PORTRETAS

Henrikas STUKAS

PIRMOJI OKULISTĖ - MOKSLŲ DAKTARĖ

Tėvynės labui 

Dabartiniam žmogui Veronikos Janulaitytės poelgis būtų nesuprantamas. Kaip galima dėl kažkokios provincijos - tuo metu Lietuva tokia buvo - atsisakyti nuostabios karjeros Vokietijos sostinėje Berlyne? Be to, paaukoti mokslinį vardą ir, iš naujo Rusijoje perlaikius egzaminus rusų kalba, darbuotis paprasta gydytoja? 

Veronika 1908 metais grįžo į tėvynę. Čia jos, kaip specialistės, niekas nelaukė. Ji pasižadėjo - liks ištikima Hipokrato priesaikai. Tais pačias metais Charkove perlaikė visus egzaminus, būtinus gydytojos leidimui gauti. Ir tada pajuto, kad dar negali savarankiškai dirbti kaip okulistė, todėl įgyti šiek tiek praktikos išvyko į Dorpatą (Tartu), kur tais laikais studijavo nemažai lietuvių. Tartu susipažino ir su būsimu vyru - Danieliumi Alseika, bebaigiančiu mediciną. Vėliau dirbo okuliste skrajojančiame po Rusijos kaimus gydytojų būryje. Apie šį laiką V. Janulaitytė-Alseikienė rašė: "Dirbome nuo ryto ligi vakaro, kas dieną - po keliolika operacijų, didelė ambulatorija, suvažiuodavo gydytojai pasitobulinti...". Padirbėjusi ir kiek užsidirbusi dar tobulinosi Peterburgo klinikose prie universiteto. Pagaliau ryžosi savarankiškai praktikai. Reikėjo lėšų instrumentams ir būstui. "Laikraščiuose sužinojau, - rašo ji, - kad reikalinga gydytoja į dėmėtosios šiltinės epidemiją, Tūlos gubernija, selo (kaimas) - Černiajevka. Nuvykau į Sveikatos ministeriją, gavau paskyrimą ir 300 rublių atlyginimo. Tuo metu tai buvo dideli pinigai. Ministerijoje stebėjosi, kad tokia jauna ir taip rizikuojanti savo gyvybe. Laimė buvo mano pusėje: tifo epidemija ėjo prie galo". 

Pagaliau įsigijusi instrumentus Berlyne ir atsisakiusi savo profesoriaus pasiūlymo likti dirbti pas jį asistente, Veronika 1910 m. kaip okulistė pradėjo dirbti Lietuvoje. Apsigyveno Ukmergėje. Netrukus jauna gydytoja ištekėjo. Štai kaip sesuo Julija aprašė Veronikos ir Danieliaus vestuves: "Mainos rūbai margo svieto. Vestuvės buvo šaunios, kaip priderėjo jai, rimtai baigusiai mokslus. Brolis Pranas iškėlė pasakiškas vestuves. Visi pasipuošę. Privažiavo svečių su gražiais žirgais, tik žvengia, tik skamba juokas, klykia, dainos aidi. Aš net iš Paryžiaus vestuvine suknia pasipuošusi atvykau, ne taip kaip per savo - nutriušusia. Brolelis Jurgelis mane ramina sakydamas - čia ne driskių vestuvės: jeigu tu dabar būtum ženijusis, aš ir tau iškelčiau ne prastesnes vestuves. Juozas su Pranu labai buvo patenkinti: pati daktarė, už daktaro išteka. Ne veltui jų pinigai į mokslą sudėti." 

Deja, santuoka nebuvo laiminga. Matyt, šeimoje nebuvo harmonijos. Veronika nusivylė santuoka. Anot sesers Julijos, "ne su tuo tipu susitiko". Tas prislėgė, sparnus prispaudė. Pritrūko fizinių jėgų, energijos, po sunkaus gyvenimo užsienyje vėl mestis į mokslą nepajėgė. Gyveno, dirbo, bet buvo prislėgta, rodės, širdį akmuo spaudė. Pati savęs negalėjo suprasti. 

Pirmasis pasaulinis karas Veroniką pažadino iš dvasinio sąstingio. Vyrą Danielių Alseiką mobilizavo į frontą. Veronika liko su mažu kūdikiu. Ji viską meta ir išvažiuoja į Vilnių, pas brolį Augustiną. O vokiečiai jau artėjo prie Vilniaus. Veronika - vėl kelyje. Ji traukėsi į Voronežą, kur sesuo Julija turėjo mažą butelį. Voroneže V. Alseikienė nesėdėjo rankų sudėjusi. Ji gydė visus bendrabučių vaikus. "Finansiškai visi priklausėme nuo kun. Olšausko ir Martyno Yčo. Abu kritikos nepripažino. Verutė matė nesklandumus, vaikai buvo gana blogai maitinami. Ji kėlė reikalavimus pagerinti. Nepatiko," - rašė Julija Biliūnienė-Matjošaitienė. 

