai, galūnės dar nesustingusios, matyti, kaip šunys tampo jas, stengdamiesi atplėšti nuo kaulo dantimis sugriebtą mėsos gabalą".  

J. Saramago ne mažiau rūpi ir žmogaus prigimtis - kokia ji tada, kai tenka susidurti su neganda? T. Todorovas, tyrinėjęs elgesį tų, kurie gyveno nežmoniškiausiomis sąlygomis koncentracijos stovyklose, teigė, kad, nors po dvidešimt keturių valandų bado, šalčio ir smurto turi pradingti visos išmoktos taisyklės, "giliausios varomosios spyruoklės, kylančios iš žmoniškosios tapatybės, yra nesunakinamos." Teigiama - moralus elgesys neatsietinas nuo fakto, kad esame gimę kaip bendruomenės nariai. O kaipgi J. Saramago romane? Atplūstant vis daugiau nelaimėlių, ligoninė tampa savotišku aklųjų kalėjimu. Čia pešamasi, keršijama, mylimasi. Ima galioti savos taisyklės. Smarve dvokiančiame aklųjų rezervate greitai išryškėja budeliai ir jų aukos. Taigi kūrinyje - ir "pirmykštės bandos būtis", nevaldomas instinktų siautėjimas (kulminacija - aklų moterų prievartavimas), ir gerumo, teisingumo, pagalbos ir vienų rūpinimosi kitais apraiškos. Regime konkrečių vardų neturinčią, visus tamsaus pragaro ratus kantriai iki praregėjimo pereinančią, niekur neišyrančią veikėjų vorelę: pirmas aklasis, aklojo žmona, žvairas berniukas, mergina tamsiais akiniais, senis su juodu raiščiu, gydytojas ir matanti gydytojo žmona, šešių aklųjų vedlė, didžiausia globėja, slaugytoja, guodėja, ne tik maisto, bet ir teisybės ieškotoja (tai ji nužudo ligoninėje įsismurtavusių aklųjų vadeivą). Būtent šioje grupelėje labiausiai pulsuoja žmoniškumas, jie "visi kartu, suspausti kaip kankorėžis." Stipresnė už aplinkybes, nuolat kovojanti su beprasme būtimi yra gydytojo žmona. Kaip ir Sizifas, kaip ir A. Kamiu romano "Maras" veikėjas daktaras Rijė, ši moteris nepasiduoda - jos elgesys tikras iššūkis beprasmei būčiai: "Jeigu galime gyventi kaip tikri žmonės, tai darykime visa, kas mūsų galioje, kad negyventume kaip tikri gyvuliai."  

Apskritai J. Saramago kūrinys toks įtaigus, kad perša ne vieną klausimą: kodėl esame tokie trumparegiai, kodėl ištikus negandai taip lengvai pratrūksta mūsų laukinė prigimtis, kodėl apskritai be galo sunku žmogui išlikti doram? Argi turime akis, kai netausojame pasaulio ir gamtos, argi matome, jei esame įsitikinę, kad žeminti, prievartauti normalu? Panašių klausimų būtų ir daugiau, o išvada viena: visata gali būti žmogaus namai, gali būti tik šiukšlių krūva, o kokia ji bus, priklausys nuo to, ar neužsimerksime prieš niekšybę. Filosofai, kalbėdami panašiomis temomis, skeptiškesni, J. Saramago atsakymas vienareikšmis - tai viską įveikiančios šviesos triumfas. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]