Veronika, sužinojusi, kad užfrontėje daug darbo, po keturių mėnesių išvažiavo į Minską. Buvo paskirta ligoninės vedėja. Išryškėjo jos, kaip puikios gydytojos ir visuomenininkės, sugebėjimai. Aktyviai bendravo su lietuvių pabėgėliais. Artimiau susipažino su užfrontės vadu. Danielių perkėlė į Minską. Ten ir sulaukė karo pabaigos. Tuo metu Veronikai kilo mintis įsteigti Vilniuje polikliniką. Netausodama jėgų, vyro padedama, ėmėsi šios idėjos įgyvendinimo. Visos durys jai buvo atviros, visur ji mokėjo prieiti, susišnekėti. Su bendražygiais iš besitraukiančios vokiečių kariuomenės steigiamai Vilniuje ligoninei nupirko kelis vagonus inventoriaus. Pasibaigus karui, parvažiavo į Vilnių ir padarė, ką buvo numačiusi, - įsteigė polikliniką, kur dirbo vien lietuviai. Dirbo labai daug. Netruko sulaukti pasisekimo. Laikui bėgant pagarsėjo kaip gera specialistė. Deja, šeimoje ne viskas klojosi gerai. Anot sesers Julijos: "Tuomet Danieliaus buvo siauras supratimas - moteris negali būti pirmoji. Visi duomenys - jos pusėj. O jis jos patarimą leisdavo pro pirštus arba visai ignoravo. Abu labai ambicingi. Gyvenimas be vizijos. Per ilgą laiką dirginama, gavo širdies neurozę. Darbas nebemielas, namai pasidarė pragarai, niekas nebemiela. Kolegos patarė: jeigu nori gyventi, reikia tik gulėti. Pasiryžo išvažiuoti į kurortą Noihaimą (Vokietiją). Atsigavusi pasiryžo naujai gyvenimą kurti. Viena. Danielius irgi jau galvojo kokiam laikui išsiskirti, išvažiuoti į Ameriką. Jaunatvė neužtvenkiama, vis atranda patogų momentą išsiveržti. Sužinojęs, kad jis vėl yra antro vaiko tėvas, dar pagreitino savo išvažiavimą, išsiskyrimą. Antro vaiko nepageidavo. Visokių sumetimų, priežasčių atsiranda tokiais momentais. Tėvų nervingumai vaikam atsiliepia gyvenime. Kai pas žmones nėra tos gilios meilės, harmonijos, sugyvenimo, visokių nereikalingų kabliukų atsiranda, kurie gyvenimą ardo, drasko." 

Danielius, išvažiuodamas į Ameriką, manė nebegrįšiąs, bet durų visai neužtrenkė: draugiškumas liko, rašė laiškus. Gimus dukrytei D. Alseika grįžo ir mėgino pradėti viską iš pradžių. Džiaugėsi, mylėjo gražiąją dukrytę. Deja, ir vieno, ir kito jausmai buvo galutinai užgesę. Kad ir kaip stengėsi, gyvenimas nesiklijavo taip, kaip norėjosi. Veronika nusprendė - geriausia po vienu stogu negyventi. 

1931 m. vasaros pabaigoje persikėlė gyventi į Kauną. Pagrindinis tikslas - išmokslinti vaikus lietuviškai. Vaikai dideli: sūnus - studentas, mergytė - mokyklinio amžiaus. Vaikai tapo motinos atrama. 

Privati praktika iki mirties 

Veronika, persikėlusi į laikinąją sostinę, apsigyveno tame pačiame name, kur buvo įsikūrusi sesuo Julija. Ingė Lukšaitė pasakojo: "Abi seserys Julija ir Veronika po studijų nebesiskyrė. Iš pradžių apsigyveno Vilniuje, vėliau Kaune. Atmenu pokario metus. Prie seserų prisidėjo Augustinas. Ši trijulė per savaitę nors kartą susitikdavo. Prie arbatos puodelio aptardavo visus reikalus. Aišku, jaunėlės sesės susitikdavo dar dažniau". 

Veronika apsigyvenusi Kaune norėjo ir toliau tęsti gydytojos darbą. Ieškodama darbo - kreipėsi į P. Avižonį. Deja, P. Avižonis nieko gero V. Alseikienei pasiūlyti negalėjo. Gydytoja rankų nenuleido - įsteigė savo privatų akių kabinetą. Šis kabinetas gyvavo iki pat Veronikos mirties. Begydant ligonius laikas tekėjo greitai. Štai ir Antrasis pasaulinis karas. 1944 metais Veronikos dukra Marija Alseikaitė-Gimbutienė su broliu Vytautu emigravo į užsienį. Veronika liko viena. "Aš dar prisimenu, kai teta Veronika naktimis klausydavosi draudžiamo sovietų užsienio radijo. Per šias laidas buvo siunčiami slapti kodai. Juose buvo emigravusių žmonių žinutės, atskiri sakiniai, iš kurių pasilikusieji sužinodavo, jog jie dar gyvi. Veronika irgi laukė slaptos žinutės iš savo vaikų," - pasakojo I. Lukšaitė. 

Veronika likusi tėvynėje negyveno viena. Ji susirado gyvenimo draugą. Tai buvo inteligentiškas ir apsiskaitęs žmogus. Vyras buvo nuolatinis Veronikos pacientas. Jis labai prastai matė. Liga pamažu progresavo, vyras ako. Veronika kiek įmanydama saugojo savo draugo paskutinius šviesos likučius.  

V. Alseikienė iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų gydė akis. Tai vertė daryti ne tik gydytojos pašaukimas, bet ir tas faktas, kad nebuvo skirta senatvės pensija. Sovietų valdžiai netiko gydytojos darbo stažas. Jo paprasčiausiai pritrūko. I. Lukšaitė pasakojo: "Teta Verutė gyveno labai kukliai. Ji nuolat taupydavo. Du buto kambariai buvo skirti ligoniams priimti. Mano taip pat nuo vaikystės regėjimas nebuvo geras. Prireikė akinių. Tuomet aš dar buvau vaikas, bet iki šiol atmenu Verutės žodžius: "Kuomet užsisakinėsi akinius, užsisakyk dioptrija silpnesnius, negu reikia". Tik dabar, nugyvenusi tiek metų, suprantu šių žodžių prasmę." 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]